КРАСНУХА-2000

In silent comedies, running forwards can be reversed to running backward. In the real world, reversing the arrow of time doesn’t yield running backward but a new world.

Reza Negarestani

Boards of Canada visad pasižymėjo garsine magija sužadinti prisiminimus. Dažniausiai tokiame kontekste nurodoma į bene geriausią jų darbą „Music Has the Right to Children“, dedikuotą, kaip nesunkiai galima spręsti iš pavadinimo, vaikystės reminiscencijoms. 

Vis dėlto nepalyginamai smarkesnį praeities spyrį suduoda mažiau žinomas dueto EP „In a Beautiful Place Out in the Country“, išleistas dutūkstantaisiais. Nors ir minialbumo koncepcija nėra apibrėžta nostalgijos tematika, o ir vaikystėje anaiptol neteko jo klausytis, būtent „In a Beautiful Place…“ produkcija neatremiamai nukelia ten, kur teko gyventi leidinio gimimo metais – į Krasnūchą.

Žinoma, svajingai prisiminti vaikystę šiandien skatina daugybė įvairių veiksnių, tarp kurių turbūt paveikiausias yra nestabili, suardyta ir nerami dabartis, už kurios šydo ateities perspektyva vis labiau siaurėja ir temsta. BoC katalizuoja šį efektą į sunkiai nupasakojamą ilgesį, į norą pabėgti, atsiriboti bei, žinoma, sugrįžti.

Nostalgija visuomet paskui save vilko reakcingumo šešėlį – geismą susigrąžinti Prarastąjį, atkurti mi(s)tinį būtojo laiko būvį, kuris, išgyventas realiai ar ne, dažniausiai yra romantizuojamas ir selektyviai atsijojamas, taip sukuriant įspūdį, esą seniau buvo geriau. Toks praeities vektorius suteršia ir tą pačią vaikystės atmintį, nes „nubraukia“ patirtas negandas ir įsteigia sentimentalų idealą, verčiantį sunkiau taikstytis su dabartimi.

Kaip ir didelė dalis atmosferinės elektronikos, „In a Beautiful Place Out in the Country“ lengvai hipnotizuoja ir, banaliai tariant, nukelia „kažkur toli“. Efektyviausias takelis yra albumo „atidarymas“ – „Kid for Today“ – jis labiausiai ir buria klampiais ir miglotais vaikystės prisiminimais. Kid for today – galimybė tądien beklausant pasijusti vaiku; šiuo atveju – klaidžioti dvidešimties metų senumo Krasnūchos gatvėmis ir kiemais.

Taip pat nemažą porciją viso asmeninio „mnemoninio paketo“ sudaro ir fragmentuota levitacija nedideliame vieno kambario bute, į kurį nuo vaiskaus dangaus krinta saulė, nutvieksdama ant kilimo besimėtančius žaislus. BoC aktyvuoja prustišką troškimą iš atminties kuluarų išžvejoti kiek įmanoma daugiau trupinių ir detalių. Jokia naujiena, kad daugybė atsiminimų yra permiežti fantazija, vaizduote, neišsipildžiusiais lūkesčiais.

Visgi įdomiausia tai, kad КРАСНУХА-2000 yra tas apdulkėjęs kosminis laivas, kuris suteikia galimybę panarstyti veik pačias ankstyviausias atsimintinas akimirkas, už kurių tvyro juoda nesaties ir „infantilios amnezijos“ zona, amžiams panaikinusi ir ištrynusi pirmus trejus gyvenimo metus. Tad tasai mažas butas Gerosios Vilties g., kaip ir šalimais lankytas vaikų darželis, tampa ribiniais prisiminimais, paklojančiais pagrindą ir pradedančiais tiesti tolimesnį naratyvą iki pat dabar.

Egzistuoja gan paplitęs muzikinis stilius, paremtas tiek paviršutiniška nostalgija, tiek pakankamai rimtais praeities estetikos tyrinėjimais – hypnagogic pop. Šis įdiegtas prastos kokybės ir savirefleksyviu retro skambesiu, neretai verčiančiu prisiminti arba „senas geras dienas“, arba kadaise per radiją girdėtus įkyrius hitus, iš kurių stilistinių gairių hipnagoginis popsas šiandien sukūrė ištisą judėjimą, netgi industriją. 

„Hipnagogija“ lietuvių kalboje reiškia neįprastus ir nerealius pojūčius bei mintis pereinamojoje fazėje prieš užmiegant. Vienas žymiausių ir ankstyviausių žanro atstovų, Jamesas Ferraro, tokio pavadinimo kilmę interpretuoja tuo, jog tai muzika, skambanti panašiai į tą, kurią šio stiliaus iniciatorių karta nugirsdavo ankstyvoje vaikystėje prieš užmiegant arba snūduriuojant.

Panašus prisiminimas lanko ir mane: tame pačiame Krasnūchos butẽlyje motina prietemoje sūpuoja mane ant kelių, tik beužmigdamas girdžiu ne muziką, o eilinį televizijos erzelį. Sigmundas Freudas tokius vizualiai blankius ir trūkinėjančius vaikystės atoaidžius vadino screen memories – ne veltui hipnagoginio popso grandas ir pionierius Johnas Mausas taip pakrikštijo vieną iš savo albumų, ant kurio viršelio matome balto triukšmo apsėstą televizorių.

Screen memories „uždengia“ nemalonius nutikimus, todėl atsiranda nemenka atminties falsifikacijos galimybė. Bet čia visiškai nesvarbu, kiek tos tolimosios praeities Krasnūchos yra „prikurta“, nes į ją sugrįžti paprasčiausiai gera, net ir suvokiant, jog neįmanoma išvengti filtro, pro kurį dažnas patirtas skausmas pradygsta ir pražysta grožiu.

Krasnūcha daug kam asocijuojasi su nusikalstamumu ir nesaugiu laik(meči)u. Daug kam tai senas ir purvinas darbo klasės rajonas, vis dar įsivaizduojamas su doze nuvalkiotų ir spėjusių pašvinkti mitų. Aišku, nemažai Vilniaus, kaip ir bet kurio kito miesto, mikrorajonų turi savo mitologiją ir simbolius – vieni jų negrįžtamai įsirėžę gyvoje atmintyje, kiti pakliūva į prėsko dirbtinumo teritoriją ir metami ant konvejerio, ką primena Virginijos Kulvinskaitės romanas „Kai aš buvau malalietka“ arba prie Savanorių st. ant vieno blokinio namo fasado neseniai nulietas Kazio Varnelio optinio meno piešinys.

Optinis menas – labai iškalbinga. Rajonui kuriama iliuzija, kurią papildo sparčiai dygstantys nauji gyvenamieji namai, skirti akivaizdžiai gerokai turtingesniems miestelėnams. Vėlgi, nostalgija neišvengiamai sukelia reakciją ir pasyvų dirglumą pokyčiams, ypač regint, kad su žeme sulyginti kadaise savaip mieli ir patikę pastatai. Kvartalai iš lėto virsta svetimu ir anemišku Neverlandu.

Mano Krasnūcha yra girtuoklių prie „Panerio“ parduotuvės ir surūdijusio Ford Sierra po pušimi Krasnūcha. Greta sapningos vaikystės, 2000-ieji retroaktyviai susiformuoja kaip Y2K ir dot-com bumo laikai, ryški amžių sandūra, naujos (?) eros pradžia, anuomet atspindėta retu šansu sužaisti pikseliuotą lenktynių žaidimą kompiuteriu, užsukus pas krikštatėvį.

Palengva plaukia titulinis „In a Beautiful Place Out in the Country“ kūrinys ir nutiesia svaigų teletiltą į sodresnėmis spalvomis apklotą pasaulį, kuris nūdien pabiręs apsitrynusiais „muilinės“ kadrais ir susiraizgęs tampriais retrospekcijos mazgais. Iš ten išsikraustėme 2001-ais.

---

Nuotraukos autorius – Andreas Moser.