Kova dėl reprodukcijos: gyvybę apsiautęs autentiškumo žargonas

Life has become an ideology of its own absence. [1]

Theodor Adorno

Possibility is not a luxury; it is as crucial as bread. [2]

Judith Butler

Reakcingasis sugrįžimas į niekur

Pastarąjį penkmetį girdime vis prastesnes naujienas apie kaimyninę Lenkiją – griežtėjantis dešinysis autoritarinis režimas, nacionalizmo ir konservatizmo „gryninimas“, „tradicinių vertybių“ kultivacija, vešintis klerikalizmas ir liberaliosios demokratijos demontavimas, kurį kai kurie politikos komentatoriai ir teoretikai vadina iliberalizmu (illiberalism). Nežinia, ar kas nors jau yra atkreipę dėmesį, kad šis naujadaras prasideda žodžiu „ill“, kuris anglų kalboje reiškia „sergantis“ arba „nesveikuojantis“. 

Šiame kalbiniame sutapime galima įžvelgti ir gan taiklų situacijos konstatavimą: Lenkijos posūkis „katalikiškosios autokratijos“ link nurodo į sistemą ištinkančius simptomus – daugelis nusivylę neoliberalizmu ir visa jo globalia ekonomika bei kultūrine hegemonija, tačiau priimami sprendimai veikia kaip paliatyvas, t. y. visiškai nesprendžia problemas keliančių priežasčių. Anaiptol – mėginimas „gydytis“ nuo „LGBT totalitarizmo“, „kultūrinio marksizmo“ ar kitų simboliškai suklijuotų kaliausių puolimo nejučia virsta kitokio „monstro“ kūrimu tos pačios „globalizmo“ tvarkos pagrindu.

Atrodo, kad prieš tokį politinį frankenšteiną, siuvamą iš laisvosios rinkos kapitalizmo ir „sugrįžimo į krikščioniškąją civilizaciją“, nuolatos užmerkiama viena akis: Europos Sąjunga nedrįsta imtis aktyvesnio kišimosi į šalies reformas, o, pavyzdžiui, Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda naujai išrinktą šalies vadovą Andrzejų Dudą sveikina su… demokratinių vertybių puoselėjimu. Tokia atsaini ir selektyvi „diplomatija“ tik paliudija, kad tiek Lenkijos, tiek panašiais principais besivadovaujančios Vengrijos atvejai nieko iš esmės nekeičia – atvirkščiai, kapitalizmas su autoritariniu aparatu veikia dar efektyviau, ką pasaulyje geriausiai iliustruoja Kinija.

Family time: žiūra „anapus“ istorijos

Tam pačiam kapitalizmui puikiai pasitarnauja ir nuklearinės / atominės šeimos modelis – „tradicinė“ ir monogaminė sąranga, sudaryta iš vyro, moters ir vaikų. Būtent toks šablonas tampa vienu iš kertinių Lenkijos politikos elementų – priešintis visai „gėjų propagandai“, neva griaunančiai tokią šeimos sampratą ir sudėtį. Šalies valdantieji, esantys po partijos „PiS“ vėliava, tokią šeimą laiko kone visados buvusia ir viršistorine tiesa, pačia tikriausia prigimtimi bei nekintančia, fiksuota duotybe, kurios privalu laikytis. 

Galima tik trumpai tarstelėti, kad tokia „trikampinė“ ir edipinė šeima yra gana naujas fenomenas, susiformavęs tik maždaug XVIII a. brendus industriniam kapitalizmui, kurio funkcionavimui reikėjo socialinio darinio, skirto kaupti turtą, eksploatuoti nuosavybę ir, svarbiausia, ją kažkam perduoti, t. y. atžaloms. Taip iki šiol tęsiama, atgaminama ir atkuriama ši santvarka, paremta rinkoje dalyvaujančiu ir dirbančiu vyru bei moterimi, užsiimančia socialine reprodukcija, kas iš esmės reiškia namų ruošą ir rūpybą vaikais – darbą, kuris yra būtinas ir esminis kapitalo tąsai, tačiau už kurį atlyginimas negaunamas. 

Be abejo, šiandien tokie vaidmenys nėra visur pasiskirstę šia „dėsninga“ sandara, tačiau „tradicinė“ šeima, kaip dominuojantis visuomeninis mikrokosmas, išlieka gaji iki šiol, bet ne tik dėl to, kad kapitalizmas tebeegzistuoja, o ir todėl, kad minėtosios konservatyvios politinės jėgos užsiima gerai organizuota ir koordinuota retorika, užtikrinančia, kad esamų vaidmenų / rolių struktūra ne tik, kad laikytųsi tokia pati, bet kad ir būtų epistemologiškai „uždaryta“, be paliekamų šansų manyti kitaip. Tai leidžia pereiti prie tradicionalistų žargono ir visų lingvistinių tropų bei figūrų – kitaip tariant, sąvokyno, besirūpinančio, kad šeima, moteris ir gyvybė būtų mąstoma bei įsivaizduojama kaip tik taip, kaip nurodo atitinkamos politinės jėgos su savais interesais.

Vargas dėl embrionų: pro-life, gamta, prigimtis

Tokia ganėtinai ilga įžanga reikalinga tam, kad būtų lengviau ir aiškiau suprasti, kodėl šiuo metu į Lenkijos gatves išeina tūkstančiai moterų – protestuojama ne tik dėl jau aptartos politikos inicijuoto abortų draudimo, bet ir dėl bendro represyvaus režimo, vedančio link ekstremumų, neturinčių analogų kaimyninėse šalyse arba apskritai daugumoje Europos valstybių. Jei tokios stadijos atitikmenų valstybinėje politikoje ir nėra, tačiau kraštutinių dešiniųjų retorikos viešumoje apstu, ir Lenkija neretai yra glorifikuojama, akcentuojama kaip sektinas pavyzdys.

Dera išskirti pagrindinius signifikantus, pasitaikančius tokioje kalbėsenoje, skirtoje pagrįsti moterų priespaudos politiką: be „tradicinės šeimos“ kartotės, girdime ir apie žmogaus prigimtį, Vakarų civilizaciją, giminės pratęsimo naratyvą, šeimos sugretinimą su teleologinėmis tautos bei valstybės schemomis, galop gyvybę. Būtent pastaroji tampa raktu į vadinamųjų prolaiferių (nuo pro-life – „už gyvybę“) retorikos prieštaravimus, nenuoseklumą ir savitą pasimetimą žodyne. Taigi, norint argumentuoti, kodėl iš moterų turi būti atimtos jų reprodukcinės teisės ir apskritai teisė į kūną, dažnai griebiamasi „universalaus“ ir aptakaus žodžio „gyvybė“ – kalbant apie abortus, žodis aktyviai taikomas ir tokiai biologiškai neišsivysčiusiai smulkmei, ir visgi gyvasčiai, kaip embrionas. 

Gyvybės samprata dažnai sugretinama su gamta – ne veltui, pavyzdžiui, prieš LGBTQ+ nukreiptoje kalboje šitaip dažnai pasitaiko tokios ištaros, kaip „Tai prieš gamtą“ arba „Gamtoje taip nebūna“. Gamta ir gyvybė čia atsiduria šalia prigimties mistikos („Prieš gamtą“ = „Prieš prigimtį“) – kažkas, kas natūralu, įgimta, buvo nuo pradžių. Kone kvintesencinis tokios retorikos egzempliorius Lietuvoje yra gerai žinomas nacionalistas Vytautas Sinica – kiek teko įsijungti interviu su juo ar skaityti įrašus feisbuke, žodis „prigimtis“ figūruoja ganėtinai intensyviu laipsniu, primenančiu klišę, jog tikslingas kartojimas yra būtinas veiksmingai propagandai. Sinicos, kaip ir daugybės panašaus plauko asmenų leksikoje, prigimties sąvoka visiškai nėra užklausiama, nuo jos niekaip kritiškai neatsitraukiama – prigimtis čia cirkuliatyviai veikia kaip galutinis argumentas, tiesa savaime ir nekvestionuojama duotis.

Gyvybės spazmai ir pleonazmai

Pastarasis atvejis patenka į tą kalbinę sferą, kurią filosofas Theodoras Adorno praminė autentiškumo žargonu. Šis, Adorno žodžiais, apibrėžiamas ideologija, kaip kalba be jokio specifinio turinio svarstymo [3]. Ar to paties nematome, kuomet kalba pasisuka apie abortus, reprodukcines teises, moters kūną ir gyvybę? Siekiant uždrausti nėštumo nutraukimą, argumentacija gravituoja aplink tam tikrą gyvybės sakralizaciją – embrionas traktuojamas, kaip jau „visavertė gyvybė“, jau vaikas, jau žmogus, jau individas, jau subjektas, kurį neva reikia šventai (ap)saugoti ir (ap)ginti. Nors gemalas dar iki-individuacinėje ir prenatalinėje fazėje, niekaip neįtrauktoje į simbolinę plotmę ir neturinčioje jokios tapatybės, tai jau yra gyvybės stebuklas.

Aišku, neverta mėginti neigti, kad tai nėra gyvybė – žinoma, tai yra gyvos ląstelės, užsiimančios, pavadinkime, tam tikra autopoeze ir savikūra, turinčia potenciją susiformuoti į žmogų, kuris socialiai legitimuojamas tik gimęs. Tačiau aršiausieji pronatalizmo, t. y. politikos, skatinančios reprodukciją ir gimstamumą, proponentai mano kitaip. Jų manymu, žmogaus gyvybė „pilnai“ prasideda ne nuo gimimo, o motinos įsčiose – sekant tokia logika, nesunku tokiai „gyvybei“ priskirti ir spermatozoidą, vadinasi, ejakuliacija yra tikras genocidas. Galima atkreipti dėmesį, kad prolaiferiai mėgsta tokias paradoksalias formuluotes, kaip „negimusio žmogaus nužudymas“ arba „negimusiųjų teisė į gyvybę“ – sykį Vilniuje netgi teko matyti ant sienos užpurkštą užrašą „Abortas – žmogžudystė“; ir tokią frazę, be abejo, šiame kontekste girdime dažnai. 

Negimusi gyvybė – savo pačios kontradikcijos nemąstanti ideologema, koduota žodžiuose, kurie retoriniu konvejeriu brukami į spaudą, viešus pasisakymus, feisbuko diskusijas ir panašiai. Paradoksai ir logikai prieštaraujantys dėmenys tuo nesibaigia: šioji negimusi gyvybė tampa veik labiau gyvybe už gimusią gyvybę – nepaisoma moters apsisprendimo, ką veikti su jos pačios kūnu, o žalia šviesa įjungiama imperatyvui gimdyti. Tad „gyvybė“ moters kūne tampa gyvybiškesne gyvybe, nei pati moteris ir jos kūnas. Pastarasis čia traktuojamas ne kaip individualaus subjekto, o kaip valstybinės politikos nuosavybė arba, dar baisiau, šeimos ir tautos mito instrumentas: reprodukcinė moters kūno galia tampa priemone ideologinei reprodukcijai. Galima spręsti, kad prolaiferiai labiau suinteresuoti ne giminės pratęsimais, šeimos institucija ar „tautos išlikimu“, bet pačia kūno kontrole, vykdoma valstybės aparato, o gyvybė mėginama artikuliuoti, tarsi ji būtų anapus ne tik moters kūno, bet ir apskritai sociumo bei visuomeninių santykių. Prolaiferių retorikoje pilna ambivalentiškumo, dvejopų standartų ir hipokritiškumo – nemažai jų kitais atvejais pasisako už mirties bausmę.

Židinyje rusenanti savasties ideologija 

Toks gyvybės laikymas savaiminga esencija, purifikuota esatimi ir gryna savastimi atitinka tą patį Adorno pelnytai peikiamą autentiškumo žargoną. Gyvybė ne kaip ekonominė, socialinė, politinė ar kultūrinė kategorija, o kaip nominali tiesa, „objektyvi“ metafizika ir abstrakcija, atsieta nuo gyvenimo. Nors ir Adorno rašė Martino Heideggerio kritikos kontekste, jo pasiūlytas abstrakčios savasties (abstract selfness [4]) terminas čia itin tinka. Kaip jau cituota anksčiau, šis žargonas tampa kalba, parankia ideologijai – tokiu atveju, gyvybė tampa ne kūniška, o abstrahuojama į „didesnio projekto“ energiją: moters kūnas subordinuojamas šeimos institucijai, valstybės organizmui ir, žinoma, Lietuvai, kas ji bebūtų. 

Šį susisluoksniavimą taikliai parodo šiųmetinis „valstiečių“ partijos šūkis: „Tau. Šeimai. Lietuvai“. Žinant partijos nuostatas, įmanoma nesunkiai nuspėti, ką simbolizuoja šie lygmenys – individas („tau“), heteroseksuali jų sąjunga („šeimai“) ir šių visuma, reprezentuojama kaip etninė „bendruomenė“ / tauta („Lietuvai“). Taip projektuojama įprasta ir niekuo neypatinga nacionalistinė ideologija, kuri agresyvesnes formas įgauna toje pačioje kaimyninėje Lenkijoje, į kurią, beje lygiuojasi nemažai politikų, kaip antai Laurynas Kasčiūnas, neabejotinai trokštančių panašią situaciją matyti ir čia. Pirmasis – individualus – lygmuo, aišku, čia yra, vyro atveju, baltaodis ir lietuvis, esantis „normalios“ seksualinės orientacijos; jis dirba, aprūpina namų ūkį finansais ir gėrybėmis. Tuo tarpu, moters atveju, ši yra žmona ir „namų šeimininkė“, auginanti ir prižiūrinti vaikus. Kitaip tariant – „šeimos židinio saugotoja“.

Būtent pastarasis tropas, pakankamai įsigėręs ir dabar, bene labiausiai čia atitinka tą autentikos vaizdinį – net jei taip tiesiogiai ir neįvardijama, vis vien preziumuojama, jog moteris vis dar turi atlikti šią funkciją. „Tradicinė“ šeima su savo determinuotais vaidmenimis – jaukus prigimtinis būvis, apibrėžiantis galimo mąstymo ir žodyno ribas. Esant tokiai ideologinei konjunktūrai, atsitinka taip, kad moteris redukuojama iki kūno, bet ne kaip jai priklausančio vieneto, o kaip atitinkamai operuoti turinčios mėsos, talpyklos, konteinerio, rezervuaro, mašinos, kas yra ir vienas iš moterų objektifikacijos pavyzdžių. Ši mašina turi gaminti vaikus – galimybė jų nesusilaukti yra pronatalistinei veiksenai prieštaraujantis pasirinkimas, dėl ko moterys, nusprendžiančios neturėti vaikų arba nekurti šeimos, vis dar yra demonizuojamos ir engiamos. Tad už „jaukaus šeimos židinio“ slypi smurtas ir brutali prievarta, kurios viena iš realizacijų ir yra abortų draudimas, dėl ko šiandien Lenkijoje ir vyksta masiniai protestai.

Akcija-abstrakcija – retorinių manevrų dūmai

Todėl Adorno neklydo teigdamas, kad autentiškumo žargonas, kartu su šiame kontekste pasireiškiančiu visu gyvybės, šeimos ir prigimties sąvokų rinkiniu, tampa ideologijai parankiu kalbėjimu [5] – kalboje įsirango ideologinės prielaidos ir kontrabandos būdu steigia socialines implikacijas. Žargoną neretai sudaro skambios frazės, šūkiai, devizai ir lozungai, įdaryti stambiomis ir abstrakčiomis sąvokomis, tokiomis kaip „gėris“, „blogis“, „tiesa“, „Vakarai“, „civilizacija“, „tėvynė“, „tauta“ ir taip toliau. Būtent tokiais abstrakčiais bei tuščiais signifikantais ir remiasi ideologija – didelio kalibro žodžiai, kuriuos gali „klijuoti“ ir „kabinti“ iš esmės bet kur, nes jų poveikis dažniausiai yra afektyvus, grįstas apeliacija į emociją, primityviomis asociacijomis arba ryškiomis dichotomijomis (pvz. „mes“ vs. „jie“). 

Labai dažnai tokia retorika yra „sofistikuoti“ grasinimai arba šantažas, pavyzdžiui, „Elkimės taip, nes mums kyla pavojus“, o į tą pirmojo asmens daugiskaitą „mes“ gali būti sugrūsti milžiniški reiškiniai – nuo tautos iki Europos ir panašiai. Lenkija vėl esti iškalbingu pavyzdžiu: konsoliduojama vidaus politika, nes suformuluojama išorė, o kartu su ja – ir priešas (dar didesnė klasika – JAV po 9/11). Pavyzdžiui, Lenkijoje, ironiška, ideologija yra pavadinama LGBT žmonių grupė, prieš kurią ir telkiamas visas „vertybių“ paketas, virstantis netgi „teritorijomis be LGBT“. Tokia elgsena demonstruoja dar vieną šiuolaikinį simptomą: kuomet iš konservatyviosios stovyklos pusės artikuliuojama šeimos / tautos autentika, įsivaizduojama, kad tai peržengia ideologiją, yra kitapus jos. Būtent tokia nuotolio nuo ideologijos fantazija tampa gryniausia ideologija, pradedančia veikti taip tiesmukai ir vulgariai, kad jos agentai visiškai neįgalūs tai pastebėti.

Įgavus tokį pragarišką pagreitį, imama žaisti gana paprastomis, užtat paveikiomis manipuliacijomis – pavyzdžiui, grūmojama („krikščioniškosios / europietiškos civilizacijos“ ir pan.) išnykimu, todėl ir reikia, šiuo atveju, gimdyti. Reprodukcija čia suvokiama, kaip sąlyga išlikti ir egzistuoti, tarkime, tautos idėjai – nacionalistinėmis, religinėmis bei tradicionalistinėmis koncepcijomis užmaskuojamas gimdymo ir dauginimosi, kaip darbo jėgos revitalizacijos, pobūdis, ir tai yra vienas tų dažnai pasitaikančių pavyzdžių, kaip ideologija geba paslėpti ekonominius ciklus ir materialias kapitalo tėkmes. Tokį mistifikuojantį ideologijos poveikį galime vadinti ir tuo, ką kitas mąstytojas Brianas Massumi pakrikštijo afektyviąja atmosfera (affective atmosphere [6]), skirta nusakyti valdymą pasitelkiant baimę ir grėsmės produkavimą – pastaroji, ypač šiandieniniais post-truth laikais, gali visiškai neatikti faktiškai egzistuojančių aplinkybių o būti demagogišku išmislu, dar vienu įsivyravusiu mitu ir tariamu pavojumi.

Mitologizuoti kūnai, šventieji gemalai, mirties aporijos

Dera pridurti, jog, tarkime, tas pats pronatalizmas ir / ar šalimais esantis nacionalizmas (su savuoju militarizmu, patriarchija etc.) yra paraideologija dominuojančiai kapitalizmo ideologijai, kurios dabartinei paplitusiai išraiškai – „atviram“, „progresyviam“ ir „dinamiškam“ neoliberalizmui – iš kraštutinės dešinės pusės mėginama priešintis priemonėmis, struktūriškai pernelyg nenutolstančiomis nuo neoliberalios perspektyvos. Vienas iš tokio reakcingo „prezervacinio pasipriešinimo“ taškų yra būtent čia nagrinėjama pro-life politika, prisotinta ir varoma mitologijos bei abstrakcijų – pro-life ignoruoja ir atmeta kūną, kaip materialų reiškinį. Kūnas prolaiferiams tėra įkūnytas tradicijos tęsimas – inkubatorius atlikti „pareigą“ ir „misiją“. 

Čia ir vėl turime tam tikrą sacrum lygmenį: (moters) kūnas įšventinamas, t. y. „pripažįstamas“ tik tuomet, kai jame „užsimezga gyvybė“ – nesunku pastebėti, kaip tie patys tradicionalistai priešinasi Stambulo konvencijos ratifikacijai, į smurtą prieš moteris šeimoje žiūri pro pirštus, moterį apskritai kone visur laiko subžmogumi, tačiau vaisius suteikia švytintį nimbą, dėl kurio į moterį imama žvelgti neva rūpestingai, nors, kaip žinia, išdava yra tas pats (simbolinis) smurtas, tik paternalizuotas. Įdomu, kad per šią „gyvybės“ sakralizaciją, ir kalbėjimas apie abortą, kaip apie „mirtį“, neišvengia to paties autentiškumo žargono, kurį mirties atžvilgiu atpažino Adorno: toliau kritikuodamas Heideggerį, jis rašo, kad čia kalbai apie mirtį būdingas ir dieviškumas, ir manierizmas, ir tikslesnio įvardijimo vengimas, ir tam tikras bereikšmiškumas, privedantis prie kalbos apie nuogą mirtį [7].

Ar, vėlgi, beveik to paties negalėtume pasakyti apie prolaiferių retoriką? Mirties sąvoka tokia paslanki ir nekonkreti, jog ją, dėka panašaus, kaip ten pat pavadina Adorno, kalbos klastingumo, tampa paranku manipuliatyviai taikyti ir embrionui: tai pačiai negimusiai gyvybei, kuri, nors ir negimusi, jau gali… numirti, o tiksliau – būti nužudyta. Tokie makabriški kuriozai primena bendrą požiūrį į gyvulių / gyvūnų valgymą – mityba galvijų mėsa yra norma, tačiau sunku įsivaizduoti, kad mūsų krašte taip pat būtų žiūrima ir į, pavyzdžiui, šunis. Už žiaurų elgesį su pastaraisiais netgi numatytos gana griežtos bausmės, tuo tarpu kiaulė yra matoma, kaip būsima mėsa, t. y. visa jos gyvybė yra nukreipiama į pašarą žmogui. Čia tik keli egzemplioriai apie elgesį su gyviais, tačiau jau galima nesunkiai aptikti aibę neatitikimų ir neaiškumų – kur brėžiama riba? Kur gyvybė yra gyva? Lygiai taip pat – kada mirtis yra mirtis? 

Potencialai: žvakės ir melancholija 

Mirties konceptas, taip, yra stipraus semantinio krūvio, turintis savo sukrečiantį bagažą, sykiais bauginantis, verčiantis gūžtis. Mirtį paprastai suvokiame kaip kūno pabaigą, tačiau jau minėtomis kalbos vingrybėmis galima lengvai įdiegti suvokimą, kad mirtis gali ištikti ir tą patį žmogaus gemalą – žodis „mirtis“, galima numanyti, čia skatina pagalvoti apie potencialą: kas būtų, jei embrionas būtų „nenužudytas“? Juk būtų žmogus, kuris turi gyvenimą! Tokią „o kas jei?“ spekuliaciją vizualiai atspindi ir kasmetinis žvakučių degiojimas aikštėse ir alėjose „už visus negimusius kūdikius“. Prieš tai rašyta apie židinius, dabar – žvakės. Tetrūksta patriotinių laužų.

Tokią ritualizaciją netgi būtų sunku pavadinti gedulu – juk nėra ko gedėti, vaikas negimė, vadinasi, ir negalėjo numirti. Tačiau mentaline gimnastika persukta prolaiferių logika sako kitaip: juk galėjo gimti. Čia tinka jau paminėto Massumi vartota potencialybės (potentiality [8]) sąvoka, bylojanti apie naujuosius ontologizuojančios galios režimus, veikiančius per grėsmę (threat) iš ateities – nepaisant to, kad Massumi labiau orientuojasi į karo veiksmus, potencialybę nesunku adaptuoti ir šiam negimusiųjų apraudojimui: čia, tokiu laiko dimensijas supinančiu šmėkliškumu, apeliuojama į tai, kas vadinama sąžine, gailesčiu, empatija ir panašiai. Taip, anie „vaikai“ neišvydo šio pasaulio, bet galėjo. Nepaisant to, kad „vaikai“ neturėjo nieko, kas juos leistų laikyti individais ir / ar subjektais, jie įgauna galią numirti – tokia yra potencialybės reikšmė, grasinanti mums numanomos arba jau buvusios ateities atvertimi, dažnai leidžiančia praleisti pro akis dabartį.

Šios žvakių degimo akcijos vadinasi „Renkuosi gyvybę“, tačiau tikslumo dėlei derėtų pervadinti „Renkuoti mirtį“ – gyvybės čia nėra ir negali būti, yra tik mirtis ir jos fetišizacija, laidotuvės niekam, tikrų tikriausias mirties kultas. Potencialybės koncepcija suteikia progą manyti, kad čia vietoje gedulo atsiranda froidiškoji melancholija – nėra prarasto objekto, nes pats praradimas yra prarastas, o tiksliau, prarastas potencialas, įmanomybė, šansas, galimybė, numanomybė. Dabarties aktualybė devalvuojama į ateities virtualybę, iš kurios plaukia šioji „kūdikių vėlių“ upė ir bando įšvirkšti kaltę, kad, štai, jie negimė. Motinų pasirinkimas, aplinkybės ir skausmas čia neakcentuojami, ir tai yra dar vienas įrodymas, kaip fantomiška potencija ir prarastasis laikas gali būti svarbesni už gyvą žmogų, esantį čia ir dabar. Kažkas gerai pasakė – surenkime akciją už visas neiškeptas duonas. Galingasis žodis „mirtis“ visuomet aplink save kaupė fetišistinį prasmės perteklių, ir šis kalbos bei politinių realijų dėka įgauna didelį svorį, ypač, kai, pavyzdžiui, „pirmoji Lietuvos ponia“ užsiima aktyviu prolaifinimu ir netgi yra prisidėjusi prie organizacijos, lėmusios abortų draudimą Lenkijoje.

„Tėviškės niekas tikrai nepakeis…“

Taigi, matome, kad autentiškumo žargonas supa mus absoliučiai visur. Štai, kad ir šiandieninio pasivaikščiojimo metu mieste teko pastebėti duonos reklamą su šūkiu „Kupina gyvybės“. Tai – viena iš nesuskaičiuojamos daugybės nuorodų, kad šis žargonas įstengia koreliuoti su itin daug kuo: žinoma, rinkodaroje tą pastebėti gana lengva, tačiau politinėje retorikoje, kaip ir apskritai kalboje, savasties kultas gali būti pragaištingu Trojos arkliu, ribojančiu ir griaunančiu gyvenimus. Autentiškumo žargonas politikai labai palankus dėl viso savojo abstraktumo, neapibrėžtumo, afektyvumo, metaforizacijų, keliamų asociacijų, tautologiškumo, sudvasinimo, emocinių obalsių, lengvai pasiekiamo rezonanso. Dėka tokios kalbos, politika sukuria distanciją nuo pačios politikos: taip tiek gyvybė, tiek kūnas „nusikrato“ visuomeniškumo – Adorno vartoja labai derantį žodį de-societalized [9], kurį galima išversti kaip nuvisuomeninimas.

Šis procesas smarkiai prisideda prie vyraujančio esencializmo: vietoje kaitos, įtampų, socialinės dinamikos, priešybių ir konfliktų – esmė(s). Tai, be visų kitų ideologinių faktorių, yra viena svarbesnių priežasčių, kodėl embrionas / gemalas laikomas Gyvybe iš didžiosios „G“, o moteris funkcionalizuojama namams, kurie taip pat neretai yra savasties vaizdiniai, būdingi autentiškumo žargonui, mėgstančiam disponuoti esencialistinėmis pirminio šaltinio ir pirminės pradžios apybraižomis, kurios papildomos, tarkime, šaknų arba kraujo metaforomis, ypač kalbant apie nacionalizmą. Be kita ko, vieta nuo seno yra savasties simbolis, ir čia verta prisiminti Arvydą Šliogerį, savasties ieškojusį panašia kryptimi, kaip ir Heideggeris. Šliogerio žodžiai: O tėviškė man svarbiau už tėvynę ar tautą. Tauta, tėvynė – tai pernelyg abstraktu! Tėviškė kas kita. Ji svarbesnė už visus valstybingumus, visas pasaulines istorijas, visus kontinentus, visus kosmosus ir kitas fantasmagorijas. Nė grašio neduočiau už visas „globalines problemas“; atiduočiau viską už nendrę, siūbuojančią kokiame nors Nevėžio užtakyje.

Ar čia nematome tam tikro nuvargusio ir nukamuoto eskapizmo, bergždžiai siekiančio vietoje nomadiškumo įdiegti namudiškumą? Tėviškė čia yra chrestomatinis „savos vietos“, „sãvo kampelio“ ir „visur gerai – namie geriausia“ etc. kalbėsenos pavyzdys – jaukumą implikuojanti ekspresija atlieka ir ontologizacijos darbą, t. y., šiuo atveju, vietą, namus, gimtinę, tėviškę paverčia būties suvokimo šaltiniu. Įvietinta kilmė privilegijuojama bene viskam, kas ja nėra arba nuo jos nutolę: būtent todėl Šliogerio žodžiai čia tokie tinkami – bandymas atsijungti, pabėgti, atitrūkti nuo ideologijos virsta ideologija par excellence ir „tyriausiu“ jos pavidalu, neretai virstančiu kokiu nors „Rinkis prekę lietuvišką“ marketingu. Dirbtinis atotrūkis nuo „valstybingumo“, „visų pasaulio istorijų“ ir „globalinių problemų“ dar labiau įgalina ideologiją veikti netrukdomai. Iliustratyvus ekvivalentas būtų vadinamojo apolitiškumo deklaracija – žmonės, kurie sakosi esą apolitiški, iš tikrųjų yra dar ir kaip politiški, o tiksliau, jie yra lengvai politizuojami tos pačios dominuojančios ideologijos, kas reiškia (neo)liberalizmą arba saugų „centrizmą“. Kitaip tariant – pozicijos neturėjimas yra pozicija, nepaisant to, ar tu tai suvoki, ar ne. Antikos laikų mąstytojo Periklio mintis, kad jei tu nesidomi politika, dar nereiškia, kad politika nesidomi tavimi, šiandien yra svarbūs kaip niekad.

Kūno autonomija ir galimybė – ginklas prieš apsunkusią reprodukciją

Tad turime gyvybę, kaip pačią sau, kaip prasmės perteklių, kaip tautologiją, kaip mutavusio „humanizmo“ raišką, kaip vertybę savaime. Tai primena muzikos grupės „Opus“ gerai žinomo hito „Life Is Life“ priedainį, kuriame ir dainuojama „Life is life“, o po to pridedama „Na na na na na“. Nejau „life is life“ sintaksė nėra idealus prolaiferių argumentacijos pavyzdys? Jei, išvertus, vietoje „gyvenimas yra gyvenimas“ sakysime „gyvybė yra gyvybė“ (o angl. k. life reiškia tą patį), prieisime tokias dažnai girdimas formuluotes, kaip „Nes taip yra“, „Tokia prigimtis“ arba… „Toks gyvenimas“. Ne veltui Adorno rašė, jog autentiškumo žargonas, siekdamas išlaikyti savo „orumą“, teoretinio pagrind(im)o trūkumą ir neapibrėžtumą transformuoja į to, kas privalo būti priimta be klausimų, diktatą [10]. Pastarasis, kaip jau užsiminta, kuria inertišką imperatyvą reprodukuoti, steigti santuoką, kurti šeimą, palaikyti tradicinius vyro-tėvo ir moters-motinos vaizdinius. Visa tai, aišku, laikoma būtinybe, dėsniu, esme, likimu, gamta. 

Krikščioniškojo puritonizmo dogmos čia susipina su valstybine politika ir sistemine reikme visuomenės jungtimi išlaikyti nuklearinio modelio šeimą. Prolaiferiai, dažniausiai patys to nereflektuodami, įsipaišo į kapitalizmo nubrėžtas trajektorijas (at)gaminti. Moteris turi aukoti savo materialią dabartį hipotetinei ir potencialiai ateičiai – diržoveržis dėl „būsimųjų kartų gerovės“. Pro-life mąstysena kūną dematerializuoja ir įstato į mito(logijos) zoną, kurioje nelieka erdvės asmeniniam sprendimui, o moteris, dėl nutarimo darytis abortą, stigmatizuojama. Gyvybės kūrimas iš šios galios pozicijos matomas, kaip masyvios žiūros dalis, o ne individualus / tarpasmeninis (partnerių) aktas. Kaip teigė filosofė Judith Butler, sprendimas atlikti abortą gali būti paremtas suvokimu, jog stinga socialinių ir ekonominių sąlygų, kurios gyvybę paverstų gyvenančia [11]. Sistema sunkiai susitvarko ir nebeatlaiko savo prieštaravimų: viena vertus, propaguojamas ir skatinamas gimstamumas; kita vertus – prastinamos sąlygos rūpintis gyvybe, kieno jis bebūtų. Sveikatos apsaugos kokybė prastėja, ją, kalbant apie Lietuvą, norima vis labiau apmokestinti, kas veda link visiškos privatizacijos. O institucijos, kurios turėtų konsultuoti moteris ir padėti apsispręsti reprodukcijos klausimu, kaip „Krizinio nėštumo centras“, iš tiesų užsiima kone vienareikšmišku gimdymo skatinimu. 

Autentiškumo žargonu persmelkta ideologija to visiškai nepaiso – gyvybė būtina tautai, tėvynei ir ekonomikai, net jeigu ši ir neišgali ja pasirūpinti; vėlgi, gyvybė čia atsieta nuo gyvenimo. O ar šie metai mums neįrodė, kad dėl ekonomikos gali būti lengva ranka paaukotos ir gimusios gyvybės? Galiausiai, pabaigai verta sugrįžti prie epigrafe cituotų Butler žodžių, kad galimybė nėra prabanga – ji tokia pat esminė, kaip ir duona. Būtent tą patį galima pasakyti apie galimybę nutraukti nėštumą – galų gale, apie ką kalba visi nūdienos protestai, galimybę rinktis. Reprodukcijos klausimas šiais laikais problematiškas yra ne tik tuo – pasitaiko hiperbolizuotų teiginių, esą žmonių Žemėje jau yra per daug, todėl vaikų susilaukti nevertėtų, o kur dar ekologija: sykį viename vietiniame proteste dėl klimato krizės netgi šmėžavo transparantas su „Stop reproducing“ („Nustokite reprodukuoti“). Ne, žmonių kiekis planetoje nėra perteklinis ir apskritai nėra tiesiogiai proporcingas klimato kaitai – už tai atsakingas turto ir išteklių perviršis, skirstomas netolygiai ir pagal skurdinančią rinkos logiką. Tačiau pasirinkimą nesusilaukti palikuonių klimatas vis vien gali paskatinti vien dėl to, kad planetos ateitis darosi vis labiau neaiški – tos pačios Butler žodžiais, nežinia, ar socioekonomiškai gyvybė galės būti gyvenanti. Įdomu ir baisu, kad esama ekonomika užsiima ne gamtos naikinimu, o naujo jos būvio kūryba – jame žmonėms veikiausiai vietos nebeliks. Kaip bebūtų, yra sprendimų, kuriuos reikia priimti dabar, ir tą turi daryti tik tos, kurioms priklauso kūnas.

---

• [1] Adorno, Theodor. Minima Moralia: Reflections from Damaged Life. Verso, 2005, p. 190.
• [2] Butler, Judith. Undoing Gender. Routledge, 2004, p. 29.
• [3] Adorno, Theodor. The Jargon of Authenticity. Northwestern University Press, 1973, p. 133, 160.
• [4] Ibid. p. 151.
• [5] Ibid. p. 153.
• [6] Massumi, Brian. Ontopower: War, Powers, and the State of Perception. Duke University Press, 2015, p. 181.
• [7] Adorno, Theodor. The Jargon of Authenticity. Northwestern University Press, 1973, p. 163.
• [8] Massumi, Brian. Ontopower: War, Powers, and the State of Perception. Duke University Press, 2015, p. 10.
• [9] Adorno, Theodor. The Jargon of Authenticity. Northwestern University Press, 1973, p. 115.
• [10] Ibid. p. 133.
• [11] Butler, Judith. Frames of War: When is Life Grievable? Verso, 2009, p. 22.

Iliustracijos autorius – Aron Mathe.

Platono „Gorgijas“ ir šiuolaikinė post-politinė retorika

Die Sprache spricht.

Martin Heidegger

Politika ir retorika

Patiko mintis, jog tai, kad Platono „Gorgijo“ pokalbis veikiausiai vyksta Kaliklio namuose, galbūt nurodo, kad tikroji visagalės retorikos šeimininkė yra politika. Nuo to atsispyrus, galima pradėti nuo truizmo, kad kiekviena politika turi savo retoriką, o kiekviena retorika – neišvengiamai politiška. Skamba banaliai, bet šiandien matant tiek daug paplitusios politologinės-empirinės žiūros, nagrinėjančios sausą statistiką ir aptarinėjančios kone išimtinai tik asmenybes / figūras bei jų sprendimus, o ne politinius konceptus, socialines įtampas ir, šiuo atveju, retorinius elementus, darosi neramu, kad pernelyg užmirštamas (arba prie jo vis sunkiau prisikasama) kalbinis politikos lygmuo. Tai reiškia, kad nepakanka kreipti dėmesį į tai, kas yra kalbama – reikia žiūrėti ir kaip kažkas išsakoma: informacinis turinys yra betarpiškai priklausomas nuo stilistinių figūrų, ekspresijos matmens, pasirenkamo žodyno, manieros ir formų apskritai. 

Panašu, jog kalba tapo pernelyg „natūralizuota“ – ji neįvardijama, kaip separuotas ir savaip visavertis žaidėjas, nusipelnęs atskiros analizės. Tai nėra siūlymas užsiimti išimtinai kalba apie kalbą (kitaip tariant – metakalba), bet apie kalbą verta pabandyti pasakyti daugiau būtent iš politinės prizmės, ir tą daryti plačiau, nei tik apsiribojant nūdien plačiai vartojama „populizmo“ sąvoka, redukuojančia politinės retorikos virsmus į buką demagogiją ir akiplėšišką melą. Retorika yra politikos balsas, prabylantis atskiru kanalu ir turintis savas, autonomines reikšmes, be kurių nebūtų įmanomas joks prasminis branduolys ir žinutės adresatams – arba, Sokrato žodžiais, retorika yra politikos dalies pamėklė [1]. Politikai yra būtina idėja, ir tik nuo retorikos priklauso, kaip ji bus transliuojama, komunikuojama ir vystoma – politinė kalba brėžia trajektorijas, perspektyvas ir nutiesia horizontus, kas reiškia, jog yra paklojami pamatai pačiai iniciatyvai ir veiksmui. Politika steigia kalbą, ir kalba steigia politiką, bet kalba gali būti visiškai sau pačiai, o politika vykti drastiškai kitaip, nei mus sugestijuoja jos kalba ir retorika.

Pereikime prie moralinius politinio veikimo pagrindus tiriančio Platono „Gorgijo“, kuriame galima pastebėti ir mūsų laikams būdingą konfliktą tarp formos (ekspresijos, stiliaus, manieros – ką proponuoja Gorgijas) ir turinio (informacijos, tiesos, įsitikinimų – ką gina ir atstovauja Sokratas). Gorgijas teigia, kad retorikos darbas ir veiksmingumas eina per kalbas [2], o Sokratas tą suformuluoja gražiau: retorika yra per kalbą veikiantis menas [3]. Nors ir vėliau dialoge Sokratas atmeta retorikos, kaip meno, kategoriją (priskirdamas įgūdimo), meno apibrėžimas šiandien galbūt netgi tiktų labiau, ypač kalbant apie estetinio ir juslinio matmens uzurpuotą nūdienos politiką. Galima ir patikslinti – Gorgijo žodžiais, retorika yra vienas iš menų, kuriuose viską nuveikia ir įvykdo kalba [4]. Tuo tarpu Sokratas teigia, jog politika yra sielai skirtas menas [5], ką būtų galima įtaigiau pavadinti ir sielos inžinerija. 

Panašų efektą ir poveikį galime įžvelgti Sokrato žodžiuose, kad retorika yra įsitikinimo kūrėja – į šį tikslą veda jos esmė ir visas jos veikimas [6] – čia lengva atpažinti sąsają su ideologizavimu arba ideologine interpeliacija į subjektą, nes retorika, kaip moko Sokratas, padeda dengti gyvenimo neteisybes, o tai, šiuolaikiškesne terminologija, galima vadinti ideologine mistifikacija, kuri uždengia materialias problemas ir socialinius prieštaravimus. Dar viena paralelė su ideologija įsisteigia veikale aptinkamoje tikėjimo ir žinojimo perskyroje – anot Sokrato, retorika kuria tikėjimą [7], bet ne žinojimą. Pats Gorgijas pripažįsta retorikos funkciją įtikinti [8], kas kai kur priartėja netgi kone prie tiesmukos demagogijos (kai kalbama apie įtikinėjimą teismuose, susirinkimuose, piliečių sambūriuose ir pan., kuomet gali kitus paversti vergais ir iš kitų pradėti pelnytis [9]). 

Retorika, kaip papildo Sokratas, nėra vienintelė įsitikinimo kūrėja [10], bet mums šįkart, aišku, svarbiausia yra ji, kuri esti praktiniu menu ir galingu įrankiu, leidžiančiu gyvu žodžiu, įtaigiu kalbėjimu, kalbos dailumu ir įkalbinėjimu daryti poveikį žmonių valiai. Sokratas įvardija, kad retorika yra dvejopas dalykas [11]; retorika gali būti pataikavimas ir bjaurus užkalbinėjimas, bet taip pat egzistuoja ir grąžioji retorika, kuri turėtų rūpintis, kad piliečių sielos būtų kuo geresnės, ir kovoti, kad būtų sakoma tai, kas tyra ir geriausia, ar malonu, ar nemalonu tai būtų klausytojams. Dera pabrėžti, kad pastarasis variantas taip ir pasilieka postuluojamo idealo lygmenyje, o štai pirmasis dėmuo, kaip pataikavimas, savo svarba mums leidžia pereiti prie populizmo.

Post-ideologija ir populizmas

Tai yra veikimas, kylantis ne iš meno, bet iš taiklios, drąsios ir baisaus įgimto gabumo prieiti prie žmonių turinčios sielos. O vadinu aš jį, jo esmę, pataikavimu. [12]

Sokratas

Neverta mėginti aprėpti visos politinės retorikos istorijos – net ir glaustas jos aptarimas čia nebūtų itin produktyvus. Temos ir krypties dėlei verčiau susitelkti į pastaruosius dešimtmečius, arba tai, kas vadinama post-ideologiniu amžiumi – šiek tiek vėliau, darant milžinišką chronologinį žingsnį atgal, bus galima vėl nubrėžti analogijas su Platono „Gorgijo“ veikalu ir antikine mintimi apie politinę retoriką. Kaip jau minėta, gausiausiai sutinkamas pakitusios politinės retorikos apibrėžimas, pradėjęs plisti XX a. antroje pusėje, yra populizmas, kaip abstraktus kalbėjimas „liaudžiai“, „žmonėms“ ir „masei“, kaip „valdžios“, „isteblišmento“ ir „elito“ priešpriešai. Dar labai tinkamas žodis, kaip populizmo taikinys, yra minia –  būtent „Gorgijuje“ kalbama apie tokios blogosios retorikos įtaigą minioje [13]. Retoriai / kalbovai siekia miniai daryti įspūdį, ją pavergti, remdamiesi lengvai įkandamais ir simplifikuotais teiginiais. Minia, verta pridėti, tinkama ir kaip post-ideologijos signifikantas. Tokiame kalbėjime, užsimenant apie dabartį, išsitrina konkrečios konkrečių grupių problemos, nunyksta paskiri politiniai subjektai, tokie kaip socialinė / ekonominė klasė, nacionalinė mažuma, seksualinė tapatybė ir panašiai. Populizmas yra kalbėjimas „tiesiog žmonių vardu“, nesileidžiant į diferenciacijas ir apibrėžtas pozicijas, dėl ko populizmo neįmanoma priskirti išskirtinai tik kairei arba dešinei – egzistuoja ir kairysis, ir dešinysis populizmai su savomis specifikomis.

Būtent dėl pastarosios priežasties populizmas yra priskirtinas post-ideologinei epochai, datuojamai dažniausiai nuo Sovietų Sąjungos ir Rytų Bloko žlugimo, taip pažymint, kad neva baigėsi didžiųjų idėjų (kaip kapitalizmo ir komunizmo) ir didžiųjų naratyvų kova, o liberalioji demokratija triumfavo, taip kardinaliai susilpninusi opoziciją sau. Išnykus šiai kovai, ryškiausiai įkūnytai Šaltuoju karu, tapo labai sunku formuluoti kairiąją politinę retoriką dėl visų kompromatų ir demonizacijų, todėl tai leido įsigalėti populizmui, kaip darbo klasės atstovavimo surogatui. Politinės retorikos pažadai vietoje ryškių kontradikcijų ir aiškių vaidmenų akcentavimo pradėjo manipuliuoti aptakiais lozungais, kaip „Bus darbo“, „Gėrės gyvenimas“, „Suteiksime žmonėms galios“ arba „Žmonių vardu“ ir panašiais. Dažnam rinkėjui, be abejo, tai atrodo patraukliai, nes suteikia mistinį nimbą, kad štai, „aš esu atstovaujamas, manimi rūpinamasi“. Populizmas, kaip ir palaikymas įvairioms nišinėms bei marginalioms grupėms, atsiranda dėl tradicinių politinių jėgų silpnėjimo, kaip ir visuomenės nusivylimo jomis – tai yra viena priežasčių, kodėl, tarkime, 2004-aisiais Lietuvos Seimo rinkimus laimėjo Darbo partija, vietiniu lygmeniu iki šiol įvardijama, kaip populistinė partija par excellence. Pavyzdžiui, 2016 m. vienas iš jos rinkiminių šūkių buvo „Stabdysime pabėgėlių antplūdį“ – tai yra tiesiog vadovėlinis populistinis lozungas, nes tuo metu Lietuvai joks antplūdis negrėsė, tačiau viešumoje buvo suformuotas mitas, esą pabėgėliai užtvindys ir sunaikins Europą. 

Taigi, populizmo apibrėžimą galima papildyti tuo, kad tai yra pataikavimas ne vien „liaudies“ interesams ar poreikiams, o mitui (tautos, vienybės, gerovės ir pan.). Vienas iš geriausiai tą iliustruojančių įvykių mūsų šalyje buvo liūdnai pagarsėję Garliavos mitingai, į kuriuos žmonės susirinkdavo protestuoti prieš viską (čia ataidi Gorgijo žodžiai: retorius geba kalbėti visiems ir apie viską [14]) – nepaisant to, kad pati įvykio kilmė ir pirminė priežastis buvo pedofilijos skandalai, gana greitai viskas abstrahavosi į „kovą“ tiesiog prieš korupciją, prieš biurokratiją, prieš valdžią, prieš valdančiuosius, prieš „supuvusią valstybę“, prieš elitą, prieš susimokiusį klaną ir panašiai; tokias žinutes buvo galima matyti susirinkusiųjų transparantuose ir girdėti „ugninguose“ pasisakymuose. Būtent tokie karnavaliniai gatvės protestai, į kuriuos susirenka amorfiškos ir fragmentuotos politinės jėgos, kurių esatyje smarkiai jaučiasi įsitikinimų konvergencija, puikiai atspindi post-ideologinės eros simptomatiką.

Gorgijas, kaip veikalo / pokalbio veikėjas ir dalyvis, yra idealus populistinis subjektas, trokštantis vadinamąja negražia retorika (kitaip tariant – pataikavimu, esančiu vienu iš kertinių populizmo bruožų) pasiekti didžiausią politinio gyvenimo sėkmę. Gorgijas oportunistiškai instrumentalizuoja retoriką, kas virsta ir tuo, kad jo mokiniai preferuoja ne tiesą, o galią. Tą regime Kaliklio ir Polo charakteriuose – Kaliklis be skrupulų agituoja už galios konsolidaciją, ją šlovina; tai gali būti vadintina „tamsiąja“ retorikos puse (veikalo įvade pakrikštijamu karčiu retorikos branduoliu), kol, tuo tarpu, Gorgijas yra tasai žvilgantis popierėlis, įpakavimas ir skraistė, sukurianti patrauklią ir respektabilią retorikos išorę. Gorgijo veiklos tikslas yra auditorijoje daryti įspūdį, paprasčiausiai pasirodyti. Tą sykiais mėgstu pavadinti politiniu impresionizmu: jis gamina afektus, yra grįstas performansu, kurio procese svarbiau ne sprendimai ir veiksmai, o greiti momentiniai įspūdžiai, komunikacinė ekstazė ir emocijos produkavimas, dažniausiai krypstantis nuo įprastos logikos. Politinis impresionizmas užsiiminėja staigių ir efemeriškų impresijų dauginimu bei plėtra, kaip greitai suryjamų įspūdžių akumuliacija.

Iš dabartinės perspektyvos, galime matyti, kad paties Gorgijo retorikos variantas puikiai pasitarnauja kapitalizmui. Gorgijo iškalba tinka bendrajai sistemos pragmatikai, rinkodarai, visa ko optimizacijai, marketingo strategijoms ir panašiai. Sokratas būtų absoliuti antitezė tam, todėl jo retorikos variantą būtų iš dalies galima vadinti antikapitalistiniu. Kaip kalba Sokratas, retoriką atkakliai vadindamas pataikavimu (jis tą radikalizuoja net iki to, kad retoriką įvardija, kaip pataikavimo dalį [15]), retorika yra negražus dalykas, nes taikosi į malonumą nežiūrėdamas kuo didesnio gėrio [16] – tas, paprastai tariant, lengvai sutampa su kapitalistine ideologija. Na, o dabartinėje populizmo perspektyvoje, galime matyti beveik galutinį Sokrato mokymo pralaimėjimą prieš retorines Gorgijo dūmų uždangas.

Post-demokratija ir post-truth

Retorikos dalykas yra kalbos […] apie tai, kas teisinga ir neteisinga. [17]

Sokratas 

Populizmas taip pat priskirtinas tam, kas vadinama post-politika – politika be politikos, t.y. politika, kaip administravimas, menedžmentas, tušti šūkiai ir begaliniai debatai bei diskusijos status quo palaikymui. Kitaip tariant, kuomet idėjinės skirtys yra dangstomos įsivaizduojamu konsensusu ir deklaratyviu sutarimu – tas būdinga būtent XXI amžiaus globaliam kapitalizmui, kitaip vadinamam neoliberalizmu. Pasyvus post-politinis būvis padeda išlikti ir išsilaikyti tokiai (san)tvarkai, o retorika paverčiama funkcionaliu įrankiu išskirtinai tam. Tačiau tokią retoriką vadinti propaganda būtų netikslu ir neprofesionalu – propaganda yra matoma, identifikuojama ir eksplicitiška agitacija, o post-politinė retorika, kaip ir ideologija, veikia nematomai: ji apsimeta, kad vyksta arši diskusija, įtempti debatai ir panašiai, tačiau leistinos nuomonės cirkuliuoja siaurame diapazone ir „suveržtoje“ amplitudėje. Kaip sakė garsus, nors ir dažnai besilaidantis abejotinais teiginiais, kairysis teoretikas Noamas Chomskis, protingas būdas išlaikyti žmonės pasyviais ir paklusniais yra griežtai apriboti priimtinos nuomonės spektrą, tačiau leisti gyvybingas diskusijas to spektro viduje.

Post-politinis režimas dar vadintinas post-demokratija: pasitelkiami demokratiniai politiniai instrumentai (valdžių kaita, laisvi rinkimai, žodžio ir spaudos laisvė), tačiau galia ir realūs sprendimai vis vien sukoncentruoti mažo žmonių ratelio rankose, kurios dažniausiai yra verslininkai, stambusis kapitalas, bankai, privataus sektoriaus lobistai. Čia retorika tampa tuščiu ir formaliu ritualu, skirtu tęsti tokį politinį klimatą. Demokratija netenka savo turinio, užtat išlaiko kalbinio paviršiaus formą – žinoma, signifikantas „demokratija“ išliko, tačiau tai, į ką jis nurodo, smarkiai pasikeitė. Juk vargu, ar galėtume pasakyti, kad dabartiniame pasaulyje egzistuoja tai, kas etimologiškai atitinka šio žodžio reikšmę – liaudies valdžią. Post-politinį ir post-demokratinį būvį papildo šviežesnis post-truth (dar vadinamas post-tiesa ir post-faktu) fenomenas, savo aktualiausią gyvavimą pradėjęs 2016 m., kuomet buvo nuspręsta dėl Brexito, o vėliau išrinktas Donaldas Trumpas; Lietuvoje analogiškai laimėjo „valstiečių“ partija. Post-truth yra labiausiai tiesiogiai susijęs su retorika, kaip tokia: tą galime vadinti ženkliu ir iškalbingu tiesos bei racionalumo kategorijų pralaimėjimu.

Jei populizmas vis dar turėjo šiokį tokį racionalumo grūdą, dalinai atitinkantį ligtolinės politikos nubrėžtus parametrus, post-truth laikmetis atnešė daugiau nepaaiškinamumo, grįsto „sveiko proto“ griūtimi bei emocijų, mediatizacijos ir afektų valdomos retorikos įsigalėjimu. Apie tai jau kalbama ir populiariojoje kultūroje, pavyzdžiui, naujame filme „Sala samobójców. Hejter“ („The Hater“, 2020), labai iliustratyviai pateikiančiame socialinių tinklų stimuliuojamą ir penimą post-politinį chaosą, kuriame skaitmeninių technologijų komunikacija, susijusi su politinėmis žinutėmis, gali lengvai diktuoti visuomeninius posūkius, ypač pakurstomus padiktuojamų emocinių pliūpsnių – filmo atveju lemiama žaidėja tampa neapykanta, kuri, pripažinkime, šiandien yra paklausia ir geidžiama preke. Apeliacija į emociją – vienas iš pamatinių post-truth apibrėžimų. Emocijos čia yra bendro šou dalis. Prisiminkime praėjusiais metais nuskambėjusią aktyvistės Gretos Thunberg kalbą, kurioje mažai kam rūpėjo šios turinys – daugelis akcentavo ir pirštu bedžiojo į prelegentę ištikusį ir pratrūkusį emocinį krachą, pakeltą balsą, kiek patosišką kalbėseną ir arti verksmo esančią būseną. Būtent tai, o ne žinutė, leido daug kam pasmerkti Gretą Thunberg ir jos idėjas.

Post-truth pasaulyje asmenybės ir figūros yra sunkiai sukontroliuojamos konjunktūros įkaitės: pavyzdžiui, politikais tampa pramogų verslo įžymybės, su kuo siejama ir post-politikos sąvoka. Politikas virsta tam tikra tara, į kurią gali supilti kone bet kokios genezės skystį, kaip turinį. Tokia tendencija dar vadinama berluskonizmu – pavadinimas kilo nuo ekstravagantiško italų politiko Silvio Berlusconi, kuris savo konservatyvias ir populistines nuostatas derino su plevėsos superžvaigždės, vakarėlių liūto ir lovelaso įvaizdžiu. Lietuvoje jau gana nuo seno irgi turime savus panašius atitikmenis, kai politika persipina su televizinio eterio pamazgomis: Vytautas Šustauskas, Arūnas Valinskas, Andrius Tapinas (beje, jo organizuojami „protestai“, pvz. „Laisvė rokenrolui“ ar „Mes kaltinam“, yra grynas retorinis post-politinis performansas) arba Antanas Guoga. Tai, kad tokie žmonės užima tokias svarbias pozicijas visuomenėje, rodo, jog dabartinei politikai dažniausiai nebėra būtinas autoritetingas, orus ir nusipelnęs įvaizdis. Dėl to galią geba įgauti ir tokie, kurie politiškai galbūt nėra itin kompetetingi, užtat turi „kalbovo“ patirties, moka pajuokauti, turi gražią šypseną ir panašiai. Žmones paperka tokia charizma, o politinės idėjos bei ideologijos ar vizijos lieka nuošalyje – tai yra viena priežasčių, kodėl prieš ketverius metus laimėjo Donaldas Trumpas (kaip kažkur teko perskaityti – daugelis jį matė, kaip bičą, su kuriuo būtų faina išgerti alaus), tapęs veik post-truth sinonimu ir šios tematikos standartiniu pavyzdžiu; jis mokėjo sakyti tai, ką žmonės norėjo girdėti, ypač apeliuodamas į darbo klasę. Tą gerai iliustruoja ir šiemetiniai prezidento rinkimai: Floridos valstija balsavo už minimalaus atlyginimo pakėlimą IR už Trumpą.

Platono „Gorgijuje“ tokį profilį taikliausiai atspindi, be abejonės, pats Gorgijas, tampantis tiek populizmo, tiek post-politikos, tiek post-truth prototipu. Tiesos paieška nublanksta, ką jau kalbėti apie principus ir sąžiningumą – kaip ir Gorgijo retorikoje, taip ir minėtoje šoumenų politikoje. Šitą nuostatą galima atpažinti vienoje iš Gorgijo ir Sokrato konfrontacijų: Sokratas sako, kad pačių dalykų, kokie jie yra, [retorikai] žinoti visai nereikia – ji rado tokią įtikinimo priemonę, kad nežinovų būryje pasirodytum žinąs daugiau už žinovus. Tuo tarpu Gorgijas atšauna: argi ne didžiulis patogumas, Sokratai? Neišmanai jokių kitų menų, tik šį vieną, ir niekuo nenusileidi amato žinovams [19]. Taigi, matome, kad įtaiga yra svarbesnė už žinias – lygiai taip pat, kaip ir nūdienos (post)politikoje, kurioje dar ir paplitusi retorika, už kurią nebaudžiama; Trumpas čia vėl klasikinis pavyzdys, o Lietuvoje, pavyzdžiui, minėtasis Tapinas. Paprastai tariant – kai kurie asmenys dėl savo statuso gali kalbėti ką tik nori ir visiškai neatsakyti už savo žodžius. 

Prie panašių ekstremumų galima pridėti ir naująjį JAV prezidentą Joe Bideną, kurio pulsuojanti tuštuma pasireiškia tuo, jog jis apskritai gali kalbėti ką tik nori, nes išrinktas dėl to, kad nebūtų Trumpu. Tas matoma ir vienuose iš rinkiminių debatų, kuomet visiškai nebuvo įmanoma suprasti, ką kuris kandidatas nori pasakyti, kai jie vienas kitą pertraukinėjo ir kilo įkyrus erzelis. Debatai, kaip politinio kalbėjimo ir retorikos apeigos, atrodo, apskritai patiria didelę krizę, kurią demonstruoja ir pastarųjų parlamento rinkimų debatai Lietuvoje, tarnavę labiau ne kaip idėjų ir pažiūrų susirėmimas, o režisuota TV laida, skirta žiūrovams pasijuokti, aptarinėti feisbuke, kurti interneto memus ir panašiai. Tas matoma iš daugybės nevalyvų susipainiojimų, kuomet tradicinių šeimos vertybių gynėjai pasimesdavo savo retorinėse figūrose ir nejučia išreikšdavo palaikymą tos pačios lyties partnerystėms ir panašiai. Turbūt įsimintiniausiu ir labiausiai nuskambėjusiu visų debatų momentu buvo Nendrės Černiauskaitės dalyvavimas apsirengus archajišku kostiumu ir atsinešus lazdą – šitaip vietoje politikos mes turime performansą ir primityvią semantiką, tačiau daug kam ji padaro didesnį poveikį, nei kalbėjimas (pridėkime ir neseniai su nepaaiškinamu senoviniu apdaru į seimą atėjusį Aurelijų Verygą). Juk ar kas nors klausysis post-politinės kaliausės žodžių? Galbūt tokie įvykiai, kai retoriką pakeičia kone holograminė prezencija, rodo, kad sklandus politinis dialogas ar polilogas yra vis sunkiau įmanomi.

Gelbstint retoriką: tiesos reabilitacija

Norint būti tinkamu retoriumi, išties reikia būti teisingam ir išmanyti, kas yra teisinga. [20]

Sokratas

Retorika praverčia tada, kai pavyktų atsikratyti didžiausios blogybės – neteisybės. [21]

Sokratas

Taigi, turime nemažai skirtingų sąvokų, kurios pakliūva į post-politikos lauką: populizmas, post-ideologija, post-demokratija ir post-truth. Madingas ir įkyrokas priešdėlis „post“ sako, kad tai yra šiuolaikiškas ir sąlyginai naujas reiškinys, koreguojantis ir papildantis tradicines politikos, demokratijos, ideologijos ir tiesos sąvokas. Tai anaiptol nereiškia, kad nebegalime operuoti tokiais įprastais apibrėžimais ir rasti jų atitikmenų: stambiosios politinės doktrinos (liberalizmas, konservatizmas, socializmas) vis dar egzistuoja, kaip ir tebeesama idėjiškai įkrautos politinės retorikos, tačiau šalia jų neišvengiamai atsiduria ir minėtos sąlyginai iškreiptos formos. Taip ir su post-truth – ji ne pakeitė tiesą, o atsidūrė šalia jos. Nepaisant to, kad kalbame apie XX-XXI a. virsmus, post-politinės retorikos (kuomet retorika išduoda tiesą, siekdama įtikti, pataikauti, gražbyliauti, telkti galią, pelnytis prielankumą ir panašiai – vadinamoji blogoji ir negražioji retorika tapo visiškai normalizuota) užuomazgas, kaip matome, galime aptikti Platono „Gorgijuje“. Tai toli gražu nereiškia, kad šis veikalas iki tol buvo mažiau aktualus – veikiau jo poveikio bei reikšmės tiesė vaisingai atsekama ir iki mūsų gyvenamojo laikotarpio.

Kai kurios idėjos yra nepavaldžios istorijai, todėl priežasčių kodėl dabartinė retorika yra tokia klaidinanti, toli ir ilgai ieškoti nebūtina – dalis atsakymų ar bent prielaidų apie dabar dominuojančias idėjas ar veikimo būdus išsakyta jau antikoje. Platono „Gorgijas“ parodė, kad retorikai kyla grėsmė tapti tuo, kuo ji šiandien iš esmės ir yra: hedonistiniu spektakliu, tuščiomis ceremonijomis, manipuliacija emocijomis, pompastika ir patosu, estetikos triumfu, tropų šokiu, apsukria persuazija, tuščių signifikantų ermideriu (čia verta prisiminti pastarąjį vietinių konservatorių šūkį „Duok Lietuvai daugiau jėgos“ – tokie šūkiai nieko nepasako, bet veikia), politikos ištrynimu iš simbolinio registro. Nieko keisto, kad iškalba „Gorgijuje“ vadinama menu (nepaisant to, kad Sokratas tokiam apibūdinimui priešinasi): būtent taip politika yra suartinama su estetika ir mūsų laikais. Kai politika tampa menu, nebelieka vietos tiesos turiniui ir prasideda dekoracijomis apstatyta karusėlė. Estetikos pergalę prieš politiškumą veikalo kontekste liudija ir Sokrato keliskart atliekamas retorikos sulyginimas su kulinarija ir kosmetika [22]. Galima ir pacituoti: retorika – kulinarijos atitikmuo: kas kūnui kulinarija, tas sielai retorika [23]. Čia iškalbingesnis, žinoma, sulyginimas su kosmetika – retorika išsižada etinės pozicijos ir atsakomybės, o vietoje to lieka puošnus ir apgaulingas paviršius. Liaudiškai tariant – špaklius.

Kalbos įmantrumas ir iškilmingumas maskuoja politinę impotenciją, poetika nurungia idėjas, o pataikavimas nutraukia konfliktiškumą bei įtampas. Tai – anestezuojantis, pacifikuojantis, fikcionalizuojantis ir nugalinantis retorikos poveikis. Ne veltui Sokratas įvardija, jog retorikos paskirtis – kurti tam tikrą pasitenkinimą ir malonumą [24]. Sokratas laikosi pozicijos, kad retorika yra ne menas, o veikiau įgūdimas pataikauti ir teikti ne naudą, o malonumą [25]. Malonumas, pasak jo, nelygus gėriui [26]. Todėl siekiamybė ir išeitis būtų traktuoti politiką, kaip etiką, esančią anapus malonumo principo – juk ir patsai Sokratas laikosi moralinės maksimos, kad reikia žiūrėti, kas geriausia, o ne kas maloniausia (žinoma, gėrio sąvoka čia labai svyruojanti). Jis duoda patarimą, kad retoriką turi papildyti svarstymo menas [27] ir akcentuoja gėrio siekiamybę [28]. Taigi, tikroji retorika, pasak Sokrato, yra nepataikaujanti [29], kas būtų visiškai priešinga čia aptarinėjamam populizmui ir post-politikai, kurioje vyksta nuolatinė nuomonių (bet ne tiesos) cirkuliacija, palaikanti status quo.

„Gorgijas“ ir šiandien tebegali būti laikomas vienu moderniausių (jei ne pačiu) Platono veikalu, nes gana glaudžiai atitinka dabartinę tikrovę. Kaip ir Platono „Gorgijuje“, taip ir šiandienos globaliame polyje egzistuoja tikrojo politikos meno poreikis. Tikslas būtų tas, kad politiškumas neišsižadėtų idėjų, išlaikytų šiokį tokį racionalumą ir kovotų prieš pataikūnišką retoriką. Retorikos aptarimas neatsiejamas nuo santykio su tiesa, su teisingumu ir su etinio pasirinkimo klausimu. Priešingai, nei Sokratas, aš nesiūlyčiau moralizuoti apie gerą ir tikrą retoriką, kaip pasmerkiančią tą, kurią reprezentuoja Gorgijas ar Polas – verčiau tą sintezuoti, pasitelkiant ir Kaliklio proto-makiavelizmą. Taigi, reikia kombinuoti ir valdžios siekį, ir poreikių tenkinimą, ir sokratišką tiesos laikyseną; nereikia visiškai išsižadėti retorikos, kaip ginklo (ko „Gorgijas“ ir nesiūlo daryti). Galbūt taip retorika atskleis tikrąją visuomeninę padėtį. Juk, kaip sako pats Sokratas, kad nesielgtum neteisingai, reikia tam tikros galios ir meno [30] – šiame teiginyje matyčiau etinių politinio veikimo pamatų raišką.

Jei Gorgijas įkūniją konformizmą santykyje su status quo, Sokrato siūloma tiesa būtų tai, kas tą status quo sulaužo, į jį įsiveržia, sudarko ir dezintegruoja; tokia tiesos samprata labiau būdinga filosofui Alainui Badiou. Tik rašant „tiesa“ čia jokiu būdu neturimas omenyje kažkoks objektyvus ir viršistorinis ar transistorinis faktas, o nuoseklūs įsitikinimai, turintys savo Logos ir Telos. Badiou, beje, esantis moderniuoju platoniku, pridėtų, kad politikai būtinai reikia ir Idėjos. Idėja čia yra galimybė suvokti save dalyvaujant politiniame procese – Idėja leidžia save patirti kaip subjektą, priklausantį istorijos tėkmei [31]. Pasak jo, tikra politika žino tik tikrovės fragmentus, o tikrovės Idėja paliudija faktą, kad vyksta tiesos darbas [32]. Badiou mintyje, politinė tiesa gali būti nusakoma ir empiriškai: tai yra konkreti, įlaikinta ir laikiška seka, kurioje atsiranda, egzistuoja ir sunyksta nauja kolektyvinės emancipacijos mintis ir praktika [33]. Tik, dera pridėti, kad dabar politika nebėra Badiou formuluota tiesos procedūra, o labiau post-tiesos procedūra. Mažai abejonių, kad Platono „Gorgijo“ strategija yra pademonstruoti Sokrato kalbėjimo viršenybę ir pranašumą (pavyzdžiui, tokiais kartojamais teiginiais, kaip kad pataikavimo reikia vengti, o retoriką vartoti teisingumo labui [34]) – nepaisant to, kad veikale Gorgijas pralaimėjo Sokratui, tačiau mūsų laikais Gorgijas jam atsikeršijo su kaupu.

---

• [1] 463 d1.
• [2] 450 b10-450 c10.
• [3] 450 e5.
• [4] 451 d1.
• [5] 464 b1-464 b5.
• [6] 453 a1.
• [7] 454 e1-455 a5.
• [8] 453 d10.
• [9] 452 e1.
• [10] 454 a5.
• [11] 503 a5.
• [12] 463 a5-463 b1.
• [13] 459 a1-459 a5.
• [14] 457 a5. Vis dėlto po to jis prideda, kad retorika reikia naudotis teisingai (457 b1), nors tai mažai ką keičia.
• [15] 466 a5-466 a10.
• [16] 464 e1-465 a1.
• [17] 460 e5.
• [18] 459 b5-459 c1.
• [19] 459 c5.
• [20] 508 c1.
• [21] 480 d1-480d5.
• [22] 462 e1, 463-a5.
• [23] 465 e1.
• [24] 462 c5.
• [25] 462 b1-462 c7.
• [26] 506 c5-506 d1.
• [27] 471 d5.
• [28] 468 b1.
• [29] 517 a5.
• [30] 510 a1-510 a5.
• [31] Badiou, Alain. The Communist Hypothesis. Verso, 2010, p. 235.
• [32] Ibid. p. 8.
• [33] Ibid. p. 231.
• [34] 527 c1.

Iliustracija – iš „Poetics of Populism: Literature and Societal Truth in Post-Factual Times“.