Kova dėl reprodukcijos: gyvybę apsiautęs autentiškumo žargonas

Life has become an ideology of its own absence. [1]

Theodor Adorno

Possibility is not a luxury; it is as crucial as bread. [2]

Judith Butler

Reakcingasis sugrįžimas į niekur

Pastarąjį penkmetį girdime vis prastesnes naujienas apie kaimyninę Lenkiją – griežtėjantis dešinysis autoritarinis režimas, nacionalizmo ir konservatizmo „gryninimas“, „tradicinių vertybių“ kultivacija, vešintis klerikalizmas ir liberaliosios demokratijos demontavimas, kurį kai kurie politikos komentatoriai ir teoretikai vadina iliberalizmu (illiberalism). Nežinia, ar kas nors jau yra atkreipę dėmesį, kad šis naujadaras prasideda žodžiu „ill“, kuris anglų kalboje reiškia „sergantis“ arba „nesveikuojantis“. 

Šiame kalbiniame sutapime galima įžvelgti ir gan taiklų situacijos konstatavimą: Lenkijos posūkis „katalikiškosios autokratijos“ link nurodo į sistemą ištinkančius simptomus – daugelis nusivylę neoliberalizmu ir visa jo globalia ekonomika bei kultūrine hegemonija, tačiau priimami sprendimai veikia kaip paliatyvas, t. y. visiškai nesprendžia problemas keliančių priežasčių. Anaiptol – mėginimas „gydytis“ nuo „LGBT totalitarizmo“, „kultūrinio marksizmo“ ar kitų simboliškai suklijuotų kaliausių puolimo nejučia virsta kitokio „monstro“ kūrimu tos pačios „globalizmo“ tvarkos pagrindu.

Atrodo, kad prieš tokį politinį frankenšteiną, siuvamą iš laisvosios rinkos kapitalizmo ir „sugrįžimo į krikščioniškąją civilizaciją“, nuolatos užmerkiama viena akis: Europos Sąjunga nedrįsta imtis aktyvesnio kišimosi į šalies reformas, o, pavyzdžiui, Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda naujai išrinktą šalies vadovą Andrzejų Dudą sveikina su… demokratinių vertybių puoselėjimu. Tokia atsaini ir selektyvi „diplomatija“ tik paliudija, kad tiek Lenkijos, tiek panašiais principais besivadovaujančios Vengrijos atvejai nieko iš esmės nekeičia – atvirkščiai, kapitalizmas su autoritariniu aparatu veikia dar efektyviau, ką pasaulyje geriausiai iliustruoja Kinija.

Family time: žiūra „anapus“ istorijos

Tam pačiam kapitalizmui puikiai pasitarnauja ir nuklearinės / atominės šeimos modelis – „tradicinė“ ir monogaminė sąranga, sudaryta iš vyro, moters ir vaikų. Būtent toks šablonas tampa vienu iš kertinių Lenkijos politikos elementų – priešintis visai „gėjų propagandai“, neva griaunančiai tokią šeimos sampratą ir sudėtį. Šalies valdantieji, esantys po partijos „PiS“ vėliava, tokią šeimą laiko kone visados buvusia ir viršistorine tiesa, pačia tikriausia prigimtimi bei nekintančia, fiksuota duotybe, kurios privalu laikytis. 

Galima tik trumpai tarstelėti, kad tokia „trikampinė“ ir edipinė šeima yra gana naujas fenomenas, susiformavęs tik maždaug XVIII a. brendus industriniam kapitalizmui, kurio funkcionavimui reikėjo socialinio darinio, skirto kaupti turtą, eksploatuoti nuosavybę ir, svarbiausia, ją kažkam perduoti, t. y. atžaloms. Taip iki šiol tęsiama, atgaminama ir atkuriama ši santvarka, paremta rinkoje dalyvaujančiu ir dirbančiu vyru bei moterimi, užsiimančia socialine reprodukcija, kas iš esmės reiškia namų ruošą ir rūpybą vaikais – darbą, kuris yra būtinas ir esminis kapitalo tąsai, tačiau už kurį atlyginimas negaunamas. 

Be abejo, šiandien tokie vaidmenys nėra visur pasiskirstę šia „dėsninga“ sandara, tačiau „tradicinė“ šeima, kaip dominuojantis visuomeninis mikrokosmas, išlieka gaji iki šiol, bet ne tik dėl to, kad kapitalizmas tebeegzistuoja, o ir todėl, kad minėtosios konservatyvios politinės jėgos užsiima gerai organizuota ir koordinuota retorika, užtikrinančia, kad esamų vaidmenų / rolių struktūra ne tik, kad laikytųsi tokia pati, bet kad ir būtų epistemologiškai „uždaryta“, be paliekamų šansų manyti kitaip. Tai leidžia pereiti prie tradicionalistų žargono ir visų lingvistinių tropų bei figūrų – kitaip tariant, sąvokyno, besirūpinančio, kad šeima, moteris ir gyvybė būtų mąstoma bei įsivaizduojama kaip tik taip, kaip nurodo atitinkamos politinės jėgos su savais interesais.

Vargas dėl embrionų: pro-life, gamta, prigimtis

Tokia ganėtinai ilga įžanga reikalinga tam, kad būtų lengviau ir aiškiau suprasti, kodėl šiuo metu į Lenkijos gatves išeina tūkstančiai moterų – protestuojama ne tik dėl jau aptartos politikos inicijuoto abortų draudimo, bet ir dėl bendro represyvaus režimo, vedančio link ekstremumų, neturinčių analogų kaimyninėse šalyse arba apskritai daugumoje Europos valstybių. Jei tokios stadijos atitikmenų valstybinėje politikoje ir nėra, tačiau kraštutinių dešiniųjų retorikos viešumoje apstu, ir Lenkija neretai yra glorifikuojama, akcentuojama kaip sektinas pavyzdys.

Dera išskirti pagrindinius signifikantus, pasitaikančius tokioje kalbėsenoje, skirtoje pagrįsti moterų priespaudos politiką: be „tradicinės šeimos“ kartotės, girdime ir apie žmogaus prigimtį, Vakarų civilizaciją, giminės pratęsimo naratyvą, šeimos sugretinimą su teleologinėmis tautos bei valstybės schemomis, galop gyvybę. Būtent pastaroji tampa raktu į vadinamųjų prolaiferių (nuo pro-life – „už gyvybę“) retorikos prieštaravimus, nenuoseklumą ir savitą pasimetimą žodyne. Taigi, norint argumentuoti, kodėl iš moterų turi būti atimtos jų reprodukcinės teisės ir apskritai teisė į kūną, dažnai griebiamasi „universalaus“ ir aptakaus žodžio „gyvybė“ – kalbant apie abortus, žodis aktyviai taikomas ir tokiai biologiškai neišsivysčiusiai smulkmei, ir visgi gyvasčiai, kaip embrionas. 

Gyvybės samprata dažnai sugretinama su gamta – ne veltui, pavyzdžiui, prieš LGBTQ+ nukreiptoje kalboje šitaip dažnai pasitaiko tokios ištaros, kaip „Tai prieš gamtą“ arba „Gamtoje taip nebūna“. Gamta ir gyvybė čia atsiduria šalia prigimties mistikos („Prieš gamtą“ = „Prieš prigimtį“) – kažkas, kas natūralu, įgimta, buvo nuo pradžių. Kone kvintesencinis tokios retorikos egzempliorius Lietuvoje yra gerai žinomas nacionalistas Vytautas Sinica – kiek teko įsijungti interviu su juo ar skaityti įrašus feisbuke, žodis „prigimtis“ figūruoja ganėtinai intensyviu laipsniu, primenančiu klišę, jog tikslingas kartojimas yra būtinas veiksmingai propagandai. Sinicos, kaip ir daugybės panašaus plauko asmenų leksikoje, prigimties sąvoka visiškai nėra užklausiama, nuo jos niekaip kritiškai neatsitraukiama – prigimtis čia cirkuliatyviai veikia kaip galutinis argumentas, tiesa savaime ir nekvestionuojama duotis.

Gyvybės spazmai ir pleonazmai

Pastarasis atvejis patenka į tą kalbinę sferą, kurią filosofas Theodoras Adorno praminė autentiškumo žargonu. Šis, Adorno žodžiais, apibrėžiamas ideologija, kaip kalba be jokio specifinio turinio svarstymo [3]. Ar to paties nematome, kuomet kalba pasisuka apie abortus, reprodukcines teises, moters kūną ir gyvybę? Siekiant uždrausti nėštumo nutraukimą, argumentacija gravituoja aplink tam tikrą gyvybės sakralizaciją – embrionas traktuojamas, kaip jau „visavertė gyvybė“, jau vaikas, jau žmogus, jau individas, jau subjektas, kurį neva reikia šventai (ap)saugoti ir (ap)ginti. Nors gemalas dar iki-individuacinėje ir prenatalinėje fazėje, niekaip neįtrauktoje į simbolinę plotmę ir neturinčioje jokios tapatybės, tai jau yra gyvybės stebuklas.

Aišku, neverta mėginti neigti, kad tai nėra gyvybė – žinoma, tai yra gyvos ląstelės, užsiimančios, pavadinkime, tam tikra autopoeze ir savikūra, turinčia potenciją susiformuoti į žmogų, kuris socialiai legitimuojamas tik gimęs. Tačiau aršiausieji pronatalizmo, t. y. politikos, skatinančios reprodukciją ir gimstamumą, proponentai mano kitaip. Jų manymu, žmogaus gyvybė „pilnai“ prasideda ne nuo gimimo, o motinos įsčiose – sekant tokia logika, nesunku tokiai „gyvybei“ priskirti ir spermatozoidą, vadinasi, ejakuliacija yra tikras genocidas. Galima atkreipti dėmesį, kad prolaiferiai mėgsta tokias paradoksalias formuluotes, kaip „negimusio žmogaus nužudymas“ arba „negimusiųjų teisė į gyvybę“ – sykį Vilniuje netgi teko matyti ant sienos užpurkštą užrašą „Abortas – žmogžudystė“; ir tokią frazę, be abejo, šiame kontekste girdime dažnai. 

Negimusi gyvybė – savo pačios kontradikcijos nemąstanti ideologema, koduota žodžiuose, kurie retoriniu konvejeriu brukami į spaudą, viešus pasisakymus, feisbuko diskusijas ir panašiai. Paradoksai ir logikai prieštaraujantys dėmenys tuo nesibaigia: šioji negimusi gyvybė tampa veik labiau gyvybegimusią gyvybę – nepaisoma moters apsisprendimo, ką veikti su jos pačios kūnu, o žalia šviesa įjungiama imperatyvui gimdyti. Tad „gyvybė“ moters kūne tampa gyvybiškesne gyvybe, nei pati moteris ir jos kūnas. Pastarasis čia traktuojamas ne kaip individualaus subjekto, o kaip valstybinės politikos nuosavybė arba, dar baisiau, šeimos ir tautos mito instrumentas: reprodukcinė moters kūno galia tampa priemone ideologinei reprodukcijai. Galima spręsti, kad prolaiferiai labiau suinteresuoti ne giminės pratęsimais, šeimos institucija ar „tautos išlikimu“, bet pačia kūno kontrole, vykdoma valstybės aparato, o gyvybė mėginama artikuliuoti, tarsi ji būtų anapus ne tik moters kūno, bet ir apskritai sociumo bei visuomeninių santykių. Prolaiferių retorikoje pilna ambivalentiškumo, dvejopų standartų ir hipokritiškumo – nemažai jų kitais atvejais pasisako už mirties bausmę.

Židinyje rusenanti savasties ideologija 

Toks gyvybės laikymas savaiminga esencija, purifikuota esatimi ir gryna savastimi atitinka tą patį Adorno pelnytai peikiamą autentiškumo žargoną. Gyvybė ne kaip ekonominė, socialinė, politinė ar kultūrinė kategorija, o kaip nominali tiesa, „objektyvi“ metafizika ir abstrakcija, atsieta nuo gyvenimo. Nors ir Adorno rašė Martino Heideggerio kritikos kontekste, jo pasiūlytas abstrakčios savasties (abstract selfness [4]) terminas čia itin tinka. Kaip jau cituota anksčiau, šis žargonas tampa kalba, parankia ideologijai – tokiu atveju, gyvybė tampa ne kūniška, o abstrahuojama į „didesnio projekto“ energiją: moters kūnas subordinuojamas šeimos institucijai, valstybės organizmui ir, žinoma, Lietuvai, kas ji bebūtų. 

Šį susisluoksniavimą taikliai parodo šiųmetinis „valstiečių“ partijos šūkis: „Tau. Šeimai. Lietuvai“. Žinant partijos nuostatas, įmanoma nesunkiai nuspėti, ką simbolizuoja šie lygmenys – individas („tau“), heteroseksuali jų sąjunga („šeimai“) ir šių visuma, reprezentuojama kaip etninė „bendruomenė“ / tauta („Lietuvai“). Taip projektuojama įprasta ir niekuo neypatinga nacionalistinė ideologija, kuri agresyvesnes formas įgauna toje pačioje kaimyninėje Lenkijoje, į kurią, beje lygiuojasi nemažai politikų, kaip antai Laurynas Kasčiūnas, neabejotinai trokštančių panašią situaciją matyti ir čia. Pirmasis – individualus – lygmuo, aišku, čia yra, vyro atveju, baltaodis ir lietuvis, esantis „normalios“ seksualinės orientacijos; jis dirba, aprūpina namų ūkį finansais ir gėrybėmis. Tuo tarpu, moters atveju, ši yra žmona ir „namų šeimininkė“, auginanti ir prižiūrinti vaikus. Kitaip tariant – „šeimos židinio saugotoja“.

Būtent pastarasis tropas, pakankamai įsigėręs ir dabar, bene labiausiai čia atitinka tą autentikos vaizdinį – net jei taip tiesiogiai ir neįvardijama, vis vien preziumuojama, jog moteris vis dar turi atlikti šią funkciją. „Tradicinė“ šeima su savo determinuotais vaidmenimis – jaukus prigimtinis būvis, apibrėžiantis galimo mąstymo ir žodyno ribas. Esant tokiai ideologinei konjunktūrai, atsitinka taip, kad moteris redukuojama iki kūno, bet ne kaip jai priklausančio vieneto, o kaip atitinkamai operuoti turinčios mėsos, talpyklos, konteinerio, rezervuaro, mašinos, kas yra ir vienas iš moterų objektifikacijos pavyzdžių. Ši mašina turi gaminti vaikus – galimybė jų nesusilaukti yra pronatalistinei veiksenai prieštaraujantis pasirinkimas, dėl ko moterys, nusprendžiančios neturėti vaikų arba nekurti šeimos, vis dar yra demonizuojamos ir engiamos. Tad už „jaukaus šeimos židinio“ slypi smurtas ir brutali prievarta, kurios viena iš realizacijų ir yra abortų draudimas, dėl ko šiandien Lenkijoje ir vyksta masiniai protestai.

Akcija-abstrakcija – retorinių manevrų dūmai

Todėl Adorno neklydo teigdamas, kad autentiškumo žargonas, kartu su šiame kontekste pasireiškiančiu visu gyvybės, šeimos ir prigimties sąvokų rinkiniu, tampa ideologijai parankiu kalbėjimu [5] – kalboje įsirango ideologinės prielaidos ir kontrabandos būdu steigia socialines implikacijas. Žargoną neretai sudaro skambios frazės, šūkiai, devizai ir lozungai, įdaryti stambiomis ir abstrakčiomis sąvokomis, tokiomis kaip „gėris“, „blogis“, „tiesa“, „Vakarai“, „civilizacija“, „tėvynė“, „tauta“ ir taip toliau. Būtent tokiais abstrakčiais bei tuščiais signifikantais ir remiasi ideologija – didelio kalibro žodžiai, kuriuos gali „klijuoti“ ir „kabinti“ iš esmės bet kur, nes jų poveikis dažniausiai yra afektyvus, grįstas apeliacija į emociją, primityviomis asociacijomis arba ryškiomis dichotomijomis (pvz. „mes“ vs. „jie“). 

Labai dažnai tokia retorika yra „sofistikuoti“ grasinimai arba šantažas, pavyzdžiui, „Elkimės taip, nes mums kyla pavojus“, o į tą pirmojo asmens daugiskaitą „mes“ gali būti sugrūsti milžiniški reiškiniai – nuo tautos iki Europos ir panašiai. Lenkija vėl esti iškalbingu pavyzdžiu: konsoliduojama vidaus politika, nes suformuluojama išorė, o kartu su ja – ir priešas (dar didesnė klasika – JAV po 9/11). Pavyzdžiui, Lenkijoje, ironiška, ideologija yra pavadinama LGBT žmonių grupė, prieš kurią ir telkiamas visas „vertybių“ paketas, virstantis netgi „teritorijomis be LGBT“. Tokia elgsena demonstruoja dar vieną šiuolaikinį simptomą: kuomet iš konservatyviosios stovyklos pusės artikuliuojama šeimos / tautos autentika, įsivaizduojama, kad tai peržengia ideologiją, yra kitapus jos. Būtent tokia nuotolio nuo ideologijos fantazija tampa gryniausia ideologija, pradedančia veikti taip tiesmukai ir vulgariai, kad jos agentai visiškai neįgalūs tai pastebėti.

Įgavus tokį pragarišką pagreitį, imama žaisti gana paprastomis, užtat paveikiomis manipuliacijomis – pavyzdžiui, grūmojama („krikščioniškosios / europietiškos civilizacijos“ ir pan.) išnykimu, todėl ir reikia, šiuo atveju, gimdyti. Reprodukcija čia suvokiama, kaip sąlyga išlikti ir egzistuoti, tarkime, tautos idėjai – nacionalistinėmis, religinėmis bei tradicionalistinėmis koncepcijomis užmaskuojamas gimdymo ir dauginimosi, kaip darbo jėgos revitalizacijos, pobūdis, ir tai yra vienas tų dažnai pasitaikančių pavyzdžių, kaip ideologija geba paslėpti ekonominius ciklus ir materialias kapitalo tėkmes. Tokį mistifikuojantį ideologijos poveikį galime vadinti ir tuo, ką kitas mąstytojas Brianas Massumi pakrikštijo afektyviąja atmosfera (affective atmosphere [6]), skirta nusakyti valdymą pasitelkiant baimę ir grėsmės produkavimą – pastaroji, ypač šiandieniniais post-truth laikais, gali visiškai neatikti faktiškai egzistuojančių aplinkybių o būti demagogišku išmislu, dar vienu įsivyravusiu mitu ir tariamu pavojumi.

Mitologizuoti kūnai, šventieji gemalai, mirties aporijos

Dera pridurti, jog, tarkime, tas pats pronatalizmas ir / ar šalimais esantis nacionalizmas (su savuoju militarizmu, patriarchija etc.) yra paraideologija dominuojančiai kapitalizmo ideologijai, kurios dabartinei paplitusiai išraiškai – „atviram“, „progresyviam“ ir „dinamiškam“ neoliberalizmui – iš kraštutinės dešinės pusės mėginama priešintis priemonėmis, struktūriškai pernelyg nenutolstančiomis nuo neoliberalios perspektyvos. Vienas iš tokio reakcingo „prezervacinio pasipriešinimo“ taškų yra būtent čia nagrinėjama pro-life politika, prisotinta ir varoma mitologijos bei abstrakcijų – pro-life ignoruoja ir atmeta kūną, kaip materialų reiškinį. Kūnas prolaiferiams tėra įkūnytas tradicijos tęsimas – inkubatorius atlikti „pareigą“ ir „misiją“. 

Čia ir vėl turime tam tikrą sacrum lygmenį: (moters) kūnas įšventinamas, t. y. „pripažįstamas“ tik tuomet, kai jame „užsimezga gyvybė“ – nesunku pastebėti, kaip tie patys tradicionalistai priešinasi Stambulo konvencijos ratifikacijai, į smurtą prieš moteris šeimoje žiūri pro pirštus, moterį apskritai kone visur laiko subžmogumi, tačiau vaisius suteikia švytintį nimbą, dėl kurio į moterį imama žvelgti neva rūpestingai, nors, kaip žinia, išdava yra tas pats (simbolinis) smurtas, tik paternalizuotas. Įdomu, kad per šią „gyvybės“ sakralizaciją, ir kalbėjimas apie abortą, kaip apie „mirtį“, neišvengia to paties autentiškumo žargono, kurį mirties atžvilgiu atpažino Adorno: toliau kritikuodamas Heideggerį, jis rašo, kad čia kalbai apie mirtį būdingas ir dieviškumas, ir manierizmas, ir tikslesnio įvardijimo vengimas, ir tam tikras bereikšmiškumas, privedantis prie kalbos apie nuogą mirtį [7].

Ar, vėlgi, beveik to paties negalėtume pasakyti apie prolaiferių retoriką? Mirties sąvoka tokia paslanki ir nekonkreti, jog ją, dėka panašaus, kaip ten pat pavadina Adorno, kalbos klastingumo, tampa paranku manipuliatyviai taikyti ir embrionui: tai pačiai negimusiai gyvybei, kuri, nors ir negimusi, jau gali… numirti, o tiksliau – būti nužudyta. Tokie makabriški kuriozai primena bendrą požiūrį į gyvulių / gyvūnų valgymą – mityba galvijų mėsa yra norma, tačiau sunku įsivaizduoti, kad mūsų krašte taip pat būtų žiūrima ir į, pavyzdžiui, šunis. Už žiaurų elgesį su pastaraisiais netgi numatytos gana griežtos bausmės, tuo tarpu kiaulė yra matoma, kaip būsima mėsa, t. y. visa jos gyvybė yra nukreipiama į pašarą žmogui. Čia tik keli egzemplioriai apie elgesį su gyviais, tačiau jau galima nesunkiai aptikti aibę neatitikimų ir neaiškumų – kur brėžiama riba? Kur gyvybė yra gyva? Lygiai taip pat – kada mirtis yra mirtis

Potencialai: žvakės ir melancholija 

Mirties konceptas, taip, yra stipraus semantinio krūvio, turintis savo sukrečiantį bagažą, sykiais bauginantis, verčiantis gūžtis. Mirtį paprastai suvokiame kaip kūno pabaigą, tačiau jau minėtomis kalbos vingrybėmis galima lengvai įdiegti suvokimą, kad mirtis gali ištikti ir tą patį žmogaus gemalą – žodis „mirtis“, galima numanyti, čia skatina pagalvoti apie potencialą: kas būtų, jei embrionas būtų „nenužudytas“? Juk būtų žmogus, kuris turi gyvenimą! Tokią „o kas jei?“ spekuliaciją vizualiai atspindi ir kasmetinis žvakučių degiojimas aikštėse ir alėjose „už visus negimusius kūdikius“. Prieš tai rašyta apie židinius, dabar – žvakės. Tetrūksta patriotinių laužų.

Tokią ritualizaciją netgi būtų sunku pavadinti gedulu – juk nėra ko gedėti, vaikas negimė, vadinasi, ir negalėjo numirti. Tačiau mentaline gimnastika persukta prolaiferių logika sako kitaip: juk galėjo gimti. Čia tinka jau paminėto Massumi vartota potencialybės (potentiality [8]) sąvoka, bylojanti apie naujuosius ontologizuojančios galios režimus, veikiančius per grėsmę (threat) iš ateities – nepaisant to, kad Massumi labiau orientuojasi į karo veiksmus, potencialybę nesunku adaptuoti ir šiam negimusiųjų apraudojimui: čia, tokiu laiko dimensijas supinančiu šmėkliškumu, apeliuojama į tai, kas vadinama sąžine, gailesčiu, empatija ir panašiai. Taip, anie „vaikai“ neišvydo šio pasaulio, bet galėjo. Nepaisant to, kad „vaikai“ neturėjo nieko, kas juos leistų laikyti individais ir / ar subjektais, jie įgauna galią numirti – tokia yra potencialybės reikšmė, grasinanti mums numanomos arba jau buvusios ateities atvertimi, dažnai leidžiančia praleisti pro akis dabartį.

Šios žvakių degimo akcijos vadinasi „Renkuosi gyvybę“, tačiau tikslumo dėlei derėtų pervadinti „Renkuoti mirtį“ – gyvybės čia nėra ir negali būti, yra tik mirtis ir jos fetišizacija, laidotuvės niekam, tikrų tikriausias mirties kultas. Potencialybės koncepcija suteikia progą manyti, kad čia vietoje gedulo atsiranda froidiškoji melancholija – nėra prarasto objekto, nes pats praradimas yra prarastas, o tiksliau, prarastas potencialas, įmanomybė, šansas, galimybė, numanomybė. Dabarties aktualybė devalvuojama į ateities virtualybę, iš kurios plaukia šioji „kūdikių vėlių“ upė ir bando įšvirkšti kaltę, kad, štai, jie negimė. Motinų pasirinkimas, aplinkybės ir skausmas čia neakcentuojami, ir tai yra dar vienas įrodymas, kaip fantomiška potencija ir prarastasis laikas gali būti svarbesni už gyvą žmogų, esantį čia ir dabar. Kažkas gerai pasakė – surenkime akciją už visas neiškeptas duonas. Galingasis žodis „mirtis“ visuomet aplink save kaupė fetišistinį prasmės perteklių, ir šis kalbos bei politinių realijų dėka įgauna didelį svorį, ypač, kai, pavyzdžiui, „pirmoji Lietuvos ponia“ užsiima aktyviu prolaifinimu ir netgi yra prisidėjusi prie organizacijos, lėmusios abortų draudimą Lenkijoje.

„Tėviškės niekas tikrai nepakeis…“

Taigi, matome, kad autentiškumo žargonas supa mus absoliučiai visur. Štai, kad ir šiandieninio pasivaikščiojimo metu mieste teko pastebėti duonos reklamą su šūkiu „Kupina gyvybės“. Tai – viena iš nesuskaičiuojamos daugybės nuorodų, kad šis žargonas įstengia koreliuoti su itin daug kuo: žinoma, rinkodaroje tą pastebėti gana lengva, tačiau politinėje retorikoje, kaip ir apskritai kalboje, savasties kultas gali būti pragaištingu Trojos arkliu, ribojančiu ir griaunančiu gyvenimus. Autentiškumo žargonas politikai labai palankus dėl viso savojo abstraktumo, neapibrėžtumo, afektyvumo, metaforizacijų, keliamų asociacijų, tautologiškumo, sudvasinimo, emocinių obalsių, lengvai pasiekiamo rezonanso. Dėka tokios kalbos, politika sukuria distanciją nuo pačios politikos: taip tiek gyvybė, tiek kūnas „nusikrato“ visuomeniškumo – Adorno vartoja labai derantį žodį de-societalized [9], kurį galima išversti kaip nuvisuomeninimas.

Šis procesas smarkiai prisideda prie vyraujančio esencializmo: vietoje kaitos, įtampų, socialinės dinamikos, priešybių ir konfliktų – esmė(s). Tai, be visų kitų ideologinių faktorių, yra viena svarbesnių priežasčių, kodėl embrionas / gemalas laikomas Gyvybe iš didžiosios „G“, o moteris funkcionalizuojama namams, kurie taip pat neretai yra savasties vaizdiniai, būdingi autentiškumo žargonui, mėgstančiam disponuoti esencialistinėmis pirminio šaltinio ir pirminės pradžios apybraižomis, kurios papildomos, tarkime, šaknų arba kraujo metaforomis, ypač kalbant apie nacionalizmą. Be kita ko, vieta nuo seno yra savasties simbolis, ir čia verta prisiminti Arvydą Šliogerį, savasties ieškojusį panašia kryptimi, kaip ir Heideggeris. Šliogerio žodžiai: O tėviškė man svarbiau už tėvynę ar tautą. Tauta, tėvynė – tai pernelyg abstraktu! Tėviškė kas kita. Ji svarbesnė už visus valstybingumus, visas pasaulines istorijas, visus kontinentus, visus kosmosus ir kitas fantasmagorijas. Nė grašio neduočiau už visas „globalines problemas“; atiduočiau viską už nendrę, siūbuojančią kokiame nors Nevėžio užtakyje.

Ar čia nematome tam tikro nuvargusio ir nukamuoto eskapizmo, bergždžiai siekiančio vietoje nomadiškumo įdiegti namudiškumą? Tėviškė čia yra chrestomatinis „savos vietos“, „sãvo kampelio“ ir „visur gerai – namie geriausia“ etc. kalbėsenos pavyzdys – jaukumą implikuojanti ekspresija atlieka ir ontologizacijos darbą, t. y., šiuo atveju, vietą, namus, gimtinę, tėviškę paverčia būties suvokimo šaltiniu. Įvietinta kilmė privilegijuojama bene viskam, kas ja nėra arba nuo jos nutolę: būtent todėl Šliogerio žodžiai čia tokie tinkami – bandymas atsijungti, pabėgti, atitrūkti nuo ideologijos virsta ideologija par excellence ir „tyriausiu“ jos pavidalu, neretai virstančiu kokiu nors „Rinkis prekę lietuvišką“ marketingu. Dirbtinis atotrūkis nuo „valstybingumo“, „visų pasaulio istorijų“ ir „globalinių problemų“ dar labiau įgalina ideologiją veikti netrukdomai. Iliustratyvus ekvivalentas būtų vadinamojo apolitiškumo deklaracija – žmonės, kurie sakosi esą apolitiški, iš tikrųjų yra dar ir kaip politiški, o tiksliau, jie yra lengvai politizuojami tos pačios dominuojančios ideologijos, kas reiškia (neo)liberalizmą arba saugų „centrizmą“. Kitaip tariant – pozicijos neturėjimas yra pozicija, nepaisant to, ar tu tai suvoki, ar ne. Antikos laikų mąstytojo Periklio mintis, kad jei tu nesidomi politika, dar nereiškia, kad politika nesidomi tavimi, šiandien yra svarbūs kaip niekad.

Kūno autonomija ir galimybė – ginklas prieš apsunkusią reprodukciją

Tad turime gyvybę, kaip pačią sau, kaip prasmės perteklių, kaip tautologiją, kaip mutavusio „humanizmo“ raišką, kaip vertybę savaime. Tai primena muzikos grupės „Opus“ gerai žinomo hito „Life Is Life“ priedainį, kuriame ir dainuojama „Life is life“, o po to pridedama „Na na na na na“. Nejau „life is life“ sintaksė nėra idealus prolaiferių argumentacijos pavyzdys? Jei, išvertus, vietoje „gyvenimas yra gyvenimas“ sakysime „gyvybė yra gyvybė“ (o angl. k. life reiškia tą patį), prieisime tokias dažnai girdimas formuluotes, kaip „Nes taip yra“, „Tokia prigimtis“ arba… „Toks gyvenimas“. Ne veltui Adorno rašė, jog autentiškumo žargonas, siekdamas išlaikyti savo „orumą“, teoretinio pagrind(im)o trūkumą ir neapibrėžtumą transformuoja į to, kas privalo būti priimta be klausimų, diktatą [10]. Pastarasis, kaip jau užsiminta, kuria inertišką imperatyvą reprodukuoti, steigti santuoką, kurti šeimą, palaikyti tradicinius vyro-tėvo ir moters-motinos vaizdinius. Visa tai, aišku, laikoma būtinybe, dėsniu, esme, likimu, gamta

Krikščioniškojo puritonizmo dogmos čia susipina su valstybine politika ir sistemine reikme visuomenės jungtimi išlaikyti nuklearinio modelio šeimą. Prolaiferiai, dažniausiai patys to nereflektuodami, įsipaišo į kapitalizmo nubrėžtas trajektorijas (at)gaminti. Moteris turi aukoti savo materialią dabartį hipotetinei ir potencialiai ateičiai – diržoveržis dėl „būsimųjų kartų gerovės“. Pro-life mąstysena kūną dematerializuoja ir įstato į mito(logijos) zoną, kurioje nelieka erdvės asmeniniam sprendimui, o moteris, dėl nutarimo darytis abortą, stigmatizuojama. Gyvybės kūrimas iš šios galios pozicijos matomas, kaip masyvios žiūros dalis, o ne individualus / tarpasmeninis (partnerių) aktas. Kaip teigė filosofė Judith Butler, sprendimas atlikti abortą gali būti paremtas suvokimu, jog stinga socialinių ir ekonominių sąlygų, kurios gyvybę paverstų gyvenančia [11]. Sistema sunkiai susitvarko ir nebeatlaiko savo prieštaravimų: viena vertus, propaguojamas ir skatinamas gimstamumas; kita vertus – prastinamos sąlygos rūpintis gyvybe, kieno jis bebūtų. Sveikatos apsaugos kokybė prastėja, ją, kalbant apie Lietuvą, norima vis labiau apmokestinti, kas veda link visiškos privatizacijos. O institucijos, kurios turėtų konsultuoti moteris ir padėti apsispręsti reprodukcijos klausimu, kaip „Krizinio nėštumo centras“, iš tiesų užsiima kone vienareikšmišku gimdymo skatinimu. 

Autentiškumo žargonu persmelkta ideologija to visiškai nepaiso – gyvybė būtina tautai, tėvynei ir ekonomikai, net jeigu ši ir neišgali ja pasirūpinti; vėlgi, gyvybė čia atsieta nuo gyvenimo. O ar šie metai mums neįrodė, kad dėl ekonomikos gali būti lengva ranka paaukotos ir gimusios gyvybės? Galiausiai, pabaigai verta sugrįžti prie epigrafe cituotų Butler žodžių, kad galimybė nėra prabanga ji tokia pat esminė, kaip ir duona. Būtent tą patį galima pasakyti apie galimybę nutraukti nėštumą – galų gale, apie ką kalba visi nūdienos protestai, galimybę rinktis. Reprodukcijos klausimas šiais laikais problematiškas yra ne tik tuo – pasitaiko hiperbolizuotų teiginių, esą žmonių Žemėje jau yra per daug, todėl vaikų susilaukti nevertėtų, o kur dar ekologija: sykį viename vietiniame proteste dėl klimato krizės netgi šmėžavo transparantas su „Stop reproducing“ („Nustokite reprodukuoti“). Ne, žmonių kiekis planetoje nėra perteklinis ir apskritai nėra tiesiogiai proporcingas klimato kaitai – už tai atsakingas turto ir išteklių perviršis, skirstomas netolygiai ir pagal skurdinančią rinkos logiką. Tačiau pasirinkimą nesusilaukti palikuonių klimatas vis vien gali paskatinti vien dėl to, kad planetos ateitis darosi vis labiau neaiški – tos pačios Butler žodžiais, nežinia, ar socioekonomiškai gyvybė galės būti gyvenanti. Įdomu ir baisu, kad esama ekonomika užsiima ne gamtos naikinimu, o naujo jos būvio kūryba – jame žmonėms veikiausiai vietos nebeliks. Kaip bebūtų, yra sprendimų, kuriuos reikia priimti dabar, ir tą turi daryti tik tos, kurioms priklauso kūnas.


  • [1] Adorno, Theodor. Minima Moralia: Reflections from Damaged Life. Verso, 2005, p. 190.
  • [2] Butler, Judith. Undoing Gender. Routledge, 2004, p. 29.
  • [3] Adorno, Theodor. The Jargon of Authenticity. Northwestern University Press, 1973, p. 133, 160.
  • [4] Ibid. p. 151.
  • [5] Ibid. p. 153.
  • [6] Massumi, Brian. Ontopower: War, Powers, and the State of Perception. Duke University Press, 2015, p. 181.
  • [7] Adorno, Theodor. The Jargon of Authenticity. Northwestern University Press, 1973, p. 163.
  • [8] Massumi, Brian. Ontopower: War, Powers, and the State of Perception. Duke University Press, 2015, p. 10.
  • [9] Adorno, Theodor. The Jargon of Authenticity. Northwestern University Press, 1973, p. 115.
  • [10] Ibid. p. 133.
  • [11] Butler, Judith. Frames of War: When is Life Grievable? Verso, 2009, p. 22.

Iliustracijos autorius – Aron Mathe.

8 thoughts on “Kova dėl reprodukcijos: gyvybę apsiautęs autentiškumo žargonas”

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s