„Atšaukti atšaukimą“: n-tąjį sykį apie politkorektiškumą

Slogiai bėgant metams, politinio korektiškumo tema nuolatos auginasi naują odą – priklausomai nuo kintančios politinės „temperatūros“, chameleoniškai maino spalvas, regeneruojasi ir atsikuria. Jei kitados Lietuvoje apie PC (nuo political correctness – taip viešumoje įprasta trumpinti „politkorektiškumą“), neretai kiek būgštaudami ir gūžčiodami, rašydavo bemaž tik tie, kurie artimiau susipažinę su „vakarietiškesne“ gyvensena ir socialiniu klimatu, ilgainiui kalbėjimas apie šį tikrai nevienareikšmį reiškinį buvo tendencingai perimtas aršesnių dešiniųjų bei tuo paverstas tąsoma kaliause, kurią patogu kilstelėti tada, kai „leftistai kėsinasi į žodžio laisvę“. 

Šiandien tokios skardžios natos iš dešinės pažįstamos iki šleikštulio – po 2016 m. lūžio dar labiau suintensyvėjus kalboms apie politkorektiškumą, dabar jau vertėtų klausti, ne kas apie PC nėra girdėję, o kas dar apie jį nerašę. Žinoma, dažniausiai apie tai rašoma besibaidant ir besipiktinant (šis fenomenas apskritai kur kas labiau vartojamas paniekinamąja, menkinamąja prasme): nuo atsargių aimanų, kad „su tuo nueita per toli“ arba „čia juk pozityvi diskriminacija, atvirkštinis rasizmas!“ iki „mus nori užčiaupti orveliška cenzūra“. PC banga, atsisiejusi nuo ligtolinio priskyrimo JAV aplinkai, užgriuvo taip, kad nuomonyčių pasipylė gyvas galas. Nors ir privešėjo solidesnės kritikos, pelnytai demaskuojančios politkorektiškumą, kaip kraštutinės dešinės retorinį teatrą, daugeliu atvejų, deja, PC aptarinėjimas ir mėsinėjimas pernelyg strigdavo žodžio laisvės ir neapykantos kalbos dvilypume.

Kitas sprangus „deja“ yra tas, jog politkorektiškumas, mažai kam paslaptis, tapo itin gretinamas su kairiąja mintimi ir judėjimais – esą tokia „socialinė inžinerija“ yra dar vieno [čia tinka bet kas, kas sukasi aplink „kultūrinio marksizmo“ mitologiją ir visą sąmokslo haliucinacijomis paremtą hermeneutiką] išdava. Reagavimas į tai, net ir taikant kritinę optiką, pradeda skambėti kaip gerokai pasenusi, nors ir tebeįsišaknijusi ir vis dar paveiki, melodija – taip ir yra. Tačiau rūdijantis PC traukinys, nepaisant to, jog vis mažiau veikėjų, dažniausiai dešinėje ir internete, kalba apie kokius nors SJW (social justice warriors – šitaip pašiepiančiai vadinami išpažįstantys demonstratyvų ir priekabų socialinį jautrumą) ir vis rečiau naudoja tą nukvėšusį internetinį žargoną (snowflakes, cucks…), atsiliepiantį į „PC kultūrą“, dar anaiptol nenuriedėjo. 

Įsakmi binarika, netikros dilemos bei „tunelinis“ mąstymas

Nors ir PC dalinai yra dešiniųjų įsiūlyta, suformuota ir prisodrinta sąvoka, ji slepia kiek gilesnes, tirštesnes ir sudėtingesnes ideologines (ne kaip pasaulėžiūrą ir įsitikinimus, o santvarkos atsigaminimo ir išlikimo variklį) prezumpcijas, kurias gali būti kur kas kebliau atnarplioti, nei eilinį vokalesnį nusiskundimą, kad, va, „neleidžia X vadinti taip ir anaip“. Todėl tapo labai įprasta tikėtis PC „dekonstrukcijos“ (šis žodis, kaip įsivaizduojamas analizės / kritikos sinonimas, pamėgtas netgi televizininkų) iš būtent tokių asmenų, kurie ilgisi dienų, kai galėjo atviriau ir nebaudžiamai laidyti savo rasizmą, homofobiją, seksizmą ir pan. Kitaip tariant – nebepriimtina švaistytis įžeidžiais, žeminančiais ir neigiamas konotacijas turinčiais epitetais, todėl tenka nuslinkti į latentinę laikyseną, kuri eksploatuojama tokiais „nekaltais“ pasisakymais, kaip „nu aš čia šiek tiek pabūsiu nekorektišku…“. Būtent dėl to politkorektiškumą imta suvokti, kaip oponavimą tokioms diskriminacijos ir neapykantos formoms – PC kaip būdas kovoti su nepagarbia kalba.

Kažkas virtualioje erdvėje komentavo, kad nepasitenkinimas politkorektiškumu esą koduoja vieną iš šių trijų dalykų: 1) nesugebėjimą naviguoti sudėtinguose pokalbiuose jautriomis temomis dėl netinkamai vartojamos kalbos arba tiesiog neišmanymo; 2) troškimą turėti opoziciją turimoms idėjoms, o „PC kultūra“ jį atitinka ir atstoja; 3) paprasčiausią neapykantą, ir norą, kad ši būtų skleidžiama patogiau bei netrukdomai. Tokie redukcionistiniai punktai rodo, jog politkorektiškumas nūdien virto cirkuliatyviu ir sau pakankamu argumentu: jei esi prieš PC, gresia būti apšauktam kokiu nors heiteriu arba nesusipratėliu – tokia korektiška ir surakinta mąstysena leidžia įdėmiau matyti bendrą paveikslą ir užklausti pačią tokio paskirstymo kilmę. 

Čia ir iškyla epistemologinė problema – PC tampa bevaise ir varginančia mediacija tarp reakcionierių ir „progresyviųjų“ veikėjų (galbūt atrodo paradoksalu, tačiau būtent PC šiuos leidžia pamatyti, kaip iš esmės vieno plauko aktorius), arba, kitais žodžiais, patogiai įsisteigia tik A ir B; nieko pamąstomo tarp jų. Arba tu už PC, arba tu rasistas ir panašiai. Todėl patsai žodis „politkorektiškumas“, nors ir tebėra gajus bei plačiai pasitaikantis, jau senokai įkrautas siaur(inanči)ų dvinariškumų ir kreivai numintų takoskyrų, kurių žymės per daug ištryptos PC sutapatinimu su kažkokiu lingvistiniu diktatu, naujakalbe, dviminte arba, iš kitos, dažniausiai liberalios, stovyklos – mandagumu, taktu, pagarba, etiketu, „sveika savidisciplina“, geromis manieromis, empatija, atjauta, tolerancija, jautrumu, supratingumu, užuojauta, rūpesčiu ir kuo tik ne. Mąstymas įkalinamas tokiame nuprotinančiame pingponge, kurio raketes iš abiejų pusių laiko, tarkime, „Pro Patria“ ir woke žiniasklaida. Tokia PC ambivalencija – pridengia tūlą ideologiją, bet apnuogina durnius.

Ne vien jausmučių instruktažas ir verbalinis antsnukis

Dėl to politkorektiškumas pavirsta daug daugiau, nei banalia moraline dilema ir parkėmis, kaip gi čia pasielgus atitinkamoje situacijoje ir kaip „saugiai išlaviravus ko nors neužkabinus“ – tai nėra ir vien tik politinių pažiūrų nulemta retorika, elgsena bei veiksmas. Taip pat – PC yra svariai daugiau už diskursyvių taisyklių (nuo nerašytų iki institucionalizuotų) rinkinį, mums visuomeniškai įbrukamą kaip elgesio gidą, instrukciją ir vadovėlį. Nepaisant to, kad (kraštutinė) dešinė PC sąvokai „prikabino“ nemenką svorį ir ilgaaai besivelkančią uodegą (pakeliui apsinešančią purvu), dera užduoti klausimą: kokia yra viso to presupozicija ir šaknys? Kitaip tariant – iš kur ir kaip išsigrynina tokia „kalbos policija“, „manipuliacija“ ir „tildymas“? 

Todėl nepalyginamai prasmingiau ir produktyviau politkorektiškumą svarstyti ne kaip plokščią „arba arba“ balansą, o kaip nesutaikomą ir klampų prieštaravimą bei konceptą, į save įtraukiantį vis daugiau „gyvenimiškų“ sričių – PC, kad ir kaip anas bebūtų apibrėžiamas, nuo pat pradžių funkcionavo, kaip gana atvira ir neapsunkinta prieiga prie politikos bei kalbos sąlyčio ir / arba šiųdviejų nesantaikos. Čia nebus gilinamasi į žodžio „politkorektiškumas“ etimologiją ir istorinę vartosenos kilmę (apie tai jau daug kur prikeverzota – galima aptikti sąsajų net su pačiu Mao Dzedongu, o tai tik pakursto PC krikštijimą „naujuoju totalitarizmu“): pakanka paminėti, kad vadinamasis politkorektiškumas pūliais prasprogo būtent tuo laikotarpiu, kurį galima laikyti tikrų tikriausia politine dykuma – paskutiniajame XX a. dešimtmetyje. Kitas reikšmingas PC reiškinio „raidos“ postūmis įvyko praėjusį šio amžiaus dešimtmetį, o karščiausios batalijos, priskiriant ir Lietuvą, apie tai vyko maždaug 2016-2017 m.

Koks to palikimas? Šiomis dienomis politkorektiškumas, prisisotinęs dėmesio ir apkalbų, yra įgavęs naujų – neretai ekstremalesnių ir nuožmesnių – pavidalų, kaip antai „grėsmingoji“ „atšaukimo kultūra“ (cancel culture), užsiimanti ne tik leksikos reguliavimu, bet ir viešųjų personalijų tramdymu ir simbolinėmis „egzekucijomis“, taip šiek tiek išklibindama liberaliosios demokratijos rėmą, ypač maunant apynasrį žodžio laisvei, kurios ir taip visados būta lengvai bliūkštančios deklaracijos. Bet, kol kas, vertingiau startuoti nuo to, kad PC, visų pirma, iliustruoja amžiną ir begalinį prieštaringumą tarp kalbos ir realybės: šių dviejų elementų santykis, įvairiomis formomis, yra nuolatinis nesutapimas, prasilenkimas, neatitikimas, vienokia ar kitokia nesantaika ir vietoje sandorio – sandūris. Performuluojant, politkorektiškumas atveria simbolinės reprezentacijos klausimą – kaip (ir ar) yra kalbama apie kokį nors subjektą? Ar ši/s įtraukta/s į diskursą bei veikimo lauką? PC „rūpinasi“ tiek pačiu įvardijimu ir reprezentacijos suteikimu simbolinėje erdvėje, tiek tuo, kokia (iš)raiška yra atliekamas pats įvardijimas. 

Kalbinės seklumos, tortas per bortą, fariziejiška „purifikacija“

Be abejonės, tai nereiškia, jog simbolinė reprezentacija nereikalinga, tiesiog politkorektiškumas nėra pajėgus ją įgyvendinti taip, kad tai išties kažką keistų. Pastaroji mintis liudija, kad PC koncepcija yra dar vienas sisteminis simptomas, atsakantis į visą ūžiantį ir spengiantį konfliktiškumą bei priešiškumą, pasitaikantį ekonominiame, politiniame, socialiniame etc. gyvenime. Politkorektiškumas, kaip simbolinis žaidimas, stropiai maskuoja realų socialinį santykį ir jį paverčia sunkiau įžiūrimu, įmenamu, perprantamu, taip „atpalaiduodamas“ nuo klasinės įtampos. Juokingai provokatyvu, tačiau, sekant tokia logika, PC yra kontrolė (ne, Orwello „1984-uosius“ ar kitą nucituotą makulatūrą galite mesti šiukšliadėžėn), tik ne tokia, kokią daugelis mėgsta skelbti, veikiau: negali suvaldyti padėties ir situacijos visuomenėje – imkis kalbos ir žodyno. Neįstengi iš pagrindų pakeisti vaidmenų ir rolių socialinėse schemose – retušuok jų pavadinimus. Todėl PC yra ir formalizmas (dėl to ši sąvoka yra lengvai stumdoma ir neturi konkrečiai fiksuoto turinio), ir deskriptyvizmas: žodinis kaitaliojimas tam, kad būtų dangstoma (ir represuojama) tikrovė.

Šioji tikrovė, kaip žinia, didžiąja dalimi yra žiauri, brutali, nepakenčiama, sunkiai pakeliama, todėl jos nenorima matyti ir girdėti – tam ir yra pasitelkiama visa su politkorektiškumu siejama eufemizacija, t. y. švelninančio pobūdžio signifikacijos, kurios atseit turėtų išreikšti pagarbą ir supratimą, tačiau dažnu atveju išvirsta atvirkštiniu efektu. Vietoje problemos, priskiriamos pažeidžiamoms, marginalizuojamoms ir mažiau (arba apskritai ne-) atstovaujamoms socialinėmis grupėmis, sprendimo, skubriai atpjaunamas menkas torto gabaliukas ir švystelėjamas į negandų pusę, o tiksliau – už tvoros. Dėl šios partikuliarios priežasties PC yra veikiau ne pagarbos gestas ir aktas, o stačias pasityčiojimas; kaip kažkas brūkštelėjo feisbuke – gete gyvensite toliau, bet vadinsime jus gražiai. (Čia, tokiu ideologiniu galios šantažu, PC sklandžiai sutampa su tradicine tolerancijos problematika – „toleruoti“ išsako ne tarpusavio harmoniją, o įsteigia viršenybę, patronizuoja, paternalizuoja ir pan.).

Dėka tokios linijos, politkorektiškumą, su visais jo manieringais „inkliuzyvumo“ ir „įtraukos“ šydais, galima tvirtai prilyginti kapitalizmo „apsivalymo“ ritualams ir savotiškam moraliniam puritonizmui, piktdžiugai nepageidaujamo kito atžvilgiu bei toksiškam teisuoliškumui, propaguojančiam kaltę. Šalia to, koja kojon, žengia ir narcisizmas, dozuojantis pasitenkinimą tokio „žinok, bičiuli, taip sakyti nevalia“ pamokymo praktikantams. Todėl politkorektiškumas, vėlgi, yra labiau individualistinis ir sutapatybintas policinimas, o ne aktyvi ir veikli politika, siekianti užgriebti problemos kilmę, užuomazgas, priežastingumą – PC nesuveikia „iki galo“ ir neprisikasa prie sprendimo sluoksnio, nes pats kastuvas yra sudilęs. Tinklaraštyje „Vienuolikta Tezė“ šia tema pasisakyta dar taikliau: Problema su politkorektiškumu yra ne ta, kad jis cenzūruoja, bet kad jis cenzūruoja nepakankamai stipriai. Kitaip tariant, politkorektiškumas cenzūruoja kalbą, tačiau visiškai nepaliečia reakcingos kalbos šerdies, t. y. pačio rasizmo (etc.), kaip subjektyvios predispozicijos. 

Subjektyvacijos, politiškumo ir moralizmo kartografijos

Ką tik paminėtu keliu (kuris, panašiais kampais, mėginamas driekti ir šiame tekste), atspariai neprisileidžiant liberalaus „žodžio laisvės“ proponento statuso arba „retrogrado“ bigoto etiketės, išsakoma derama kairioji kritika tam, kad politkorektiškumas nepajėgia apeliuoti į tai, kas konstituoja ir apsprendžia mūsų subjektyvumą – būtina turėti omenyje, kad ženklaus politinio pokyčio, perbraižančio mūsų koordinates, atveju, griūtų ir tai, kas „mumyse“ diegia subjektą. Būtent todėl PC (ir jo „derivatyvai“) yra ne politinis veiksmas, solidarumo skatintojas ar koks nors pokyčių šauklys, o gražbyliaujanti esamo politinio taško gynyba – kosmetinės korekcijos to, kas nurodo, o ne į ką nurodo. Vietoje drastiškų, bet veiksmingų politinių priemonių – kalbos maigymas prekuperuotoje – iš anksto sumodeliuotoje ir suruoštoje pagal kapitalo standartus – duotyje. 

Štai čia pasidaro paprasčiau pastebėti politkorektiškumo, kaip bergždžio savitikslio savaimingumo, ribas – koreguosi kalbėseną ir to gana. Niekinga kalba apie kalbą. Sekimas sudėtingais procesais, istoriškumu ir ekonominėmis dinamikomis išmainomas į savisaugos mechanizmus, sutraukiančiais politiką veik į „gerai“ ir „blogai“ kartotę, intelektualinį amebiškumą arba nulių ir vienetų kodą, viską perklojantį trumparegiškos etikos dimensija. Kai pastaroji įgauna galią, politikos ir idėjų svarstymą (ką jau kalbėti apie politiką, kaip mąstymą ir tiesos procedūrą) užtemdo, pavyzdžiui, aukų skaičiavimas: „Norite socializmo? Pažiūrėkite, kiek milijonų išžudyta!“. Prie to prisideda ir kitas svarbus „PC kultūros“ atributas – (savi)viktimizacija, kurią „lietuviškiau“ galima pavadinti ir į(si)aukinimu, kaip nuolatine ir inertiška subordinacija į aukos poziciją, kuri paprastai apklojama „rūpesčiu“. Sistemiškai ir struktūriškai PC yra ekscesas, glaistantis nepageidaujamą ekonominę problematiką – politkorektiškumas pasireiškia tikrovės pertekliumi, skirtu išsisukinėti nuo konfrontacijos su ta tikrove ir šią ignoruoti.

Taigi, PC nesunku nupasakoti kaip žaidimą, kuris turi aiškiai sutvertas ir nustatytas taisykles. Dar viena galimà priežastis, kodėl pradėtos žaisti šios moralinio triumfalizmo apeigos, yra sistemos nesusitvarkymas su sutręšusia freedom of speech dogma, kuri, nieko stebėtino, niekad neveikė taip, kaip neva turėtų. Nepaisant žodžio ir kalbos laisvės deklaracijos, visada yra temų, kurias liestelėjus ne taip, kaip reikia (arba apskritai palietus), kliudomas ideologijos branduolys ir subruzda atitinkamas atoveiksmis: atrodo, net ir laikmečiu, kai daugybė „transgresijų“ (netrukus, be abejonės, netenkančių savo pirminio subversyvumo) ir ekscesyvumų yra leidžiami, vis vien išlieka sacrum fetišų, kaip kad kokia nors demokratija, kurių skeptiškas ir nepatiklus durstelėjimas užsiundo pridususių širšių lizdą.

Plyšiai respektabilume – „sauga“ per nukabinėjamą žvaigždyną

Toks pamatuotas santvarkos metabolizmas, kaip šiosios (meta)stabilumą išlaikantis gynybinis aparatas, neapsiriboja vien politkorektiškumu, kaip tokiu: prieš tai jau užsiminta apie „atšaukimo kultūrą“ (cancel culture arba call-out culture), kuri įprastai pristatoma, kaip ypač socialiniuose tinkluose dominuojanti šiuolaikinė ostrakizmo forma, t. y. pašalinimas iš sociumo, viešumos, matomumo, paklausos; pripažinimo „atėmimas“, diskreditacija ir panašiai. Kitaip tariant, jei koks nors (ypač žinomesnis) asmuo save kompromituoja, pasakydamas arba atlikdamas ką nors neleistino, jis netenka visuotinio pasitikėjimo, yra „pažymimas“. Dažniausiai tai būna garsūs žmonės, įžymybės ir žvaigždės (kurių reputacijai toli gražu ne visuomet „išdega“ „atšaukimas“ – daugelis jų gyvena kaip gyvenusios) – štai, beskrebenant šį tekstą, gan sensacionalizuotą „atšaukimo“ procesą dėl kaltinimų smurtu ir išnaudojimu išgyvena rokstaras Marilyn Mansonas, o kažkoks country atlikėjas išspirtas iš įrašų kompanijos už „N“ žodžio“ vartojimą; po šio skandalo, beje, muzikanto pardavimai šoktelėjo 339%.

Esant tokiam nonsensui, darosi dar sunkiau vienareikšmiškai ir kategoriškai vertinti „atšaukimą“: viena vertus, puiku, kai padugnės ir grobuonys sulaukia ko nusipelnę (kaip #MeToo atveju, kurį priskirti PC ir cancel kultūrai tikrai nebūtų tikslu – #MeToo veikiau įkūnija pažadą Tiesai per platformos pasisakymui / išpažinčiai suteikimą), kita vertus, imant platesnį mastelį ir kontekstualizaciją, tai nėra efektyvi politinės emancipacijos priemonė – anapus visokių, sakykime, pagarsėjusių J. K. Rowling plakimų pasilieka ir toliau neaprėpiamai ydingi socialiniai santykiai. Jei PC ir cancelinimą reflektuosime liberalioje paradigmoje, tuomet tokie kuklūs poslinkiai, dalinai grimuojantys paviršius ir dailinantys fasadus, kad būtų išvengta nepatogių tiesų, visiškai nestebina, tačiau, vėlgi, — verta prie to sugrįžti, – dažnai „atšaukimo kultūra“ yra impulsyviai sutapatinama su kairu(olišk)umu. Pastarasis, be kita ko, irgi, galima sakyti, kraujuoja nuo call-out fenomeno, ypač prisiminus organizuotus kaltinimus antisemitizmu Jeremy Corbynui – tokios šmeižikiškos inkriminacijos buvo visos žiniasklaidos kampanijos, nukreiptos prieš šį britų socialistą, dalis. O kadaise antisemitizmas buvo prikištas ir žymiam prancūzų filosofui Alainui Badiou. Panašu, kad įsitaisė manipuliatyvi formulė, besinaudojanti jautriomis temomis, ir kuriai pakanka užsikabinti už priešiškumo Izraelio valstybei – nori „nukalti nuo vaizdo“ įtakingą kairįjį? Išvadink antisemitu.

Kad ir kokią santykinai baimingą atmosferą „atšaukimo kultūra“, kol kas Lietuvoje dar neįsismarkavusi, kurtų, tai yra labiau ne dar vienas „minios teismas“, „raganų medžioklė“, „viešas linčiavimas“ ar „naujas metodas susidoroti“, o nūdienos neolibinės feel-good politikos dalis – „išbraukiam“ nusidėjėlius ir toliau tas pats Live, Laugh, Love. Kitais žodžiais – dar vienas desperatiškas judesys išlaikyti dabartinio būvio / stovio kondiciją ir pagrįstumą. Galima tai pavadinti ir mėgstamoje globalios politikos tinklalaidėje „Aufhebunga Bunga“ nugirstu liberaliojo autoritarizmo terminu (nepainioti su Vengrijai ar Lenkijai būdingu iliberalizmu): „oficialiai“ – šventiškos ir šypsningos nuotaikos, demokratija-viską-ten, šoumeniškumas, „geras tonas“, charakteringa žaismė, kai reikia – rimtis, ir taip toliau, tačiau už viso to arba po visu tuo slypi griežtai ir grubiai veržiami veikimo kanalai, bekompromisiai veiksmai, nežabota būtinybė. Primena daugsyk matytą interneto memą, kuriame Simpsonų personažas Houmeris išdidžiai stovi prieš savo žmoną Mardžę, kuri regi lygų vyro torsą, tačiau žiūrovas, į kurį veikėjas atsukęs nugarą, gali matyti, kad visas „negražus“ ir „nepatrauklus“ kūniškas perviršis yra susegiotas skalbinių segtukais, kad laikytųsi ir neišdribtų. Politkorektiškumas bei „atšaukinėjimas“ – būtent tokie segtukai.

Vaikiškas šturmas, bulvarinė disharmonija, klišos diagnozės

Gera liberaliojo autoritarizmo metafora, nors ir sąlyginė bei savotiška, yra neseniai pasirodęs ir itin išpopuliarėjęs vaizdo įrašas, kuriame mergina, Mianmaro sostinėje, pagal energingą popmuziką lauke atlieka aerobikos pratimus, o šiek tiek tolimesniame plane galime nesunkiai matyti vykstantį perversmą: link parlamento rieda karinė technika ir juodi automobiliai, o aktyvus šokis, merginai nieko neįtariant, tęsiasi. Tokie kontrastingi momentai-kuriozai „nuspalvina“ politiką ir tampa socmedijų blevyzgų bei tų pačių memų pašaru – šiemet jau turėjome raguotus ir kailiniuotus vaikėzus, besilinksminusius JAV Kapitolijuje, kurių beprasmybe blykstelėjusį siautulį spauda netgi vadino… puču ir coup d’état, matyt, deramai nesusipažinusi su sąvokos reikšme, arba paprasčiausiai todėl, kad nėra aišku, kaip tokius absurdiškus akibrokštus pavadinti. Vis tik aišku viena – tai pseudoįvykis, bylojantis absoliutų nulį politinės vertės ir labiau priminęs nesuvaldytą bei pakrikusią mokyklinę ekskursiją.

Cancel culture, ar bent jau jos šešėlis, įsirangė ir čia: tų pačių protrumpiškų protestų minioje buvo pastebėti kultiniai atlikėjai bei kolegos Arielis Pinkas ir Johnas Mausas. Pirmasis jau seniau nekart pasižymėjo mizoginiška arba reakcionieriška retorika ir šįkart pripažino, jog „norėjo taikiai paremti prezidentą“, o ką antrasis (beje, politikos mokslų daktaras) ten veikė, pasakyti jau sunkiau, nes kūrėjas nuo seno neslepia savo kairiųjų pažiūrų, bet jau daugybę metų yra artimas Pinko bičiulis; galop radosi alibi, kad Mauso esaties ten būta dėl kito projekto, o ir savo tviteryje šis pasidalino popiežiaus Pijaus XII enciklika, prakeikiančia nacizmą. Pinkas, savo ruožtu, tame pačiame tinkle su ironišku kartėliu rašė „jau galite mane atšaukti“, taip leisdamas suprasti, kad „atšaukimo kultūra“ virto nuspėjamu ir instrumentalizuotu farsu, grįstu iš anksto rengiamais piaro paruoštukais, kurie, siurprizas-siurprizas, atlikėjų pusėn netrukus ir pasipylė. Viskas pagal programą: „pakraupimas“, aikčiojimas, „pašiurpimas“, gėdinimas ir piktinimasis, išsižadėjimas, atsiribojimas.

Tad toks, išsikerojęs šalimais nebrandžių dešiniųjų tūsovkių, atkaklus siekis nusprigtuoti selebričius iš eterio toliau įkurdina ir tęsia feel-good strategiją, nepaisant to, jog toliau plytintys horizontai bujoja rimtomis ir vis sunkiau pataisomomis bėdomis. Puolami rasistai, bet ne rasizmas; homofobai, bet ne homofobija; mizoginai, bet ne mizoginija ir taip toliau. Žinoma, nedera pamiršti, kad politika yra žmonės (ir čia antitezė tam netikusiam trysčiojimui, kad verslas yra žmonės), konkretūs ir aiškūs asmenys, tačiau nesulyginamai reikšmingiau yra tai, kas tarp žmonių. Taigi, prabylant alegorijomis, vietoje visos šachmatų lentos nuspyrimo, užsiminėjama figūrėlių „nuėmimu“ arba viso labo perstatymu, konfigūracija. Čia, taip, nieko naujo ir negirdėto nepasakyta – kovojama ne su priežastimi, o su pasekme, šią eksplicitiškai pabrėžinėjant, rodant, eksponuojant, „įgarsinant“. Tiek PC, tiek jo „agresyvesnė“ cancelinimo mutacija, neišlipa iš permatomo simbolinio veiksmo valties, kuri tingiai plaukioja kalbos k(l)oduose, neprasigrumiančiuose link išsilaisvinimo.

Neįvykstantis pakirdimas iš sapno: „apšviestasis“ personalizmas

Politkorektiškumas ir visos jo „srovės“, čia išreiškiamu požiūriu, yra antipolitika, susijusi su žmonių nugalinimu, elementariu susvetimėjimu ir pastaruosius kelis dešimtmečius besitęsiančia ir paūmėjusia demobilizacija, kuomet socialiniai telkiniai yra vis labiau išskaidomi, (s)mulkinami, o jų sambrūzdžiai malšinami, gesinami, tildomi. Todėl nieko keisto, kad, tokios melancholiškos meditacijos akivaizdoje, viena iš nedaugelio (tariamo ir menamo) politiškumo realizacijų tampa a) asmeninės (mikro)praktikos ir „introspekcija“; b) kitų poelgių „monitoringas“ ir stebėsena. Veikiausiai galima rasti ir c), ir d), o gal ir ištisą alfabetą, bet PC kontekste būtent aniedu aspektai, kaip dar viena personal is political rūšis, yra bene įtakingiausi. Liūdna, kad tuo užsikrečia ir kairė – nesėkmė po nesėkmės, kaip ir visa kultūrizacija, devalvavusi ekonominius klausimus ir jų pirmenybę, verčia gliaudyti visiškas smulkmes ir reaguoti į nonsensą.

Tiek „PC kultūra“, tiek ir „atšaukimo kultūra“ šiandien yra platesnės woke culture (arba tiesiog wokeness) dalis. Žodis „woke“, reiškiantis prabudimą, suvokimą arba pažadinimą, imtas vartoti gana neseniai (daugiausiai, vėlgi, JAV), kaip įnagis nusakyti susirūpinimą ir supratimą (awareness), jog, šiame tekste jau nesyk akcentuotos, socialinės problemos egzistuoja. Šios epistemos poveikis labai panašus, kaip ir nelemtõs definicijõs „aktyvizmas“ – suponuojama, jog kažkas yra aktyvūs, o kažkas ne, tad taip ir čia: yra budusių, yra ir ne. (Kaip ir su tuo pačiu PC – yra tie, kurie sąmoningai nori naikinti ir šalinti politkorektiškumą, idant galėtų įžeidinėti bei engti, ir yra tie, kurie nesuvokia, kad įžeidinėja: tai dar viena priežastis, kodėl politkorektiškumas daugiausiai yra išsilavinusių ir neretai labiau pasiturinčių prabudėlių opcija „teisingumui“). Nors ir intencija tarsi sveikintina ir palaikytina – šviesti, edukuoti, supažindinti, – bet reikšmės rezonansas krinta į žmogaus teisių diskursėlio sąstingį ir virsta pajuoka, ironiška referencija, kai kuriems ir keiksmažodžiu.

Šią wokeness tendenciją galima smagiai (bet ir nejuokaujant) įvardyti prabudizmu, taip į sąvoką tikslingai įtraukiant ir budizmą, kuriuo, kaip „savigalbos ir dvasingumo“ priemone, mūsų laikais susidomi koks nors Vakarų viduriniosios klasės žmogus, pradeda maitintis sveikai, užsiimti joga, nors tuo pat išsaugo ir vartotojiškumą, hedonizmą etc. Prabudizmas, net ir aktyviai „išeinant į gatves“ (šiandien – dalyvaujant visuose „rimtuose“ feisbuko eventuose-vaizdo pokalbiuose, užsiimant „kliktyvizmu“, šėrinant, inicijuojant ir pasirašinėjant peticijas…), yra sau suteikinėjamas moralinis sertifikatas (ir tai tėra false activity – netikra veikla), tampantis atskiru žanru, kuriuo kartais šiaip jau išties labai pagrįstai reikalaujama daugiau reprezentacijos politinėje erdvėje, tačiau dažniau tai virsta chronišku piktinimusi, netilstančiais skundais, atšipusia fatine kalba arba keliamais tuščiais klausimais (ataidinčiais nuo visokių „Ar empatija yra kairioji vertybė?“ *apsivemia į burną*) – visa ši „duoklė“, be jokios abejonės, teikia milžinišką pasitenkinimą ir malonumą. 

Tamsa po saule ir kitos vangios transliacijos iš dykvietės

PC, call-out’inimas, prabudizmas… Daug visko po vienu margu, bet prakiurusiu skėčiu. Viena iš šioje rašliavoje aptariamų esminių priežasčių, kodėl jis vėl ir vėl (iš)skleidžiamas, yra, nieko stebuklingo, ta pati politinė impotencija ir galimybių radikaliam veikimui / iniciatyvumui stoka (tai prilygsta ir leisgyvei komai, į kurią vis dar vienaip ar kitaip yra panirusi kairė). Ją, tarkime, iškalbingai nužymi masinis džiūgavimas, jog Donaldas Trumpas sulaukė bano tviteryje – primena tą ne tokį ir seną momentą, kai paaiškėjo, kad dabar jau valstijų eksprezidentas užsikrėtė korona: liaudis piktdžiugiškai, netgi su maniakiškos euforijos nukrapnojimais, linkėjo jam mirties; tas pats ir su Brazilijos vadovu Jair Bolsonaro ir Jungtinės Karalystės premjeru Borisu Johnsonu. Tikrai taip, pastarieji dėdės yra niekšai ir atmatos, bet jei šiųdienos žmonėms kone vienintelis galios pojūtis (sumišęs su spektakliška pramoga) yra toks biologinis atsitiktinumas ir staigiai kilusi grėsmė kūnui (asmeniniam, o ne politiniam!), tuomet išvados linksta link apraudotino mizerio, kurį dar ir apriboja tai, kas čia berašant ir puolama – miopiškas apsistojimas ties figūromis. 

Kitas po kojomis besimalantis „politinės“ galios falsifikatas yra tas pats žodyno administravimas, pavyzdžiui, dėl rasi(sti)nių poteksčių atsisakant urban music žanro / stiliaus pavadinimo arba kai „Grammy“ apdovanojimai world music kategoriją pervadino global music, nes taip juk „inkliuzyviau“. Tatai yra skaisčiai nušvintanti prabudizmo nirvana – pasikartojančio valymosi siekiamybė, etatinė mea culpa ir atgaila, hipokritine savikalta ir savigrauža grindžiama kompensacija, išsiskalavimas balikliu, reprezentatyvi neutralizacija, „dvasingumas“ užmerktomis akimis, nuodugni tragizmo obfuskacija, ritmingas šlavimas po kilimu. Kaltės ir kompensacijos tandemas aptinkamas kad ir mums prieš pat nosis: štai, filmų ir serialų puslapis „Netflix“ bruka kategoriją „Strong Black Lead“, siūlančią produkciją, kurioje dominuoja juodaodžiai. 

Galbūt tokias akcijas, sukąstais dantimis ir su pundu druskos, ir galima selektyviai vadinti platformos suteikimu (kita vertus, tuo pilnai tikėti yra tolygu manyti, jog moteris premjerė yra feminizmo injekcija), bet esamame straipsnyje minėtasis konfliktas bei įtampa tarp kalbos ir pasaulio niekaip nesumenksta bei nėra apmaldoma – priešingai, jis aštrėja ir šiurkščiai veržiasi smurtingomis tikrovės papliūpomis (skirtingo masto visuomeninėmis deformacijomis ar susirėmimais), kurios gali būti ne taip lengvai pastebimos ir atpažįstamos, nes viena iš PC klasterio funkcijų yra imperatyvus žvilgsnio nukreipimas ir iškreipimas. Pačios manifestacijos išryškinimas vietoje to, kas manifestuojama, tiesiog perstumia turinį į kitą – parankesnę, lengviau sankcionuojamą – erdvę, bet jo nepanaikina ir „neišrauna“ šiuose politiniuose tyrlaukiuose.

Kortos su ateitimi, purvamaišiai, naivybės eilės

Ir visa tai – galinėjantis su skambia sąvoka, kuri savo pirmuosius žingsnius, nors ir plačius, žengė, kaip putojantis dešinės skauduliukas dėl bendrosios pasaulios kaitos. Kontroversiškas filosofas Nickas Landas savo ankstyvuoju periodu (tarp kitko, užderėjusiu maždaug sulig pirmuoju meinstryminiu politkorektiškumo nuvilnijimu) suformulavo hipersticijos (hyperstition) konceptą, skirtą, kalbant santraukomis, nusakyti fikcijos tapsmą ir virsmą realybe – performatyvų išsipildymą, „įžeminimą“ bei į ateitį nukreiptą haipo susikonstravimą, dalinai savaiminę idėjos kondensaciją į substancialų pavidalą, sėkmingai į poveikį besikristalizuojančią „metastazę“, ar paprasčiausiai save pildančią pranašystę, kurios nereikia painioti su reprezentacija, dezinformacija ar mitologija. Hipersticija skatina ir siūlo manyti, jog kartais ateitis yra realesnė už dabartį. PC, dairantis retrospektyviai, tapo labai panašiu burtažodžiu, virtusiu ištisa kultūra, gimdančia naujadarus, neologizmus bei eufemizmus, dedikuotus ir toliau apsakyti procesus, o ne juos keisti ir / ar naikinti. Kitaip: vietoje kalbos dabojimo procedūrų, reikalingas veikimas prieš represyvias sąlygas, steigiančias tą kalbą ir jos kryptis, apimtis bei ribas. 

„Savo rasizmą pasilaikyk sau“ arba „Man nesvarbu, ar tu rasistas, tik, prašau, nekalbėk taip“ – tokiomis atsainiomis ištaromis, net jei žodis-žodin tokios nepasitaiko, galima išguldyti sutrūnijusį ir visados didaktišką PC pamatą, kupiną nenuoširdumo, apsimestinumo ir veidmainystės. Visuomeninio ir istorinio būvio artikuliacija užgožiama supersonalizuotu mosikavimu, netolygius ir asimetriškus santykius perkeliančiu į užkulisius, tarsi visą santykinumą būtų įmanoma nuvyti šalin. Politkorektiškumas simptomatiškai išduoda politinio atstovavimo ir identifikacijos krizę (kitaip tariant – kas šiandien yra politinis subjektas? Ypač tas, su kuriuo turi tapatintis kairė?), su kuria bando (ar bandė..?) tvarkytis, pavyzdžiui, kairysis populizmas, bet kas toliau – kaip visad nežinia. Internete (ir vėl – labiau Vakaruose) toliau kuriasi ir plėtojasi taip vadinama dirtbag left: vulgarumu ir tiesmuka retorika įkrauta kairioji medija, žiniasklaida bei tinklalaidės, be užuolankų nutaikytos į tą patį politkorektiškumą, nuosaikius kompromisus bei išlygas, liberalias paniatkes ir visą čia apibrėžinėtą woke kultūrą. 

Taip, tikroji alternatyva PC jokiu būdu nėra draugiškas dialogas, susitarimo paieška ir kokia nors racionali komunikacija, kas tik reprodukuotų atakuojamą taikinį, o kuo masyvesnio spektro pokyčių gūsis, o šis, deja, labiau yra eskizuojamas daugelio galvose hipotezėmis ir ideacijomis, kurios, nors ir idėjiškai nemiršta, bet labiau primena čia itin pritinkamus Dengo Xiaopingo žodžius: Mes nebežinome, kas yra socializmas ir kaip jį pasiekti, tačiau jis vis dar išlieka tikslu. Politkorektiškumą ir visas jo atmainas, kuriančias distanciaciją (įatstuminimą – sociopolitine prasme) ir desolidarizaciją (solidarumo nyksmą) tarp mūsų visų, privalu pakratyti ir perkrauti. Slidi ir komplikuota PC problema, palankiai įaugusi į mus kasdien ujančią tvarką, kaskart primena vieną kadaise nugirstą pasakojimą apie tai, kaip senai ir vargingai moteriai vietoje išmaldos buvo… paskaityta poezijos. Galiausiai, žinia, jos didenybė Kalba gali būti bjauri ir negailestinga, bet tai, ką ji medijuoja, yra dar baisiau. Galbūt nuskambės kaip litanija, bet po ranka nepakliūva tvirtesnis taškas, nei kartą gero draugo ištarti žodžiai: Reikia stiprių materialių pokyčių, kad simbolinės struktūros pradėtų byrėti pačios savaime.

---

Iliustracijos autorius – Dirk Koy.