Akseleracionizmas: ištakos, išsklaida, iškrova

Šveičiant įkyrias apnašas

Kas yra akseleracionizmas? Norint tinkamai atsakyti į šį klausimą, dera pradėti nuo to, kas jis nėra. Nepaisant to, kad pastaraisiais metais apie akseleracionizmą tapo įmanoma sužinoti ir meinstryminėje užsienio žiniasklaidoje, kartu su tokiu išpopuliarėjimu, pati sąvoka apkibo klaidinančiomis potekstėmis ir asociacijomis.

Viena tokių yra Slavojaus Žižeko 2016 m. lapkritį ištarti (ir daugelio nesuprasti, todėl pasmerkti) žodžiai, kad jis JAV prezidento rinkimuose balsuotų už Donaldą Trumpą, nes šis gali išbalansuoti tvarką ir atverti naujas politines galimybes. Nors daug kas buvo šokiruoti, čia iš esmės tebuvo dialektiškai pasitelkta sena marksistinė strategija artikuliuoti kapitalizmo prieštaravimus iki savo ekstremumų. Manoma, kad pats Vladimiras Leninas kadaise rašė – „Kuo blogiau, tuo geriau“.

Deja, nuo to laiko, terminui sulaukus daugiau dėmesio, jį ėmė vartoti kraštutiniai dešinieji ir neonaciai, kuriems akseleracionizmas reiškia pabrėžtinai smurtingą ir teroristinę politinę taktiką sukelti visuomenės krachą tam, kad būtų įvestas fašizmas. Akseleracija čia byloja paprasčiausią destabilizaciją, beje, pasižyminčią individualiomis atakomis: pavyzdžiui, didelį atgarsį sukėlęs Kraistčerčo mečetės šaulys save laikė akseleracionistu.

Todėl čia akseleracionizmas yra vulgarizuojamas iki griovimo, destrukcijos, status quo žlugimo pagreitinimo ir balsavimo už priešingų įsitikinimų politikus – tokie ir panašūs apibrėžimai tvirtai suleido šaknis populiariajame diskurse, dėl ko apie akseleracionizmą kalbėti tapo problematiška, nes „šoko terapija“ medijose paskleidė pagrįstą baimę ir tuo užgožė visą filosofinį ir teorinį krūvį, skirtą mąstyti akseleracionizmą, kaip konceptą su gana vingria istorija.

Marksizmas su greičio akiniais

Nusimetus bereikalingai komplikuojantį balastą, tampa lengviau atsakyti, kas gi iš tiesų yra akseleracionizmas. Visų pirma, akseleracionizmo mąstymo objektas yra išskirtinai kapital(izm)as – tai yra tezė, kad jokia kapitalui besipriešinanti išorė neegzistuoja, kapitalas ir yra išorė, nėra jokio „anapus“, todėl kapitalizmo problemas išspręs tik pats kapitalizmas. Kapitalas turi būti suaktyvintas ir suintensyvintas – akseleruotas. Dėl to akseleracionizmas sykiais yra šmaikščiai ir kiek pašaipiai vadinamas kapitalizmizmu.

Taigi, ši filosofija kapitalą mato ne kaip kliūtį, o kaip galimybę. Vienintelis kelias iš kapitalizmo – per arba pro kapitalizmą. Akseleracionizmas turi daugybę šakų ir pakraipų, ypač kalbant apie politines intencijas ir prielaidas, tačiau čia bus susitelkiama į pačią sąvoką ir jos ištakas bei kilmę. Žižekas buvo naudingas tuo, kad jis mus nukreipia į akseleracionizmo lopšį – marksizmą. Karlas Marxas jau savo 1848 m. sakytoje kalboje išreiškė akseleracionizmą „pranašaujančią“ nuostatą:

Bet, bendrąja prasme, mūsų dienomis protekcionizmas yra konservatyvus, o laisvosios rinkos sistema – destruktyvi. Ji skaldo senąsias tautas, o prieštaravimą tarp proletariato ir buržuazijos stumia į ekstremalų tašką. Trumpai tariant, laisvosios rinkos sistema paspartina socialinę revoliuciją. Šia revoliucine prasme, ponai, aš pasisakau už laisvąją rinką.

Marxas jau XIX a. viduryje atpažino paties išlaisvinto kapitalizmo potencialą save stumti į pražūtį: ne veltui jis tvirtino, kad tikroji kapitalistinės gamybos kliūtis yra pats kapitalas [1]. Kiek vėliau, Friedrichas Nietzsche į tą pusę žengė dar vieną žingsnį: „Europietiškojo žmogaus homogenizacija yra tas puikus procesas, kuriam neturi būti trukdoma: jis netgi turėtų būti paspartintas“ [2]. Marxo ir Nietzsches sintezė nuveda link pagrindinių, nors ir netiesioginių, akseleracionizmo filosofijos „kaltininkų“ – Gilles Deleuze ir Félixo Guattari.

Deteritorizacijos pavara 

Būtent jie 1972 m. knygoje „Anti-Oidipas“ pasiūlo konceptus, kurie vėliau kitų mąstytojų bus suformuluoti į tai, ką šiandien suprantame, kaip akseleracionizmą. Pastarasis labiausiai siejasi su Deleuze ir Guattari deteritorizacijos sąvoka, kurią duetas priskiria kapitalo apraiškoms ir judėjimui: pavyzdžiui, deteritorizacija turtą transformuoja į abstrakčią pinigų formą, gamybą – į prekybą, tuo tarpu valstybės dekoduojamos per finansinį kapitalą bei skolas [3], ir taip toliau. Glaudi dekodavimo ir deteritorizacijos paralelė nusako patį kapitalizmo procesą, jo esmę, tendencijas ir išorines ribas [4].

Kitaip tariant, deteritorizacija skatina mąstyti kapitalą, kaip nuolatos save perkuriantį, perbraižantį savo koordinates, įveikiantį savuosius limitus: čia kapitalizmas yra takus, neužfiksuotas, dinamiškas, užsiimantis perkėlimais, keičiantis funkcijas ir atsisakantis apibrėžtumų – teritorijų. Deteritorizacija įgalina kapitalą, „atplėšdama“ nuo jo despotiškas hierarchines struktūras, kurios savo pozicijas atsiima lygiagrečiai veikiančiu ir koja kojon su deteritorizacija žengiančiu reteritorizacijos procesu [5], labiau esančiu šalimais besivelkančia archajiškumo „uodega“, varžančia ir stabdančia kapitalo srautą.

Deleuze ir Guattari, rašydami apie reteritorizaciją, juda itin arti akseleracionistinės retorikos: jų teigimu, reteritorizacija užsiima dekoduotų kapitalizmo tėkmių prevencija, kad jos neišsilaisvintų iš socialinės aksiomatikos – šios tėkmės galėtų mielai šauti į Mėnulį, jei kapitalistinė valstybė, kaip reteritorizuojanti jėga, jų nesugrąžintų atgal į Žemę [6]. Vis dėlto bene solidžiausias akseleracionistinis postūmis Deleuze ir Guattari filosofijoje įvyksta tuomet, kai iš deteritorizuojančių kapitalo judesių formuluojama emancipacinė kryptis:

Tačiau kuris kelias yra revoliucinis? Ar toks egzistuoja? Pasitraukti iš pasaulinės rinkos, kaip Trečiojo Pasaulio šalims tą daryti pataria Samiras Aminas, įdomiai prikeldamas fašistinį „ekonominį sprendimą“? O gal vertėtų eiti priešinga kryptimi? Dekoduojančiais ir deteritorizuojančiais rinkos judesiais žengti dar toliau? Galbūt, šizofreniško pobūdžio teorijos ir praktikos požiūriu, tėkmės dar nėra užtektinai deteritorizuotos, pakankamai dekoduotos? Ne pasitraukti iš proceso, bet judėti toliau, „akseleruoti procesą“, kaip tarė Nietzsche. Šiuo klausimu, tiesa yra ta, kad mes dar nieko nematėme [7].

Pajuodusios skrydžio linijos

Galima teigti, kad Deleuze ir Guattari projektas yra pozityvus kapitalizmo atžvilgiu – su kapitalizmu susitapatinama ir tikima, jog ši santvarka įveikiama jos siūlomais instrumentais. Jeanas Baudrillardas, kuris irgi neretai minimas akseleracionizmo užuomazgų kontekste, mąstė panašiai, tik galbūt ne taip viltingai ir kur kas fatališkiau: „Sistema panaikinama tik stumiant ją į savo hiperlogiką ir paverčiant ekscesyvia praktika, prilygstančią brutaliai amortizacijai“ [8].

Baudrillardo ištara tampa raktu į „visavertį“ akseleracionizmą, kurio „tėvu“ tituluojamas Nickas Landas, ankstyvuoju savo laikotarpiu radikalizavęs Deleuze ir Guattari idėjas iki nežmoniško lygmens. Ray Brassieras sykį Lando filosofiją pavadino „pamišusiu juodu deleuzianizmu“ („mad black Deleuzianism“), o akseleracionizmo termino autorius Benjaminas Noysas – „deleuziškuoju tečerizmu“ („Deleuzian Thatcherism“ [9]), referuodamas į 1979-1990 m. Jungtinės Karalystės premjerę Margaretą Thatcher, pasižymėjusią agresyviu kapitalizmo posūkiu į neoliberalią stadiją.

Landas neišpažino neoliberalios ideologijos, tačiau dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išplėtojo savo dereguliacijos variantą, kuris labai smarkiai rėmėsi tuo, ką „Anti-Oidipe“ išdėstė Deleuze ir Guattari. Landas perima deteritorizacijos idėjos deglą ir pasineria į Deleuze ir Guattari aptinkamą „imanentinio išsilaisvinimo procesą“ [10], tačiau jo tikslas yra išlaisvinti patį kapitalą. Tikroji revoliucinė ir antifašistinė politika Landui yra kapitalo mirties (baigties) projekcijos atmetimas – visi kapitalui „svetimi“ ir „išoriški“ elementai, kaip darbo klasės agitacijos, feminizmas, narkotikai, migrantai ar šeimos dezintegracija, yra esmingi paties kapitalo, kaip substancijos, atributų vystymuisi [11].

Pastarasis teiginys Landą sujungia su vienu iš Deleuze ir Guattari įkvėpėjų – Baruchu Spinoza: kapitalas čia yra visa apimanti ir vieninga substancija. Tik Lando santykis su ja pamažu tolsta į kraštutinumą: revoliucinė užduotis nėra steigti „autentišką išorę“ šiai substancijai (kam pritartų ir Deleuze su Guattari), bet „išpakuoti“ kapitalą, kad šis deteritorizuotųsi ir likviduotų savo „stabdžius“ [12]. Būtent taip Landas interpretuoja „Anti-Oidipą“, ir teigia, kad to paties dueto 1980 m. veikalas „A Thousand Plateaus“ („Tūkstantis plokštikalnių“), užbaigiantis „Kapitalizmo ir šizofrenijos“ dvitomį, šios pozicijos dalinai išsižada, nes ten deteritorizacija jau esą slopinama [13].

Noumeninė kiberrevoliucija

Todėl Landui tikrasis „akseleracionizmo gidas“ yra „Anti-Oidipas“, kurį jis pavadina ne filosofijos knyga, o veikiau inžineriniu vadovėliu [14]. Tokiu gestu šis mąstytojas dar stipriau atsispiria nuo Deleuze ir Guattari: pastarųjų aprašytos socialinės ir geismo mašinos, kaip tarpusavyje besimainantys visuomeniniai bei gamybos dariniai [15], virsta kibernetinėmis mašinomis, homo sapiens iškeičiančiomis į techno sapiens [16]. Tai yra vienas kertinių Lando filosofijos bruožų: kapitalizmas svarstomas, kaip technokapitalizmas, kuriame dirbtinis intelektas ir automatizacija praryja žmogų.

Tokiu keliu atsiskleidžia Immanuelio Kanto įtaka Landui – viena vertus, kapitalas čia pasireiškia, kaip protui nepasiekiamas noumenas („daiktas savaime“) ar nuo subjekto atsiskyręs ir savarankiškas esinys, veikiantis nepriklausomai (teoretikė McKenzie Wark tą gražiai iliustruoja: „Kapitalas atitolina save nuo tikrovės, besislėpdamas už sienų ir policijos“). Kita vertus, kapitalas reiškiasi ir kaip subjektyvi epistema, neturinti savo užribio – kapitalas tampa pačiu mąstymu, suauga su žmogaus suvokimu. Landui tikrovė yra imanentiška kapitalistinei kibernetikai, šios neįmanoma išvengti: „Nesvarbu, ką galvojame, mes jau tai darome“ [17].

Šitaip Lando sąvokose nepajudinamai įsikuria pats akseleracionizmo branduolys – technologija. Filosofo įsitikinimu, būtent Deleuze ir Guattari pasirodo, kaip kibernetikos mąstytojai, tačiau, šiuo aspektu, jie pernelyg įstrigę modernizmo ir humanizmo lauke [18]. Landas yra antihumanistas, kuriam bet kokie žmogiški bandymai sukioti kapitalizmo šturvalą atrodo juokingi, nes viską negrįžtamai perėmę kibernetiniai procesai. Visgi nėra taip, kad kapitalo augimas sukonstravo dirbtinį intelektą, ir nuo šio taško kelio atgal nebėra: viename 2017 m. interviu Landas pasakoja, kad „Kapitalizmas ir dirbtinis intelektas yra tas pats reiškinys. Tai tas pats procesas“ (žr. nuo 14:44).

Tad tokiame technologiniame ir virtualiame rėme kapitalas užsiima depersonalizacija ir desocializacija – Deleuze ir Guattari čia išversti į nužmogintą kibernetinį pagreitį, kuris turi būti eskaluotas. Tai gali padaryti tik pats kapitalas. Kibernetika verčia akseleruoti patį laiką, kuris spartėdamas sukasi į kilpas ir iš ateities „atgabena“ kolapsą ir apokalipsę [19]. Bet Landą sunku pavadinti tiesiog nihilistu, kadangi jam tokia griūtis yra tik fazės kaita, kurios numanomas išsipildymas „pražysta“ technologiniu singuliariumu [20], Nietzsches antžmogio virsmu kyborgu [21], galutiniu Terminatoriaus triumfu prieš žmogų – tikrąja akseleruoto kapitalizmo pergale.

Rytojumi banguojantys geismai

Be tokio teorinio pagrindo, akseleracionizmo perkąsti neįmanoma. Marxą, Nietzschę ir Deleuze su Guattari, Landas vaizdingai sintezuoja į originalią ir savaip pavojingą žiūrą, kuri vienu metu ir gąsdina, ir traukia. Ne be priežasties akseleracionizmas yra pavadintas politine erezija [22] – jis išmagnetina politinio kompaso rodyklę ir apsunkina orientaciją šioje sferoje. Dėl to akseleracionizmą sunku įsivaizduoti, kaip politinę praxistai labiau procesus ir laiką tirianti filosofija, laipsniškai gimdyta istorinių bangų, kurios varijuoja nuo krizių iki klestėjimų. 

Akseleracionizmas yra ir diagnozė, ir simptomas. Jei, tarkime, Marxo ir Nietzsches laikais akseleracionistiniu pavadintinas sentimentas formavosi industrinio kapitalizmo etape, tai Deleuze ir Guattari mąstymas pažymėjo šio tarpsnio saulėlydį ir identifikavo tradicinių marksistinių judėjimų nesėkmes, kurias laikinai kompensavo 1968-ųjų gegužės įvykių sukeltas pakilimas. Tuo tarpu Landas savo akseleracionizmo versiją, tapusią standartiniu atžymos tašku, pateikė 90-ųjų technologinio ir ypač internetinio bumo euforijos aukštumose.

Šį poveikį pripažįsta ir jis pats, bei priduria, jog po to sekė gilaus nusivylimo epocha, Lando įvardijama, kaip feisbuko era. Šis nuosmukis labiausiai atsispindi 2008 m. ekonominėje krizėje, išperėjusioje „oficialų“ kairįjį akseleracionizmą, tikintį postkapitalistine automatizuotų technologijų galia įveikti priespaudą ir išnaudojimą. Nors ir tokie siekiai, be abejo, yra palaikytini, kyla klausimas, ar šis akseleracionizmas nėra paprasčiausia socialistinės politikos tąsa, tik įvilkta į inovacijos rūbą? Markas Fisheris, vienas reikšmingiausių kairiojo akseleracionizmo atstovų, yra rašęs, kad „Marksizmas yra niekas, jei jis ne akseleracionistinis“ [23].

Landas, žinoma, tam prieštarauja: dar 1993-ais jis socializmą apibūdino, kaip nostalgiškas diatribes neišsivysčiusiam kapitalizmui [24]. Tikra kapitalo akseleracija jam yra intensyvėjanti deteritorizacija – „Deteritorizacija yra vienintelis dalykas, apie kurį akseleracionizmas kada nors kalbėjo“. Landui neegzistuoja nei išėjimas iš kapitalo, nei atotrūkis nuo akseleracijos: kapitalizmas save naikina ir kuria, jis yra savo paties revoliucija, akseleracija savaime, o akseleracionizmas tėra kapitalizmo savivoka, kuri net neįsibėgėjusi. Pats Landas, bėgant metams, „akseleravo“ taip toli, kad jau kone dešimtmetį propaguoja reakcionieriškas ir rasistines idėjas. 

Turbūt tai vienas iš daugybės įrodymų, koks įvairus, nenuspėjamas ir savitai grėsmingas gali būti akseleracionizmas. Šiandien ši sąlyginai nišinė filosofija daugiausiai nomadiškai pasklidusi po interneto tinklaraščius, socialinius tinklus, ir neturi artimo ryšio su akademija. Išsigrynino ne tik dešinysis landiškas akseleracionizmas (internete trumpinamas R/Acc) ir postkapitalistinis kairysis (L/Acc), bet ir „nesąlygotas“ („unconditional“ – U/Acc), itin pesimistinis „nulinis“ („zero“ – Z/Acc), „gender“ (G/Acc), galop kairiajam akseleracionizmui giminingas ksenofeminizmas („xenofeminism“). Nepaisant skirtingų tradicijų ir pasaulėžiūrų, visi jie užduoda tą patį klausimą – kur mus nuveš kapitalizmas?

(Išsamesnį ir nuodugnesnį tekstą apie akseleracionizmą, kaip gamybą, greitį (laiką) ir geismą apmąstančią filosofiją, skaitykite čia. Apie tai, kaip akseleracionizmas savo vietą randa Spinozos filosofijoje, imanencijos koncepcijoje ir kairiojoje postkapitalizmo idėjoje, skaitykite čia.)


  • [1] Marx, Karl. Capital, Vol. III. Progress Publishers, 1974, p. 250.
  • [2] Nietzsche, Friedrich. The Will to Power. Weidenfeld and Nicolson, 1968, p. 478.
  • [3] Deleuze, Gilles ir Félix Guattari. Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia. University of Minnesota Press, 1983, p. 225.
  • [4] Ibid. p. 320.
  • [5] Ibid. p. 257.
  • [6] Ibid. p. 258.
  • [7] Ibid. p. 239-240.
  • [8] Baudrillard, Jean. In the Shadow of the Silent Majorities. Semiotext(e), 1983, p. 46.
  • [9] Noys, Benjamin. Malign Velocities: Accelerationism and Capitalism. Zero Books, 2014, p. 1.
  • [10] Land, Nick. „Making it with Death: Remarks on Thanatos and Desiring-Production“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011, p. 262.
  • [11] Ibid. p. 277-278.
  • [12] Ibid. p. 278.
  • [13] Ibid. p. 278-281.
  • [14] Land, Nick. „Machinic Desire“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011, p. 326.
  • [15] Deleuze, Gilles ir Félix Guattari. Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia. University of Minnesota Press, 1983, p. 184, 340, 349.
  • [16] Land, Nick. „Circuitries“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011, p. 294.
  • [17] Ibid. p. 297.
  • [18] Ibid. p. 296-297.
  • [19] Ibid. p. 317.
  • [20] Land, Nick. „Machinic Desire“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011, p. 338. 
  • [21] Land, Nick. „Circuitries“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011 p. 297.
  • [22] Mackay, Robin ir Armen Avanessian. „Introduction“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014, p. 4.
  • [23] Fisher, Mark. „Terminator vs. Avatar“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014, p. 340.
  • [24] Land, Nick. „Machinic Desire“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011, p. 340.

Bibliografija

  1. Baudrillard, Jean. In the Shadow of the Silent Majorities. Semiotext(e), 1983.
  2. Deleuze, Gilles ir Félix Guattari. Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia. University of Minnesota Press, 1983.
  3. Fisher, Mark. „Terminator vs. Avatar“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014.
  4. Land, Nick. „Circuitries“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011.
  5. —. „Machinic Desire“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011.
  6. —. „Making it with Death: Remarks on Thanatos and Desiring-Production“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011.
  7. Mackay, Robin ir Armen Avanessian. „Introduction“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014.
  8. Marx, Karl. Capital, Vol. III. Progress Publishers, 1974.
  9. Nietzsche, Friedrich. The Will to Power. Weidenfeld and Nicolson, 1968.
  10. Noys, Benjamin. Malign Velocities: Accelerationism and Capitalism. Zero Books, 2014.

Medijų šaltiniai

  1. Beauchamp, Zack. „Accelerationism: the obscure idea inspiring white supremacist killers around the world“. 
  2. Beckett, Andy. „Accelerationism: how a fringe philosophy predicted the future we live in“.
  3. Brassier, Ray. „Accelerationism“.
  4. Vast Abrupt. „Ideology, Intelligence, and Capital: An Interview with Nick Land“. 
  5. Land, Nick. „A Quick-and-Dirty Introduction to Accelerationism“. 
  6. Marx, Karl „On the Question of Free Trade“. 
  7. Noys, Benjamin. „Accelerationism“.
  8. Nick Land Interview 2017“.
  9. Slavoj Žižek would vote for Trump“.
  10. Wark, McKenzie. „On Nick Land“.

Iliustracijos autorius – Alan Sondheim.

13 thoughts on “Akseleracionizmas: ištakos, išsklaida, iškrova”

  1. […] Praėjusiame – labiau įvadiniame – tekste išsiaiškinta, jog akseleracionizmas nėra aklai destruktyvi vara, tikslingas balsavimas už kitokios pasaulėžiūros politikus, nupigintas „elkimės priešingai“ kontrarianizmas, estetizuotas neonacizmas ar ekofašistinis teroras, o įvairialypė ir plati filosofinė teorija, tirianti kapitalo, gamybos, laiko, politikos bei geismo sampynas. Akseleracionizmo tradicija savo šaknis randa Friedricho Nietzsches ir Karlo Marxo mąstyme, taip pat svarbių bei vertingų įspaudų nesunku aptikti Jean-François Lyotardo ir Jeano Baudrillardo raštuose, tačiau substancialiausias ir įtakingiausias „išankstinis“ įnašas atliktas Gilles Deleuze ir Félixo Guattari – galima pagrįstai teigti, jog iš esmės visa akseleracionizmo mintis iki pat šiandienos tęsia, papildo ir modifikuoja jų projekto gaires. […]

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s