Akseleracionizmas: gamyba, greitis, geismas

Praėjusiame – labiau įvadiniame – tekste išsiaiškinta, jog akseleracionizmas nėra aklai destruktyvi vara, tikslingas balsavimas už kitokios pasaulėžiūros politikus, nupigintas „elkimės priešingai“ kontrarianizmas, estetizuotas neonacizmas ar ekofašistinis teroras, o įvairialypė ir plati filosofinė teorija, tirianti kapitalo, gamybos, laiko, politikos bei geismo sampynas. Akseleracionizmo tradicija savo šaknis randa Friedricho Nietzsches ir Karlo Marxo mąstyme, taip pat svarbių bei vertingų įspaudų nesunku aptikti Jean-François Lyotardo ir Jeano Baudrillardo raštuose, tačiau substancialiausias ir įtakingiausias „išankstinis“ įnašas atliktas Gilles Deleuze ir Félixo Guattari – galima pagrįstai teigti, jog iš esmės visa akseleracionizmo mintis iki pat šiandienos tęsia, papildo ir modifikuoja jų projekto gaires.

Taip pat pirmajame tekste daug dėmesio skirta „akseleracionizmo tėvui“ Nickui Landui, kuris radikalizavo Deleuze ir Guattari idėjas, ypač išvystytas „Anti-Oidipe“, ir pateikė savo versiją apie tai, koks buvo, yra ir bus kapitalizmas. Nors ir Landas „nusipurtė“ kairiosios emancipacijos apvalkalą, jį drastiškai „nužmogindamas“ ir iškeisdamas į tamsią technologinio singuliariumo viziją, paremtą nesuvaldoma kapitalo deteritorizacija bei dirbtinio intelekto augimu, jo suformuluota akseleracionizmo teorija formaliai pernelyg nenutolsta nuo Deleuze ir Guattari sąvokų aparato ir mąstymo apibrėžčių. Todėl, norint tęsti akseleracionizmo tyrinėjimą, aiškinimą ir analizę, dera toliau imtis šiųdviejų filosofijų pėdsakų, kuriuos šįkart galima padalinti į tris pagrindinius segmentus – gamybą, greitį (laiką) ir geismą.

Žmogus prieš svetimą: ateiviškos mašinos

Kadangi akseleracionizmas mąsto kapitalo procesus, gamyba yra viena esminių sąvokų šiame lauke. Tik čia gamyba nebėra vien tik žmogiškasis darbas, kaip vertės akumuliacija ir cirkuliacija, o perauga bei išplinta į abstraktų ir žmogaus suvokimą pranokstantį mašiniškumą – jėgas, kurios savaip žengia anapus žmonių kontrolės, nepaisant to, kad jų užuomazgos ir kilmė galėjo būti jų darbo sutvertas materialus objektas. Mašina čia tampa daugiau nei tik agregatu ar kokia nors metonimija referuoti į fabriką. Vėlgi, tokį abstrahuotą mašiniškumą spėjo aprašyti pats Karlas Marxas, akseleracionizmui itin svarbiame tekste „Fragment on Machines“ („Fragmentas apie mašinas“) – mašinos, su kuria dirba darbuotoja/s, veikimas įsisteigia kaip automatonas, neegzistuojantis pačioje darbuotojo/s sąmonėje, bet veikiantis per ją, kaip svetima galia (alien power), kuri ir išreiškia mašiniškumą [1].

Marxas iškelia idėją, kad mašiniškas mechanizmas „pasisavina“ visą sau reikalingą mokslą, žinias ir įgūdžius – šie elementai nebepriklauso darbui, o tampa kapitalo dalimi, tuo tarpu visas mašinos suakumuliuotas „žinojimas“ pasireiškia kaip eksternalus ir išoriškas darbuotojui [2]. Šitaip mašina tampa žmogui nepavaldžiu ateiviu, diktuojančiu savas sąlygas. Taigi, gamybinės jėgos, virtusios „mirusiu darbu“, ne tik „įsigeria“ ir „įsirašo“ į įrenginius, bet ir prisideda prie didėjančios mašinų autonomijos. Nuo to labai paranku pereiti prie Deleuze ir Guattari, kurių „Anti-Oidipe“ – dar viename „biblijiniame“ akseleracionizmo tekste – kapitalistinė gamyba sedimentuojasi į mašinas, nebūtinai susijusias su „tikromis“: mašinos yra visur, ir jos, dėka visų reikalingų jungčių ar „poravimosi“, valdo kitas mašinas ir yra jų valdomos [3].

Gamybos multiplikacija imanentinėse versmėse

Jau pati veikalo pradžia suponuoja visa ko mašiniškumą, kurio centre yra gamyba. Save dauginanti gamyba, savitikslė gamyba, procesuali gamyba, proliferuojanti gamyba, gamybos gamyba, gamyba dėl pačios gamybos – gamyba įgauna ne tik iracionalią savybę, bet ir tampa cikliška geismo imanencija [4]. Gamyba įrašo geismą ir jį produkuoja – šis įrašymas susilieja su vartojimu, todėl, pavyzdžiui, mūsų veiksmai ir aistros virsta gamybų gamyba (production of productions), kaip nepertraukiamu procesu [5]. Kitaip tariant – mūsų geismas yra depersonalizuojamas ir pajungiamas viršžmogiškai gamybai. Bet koks idealizmas ir tikėjimas pajėgia sąmone čia išmainomas į mašiniškų procesų svarbą, o virtualybės ir aktualybės modusai įsisuka į alteruojančius ciklus – tikrovė čia mašinizuojama, nes pati tikrovė tampa mašina

Tai – tik Deleuze ir Guattari gamybos koncepcijos pagrindai, tačiau jie nuveda į akseleracionizmo, kaip tam tikro mašinizmo, sampratą. Čia reikia trumpam prisiminti tai, kas buvo rašyta pirmajame tekste: akseleracionizmas tiki kapitalizmo galia ir potencija įveikti save patį; jokia opozicija kapitalui yra nebeįmanoma, todėl, priimant visas jo mutacijas, reikia judėti ir veikti pagal esamos sistemos koordinates bei logiką – per ir pro kapitalizmą. Šitaip akseleracionizmas gali būti laikytinas „strategija“, kuri mėgina „užšokti“ ant begalinio kapitalo augimo bangos. Ar akseleracionizmo tikslai emancipaciniai, ar ne, kol kas visiškai nesvarbu, nes ši teorija yra bendrai paremta įsitikinimu, kad kapitalo veiksena atitrūko nuo žmogaus valios – tuo akseleracionizmas pernelyg neatsitraukia nuo „Fragmento apie mašinas“, tik šįkart viskas išplečiama į daug komplikuotesnį paveikslą, kurio pirmajame plane yra sparčiai tobulėjančios technologijos.

Dehumanizacija, automatizacija, akseleracija

Jei pažvelgsime į kapitalizmo augimo ir plėtros istoriją, pastebėsime, kaip ši santvarka, bėgant laikui, „apsivalė“ nuo žmonių ir save dehumanizavo: nuo elementariausio mašinų „įdarbinimo“, kaip kad savitarnos kasos, iki sudėtingų dirbtinio intelekto eksperimentų, dronų logistikos, blockchain technologijų, kriptovaliutų, savaeigių robotų, pažangios programinės įrangos, kvantinės kompiuterijos, bepiločių automobilių ir taip toliau. Tai populiariai vadinama automatizacija – daugybė socialinių ir visuomeninių procesų, kitados patikėtų žmogaus rankoms, pradedant darbu ir baigiant „laisvalaikiu“, pakeičiami „mašinos protu“. Negana to, kaip prideda Luciana Parisi, rašydama apie komputaciją ir algoritmus, ši automatizacija akseleruoja [6]. Net ir praėjus beveik penkiasdešimčiai metų nuo „Anti-Oidipo“ pasirodymo, tokie virsmai vis dar pataiko į Deleuze ir Guattari pasiūlytą konceptualų žemėlapį – galbūt todėl, kad minėtos realijos nėra palaipsniui susikūrusios kapitalizmo savybės, o pats jo branduolys.

Kitaip tariant, kapitalo „motorika“, vardan viso našumo ir efektyvumo, nuo pat pradžių yra užprogramuota save „išgelbėti“ nuo žmonių – šie kapitalizmui reikalingi tik tam, kad padėtų jam greičiau išsinerti iš šio stabdančio mėsos ir kaulų skafandro. Reprezentatyviausias tokios kiberoptimistinės pozicijos advokatas yra tas pats Landas: pasak jo, tai, kad kapitalas vis dar išlaiko antropomorfinį ir primatišką charakterį, yra jo neišsivystymo simptomas, todėl žmogus tėra stabdis, kliūtis ir problema, kurią reikia įveikti, o žmogiškumą čia turi pakeisti „dirbtinumas“ (artificiality), labiausiai siejamas su dirbtiniu intelektu [7]. Nors ir ši Lando terminatorinė projekcija, aišku, kol kas neišsipildė, tokia simptomatika niekur nedingo – todėl akseleracionizmo žodyne aktualiomis vis dar išlieka tokios sąvokos, kaip kapitalo autonomizacija.

Besubjektės jungtys – abstrakcijų apyvartoje

Pastarasis terminas panašus į „automatizaciją“, ir jo reikšmė labai susijusi, tačiau „autonomizacija“ mus priartina prie filosofijos ir leidžia glaudžiau išlikti Deleuze ir Guattari mąstysenos rėmuose. Šio dueto išplėtotas mašiniškumas ir jo produkuojama gamyba pakyla iki itin abstraktaus lygmens – pavyzdžiui, kalbant apie geismą, šis užsiima dalinių objektų, tėkmių ir kūnų, veikiančių kaip gamybos vienetai, inžinerija, o pastaroji parodo, jog geismui stinga ne objekto, bet subjekto: geismas funkcionuoja anapus fiksuoto subjektyvumo, o gamyba veikia kaip nuasmenintų mašinų jungimasis, sutapatinantis geismą su savo objektu [8]. Vėl susiduriame su kapitalo, kaip imanentinės tėkmės, aiškinimu, ir panašius manevrus įmanoma aptikti, pavyzdžiui, šiuolaikinio kairiojo akseleracionisto Alexo Williamso mintyse apie kapitalizmo abstrakcijas.

Netiesiogiai antrindamas visai desubjektifikacijai, Williamsas teigia, jog kapitalas gamina ir produkuoja dinamiškas bei „save perkraunančias“ (self-reinforcing) abstrakcijas: materialūs gamybos ciklai generuoja vis naujas abstrakcijų sferas, todėl, kalbant apie, tarkime, išsilaisvinimo veiksmo implikacijas kapitalistinėje tikrovėje, nebelieka jokių „realių“ gamybos elementų, prie kurių arba į kuriuos būtų įmanoma sugrįžti [9]. Performuluojant, abstrakcijos okupuoja galimybių erdvę. Teoretikas kalba kiek iš kitų apkasų, nei Deleuze ir Guattari, bet abstrakcija čia itin supanašėja su geismo samprata, kaip besubjekte apytaka, patenkančia bei pakliūvančia pirmiau sąmoningumo ir racionalumo – tai pagrindžia Williamso teiginys, kad šios abstrakcijos yra ne galvoje, o kasdienėse kapitalizmo praktikose, todėl jų įveikai tikrai nepakanka, pavyzdžiui, ideologijos kritikos [10]. 

Transcendentalinis dėmuo ir suvirškintos prieštaros

Prisiliečiant prie suvokimo, vėl matome tai, ką siekė parodyti tiek Deleuze su Guattari, tiek, jau vėliau, Landas – kapitalas yra ne tik materiali, ekonominė ir politinė problema, bet ir transcendentalinė. Kaip buvo rašoma pirmajame tekste, kapitalas čia yra ne tik pats mąstymas, bet ir jo išorė. Akseleracionizmas, bendrąja prasme, užtikrintai perima šios idėjos estafetę ir kapitalą toliau svarsto kaip visiškai nepriklausomą nuo žmogaus valios, įsikišimo ir poveikio. Todėl aktyvių agentų inicijuojama emancipacija – bebūtų tai reformų kelias ar staigi revoliucija – tampa nepamąstoma ir neįsivaizduojama. Akseleracionizmas šiame kontekste siūlo atsisakyti tokių sąmoningų intencijų eskaluoti kapitalo prieštaravimus, o verčiau pasileisti „plaukti pasroviui“ – teoretikas Robinas MacKayus, beje, itin daug prisidėjęs prie akseleracionizmo ir jam giminingų idėjų išpopuliarinimo, tokios laikysenos šaknis, vėlgi, ekskavuoja iš to paties „Anti-Oidipo“.

MacKayus, rašydamas su Armenu Avanessianu, iš pradžių imasi tradicinės interpretacijos, paremtos jau pirmajame tekste išsamiau aptarta deteritorizacijos-reteritorizacijos apykaita: būtent čia, t. y. kapitalizmo suvokime kaip savaime revoliucinės jėgos, ir užgimsta „tikrasis“ akseleracionizmas, skatinantis judėti kartu su rinka ir kapitalizmo dekodavimo procesais [11]. Bet tada MacKayus ir Avanessianas prideda įdomesnį ir šviežesnį teiginį, sintezuojantį 1972 m. Deleuze ir Guattari poziciją: vietoje to, kad antikapitalistinė pozicija tikėtųsi, jog sisteminės prieštaros paspartins savo kolapsą (beje, tokią nuostatą taip pat galima laikyti akseleracionizmo šaka), čia parodoma, kad vykstančios krizės išlieka imanentiniu kapitalistinės gamybos šaltiniu, kas dar ir implikuoja, jog naujų aksiomų produkcija įstengia „suvirškinti“ bet kokias iškylančias kontradikcijas [12]. Šitai ne tik galima vėl sugretinti su Williamso abstrakcijų motyvais, bet ir pakrikštyti savotišku akseleracionizmo mottoprieštaravimai jau įtraukti į programą.

Kai apleidžia (gamybinės) jėgos: šalin humanizmą

Verta paminėti ir pridėti, kad MacKayus su Avanessianu „Anti-Oidipo“ mintis laiko netiesioginėmis, bet ir netolimomis kiek mažiau žinomo kairiojo mąstytojo Jacqueso Camatte idėjų įpėdinėmis – 1973 m. Camatte tekstas „Decline of the Capitalist Mode of Production or Decline of Humanity?“ („Kapitalistinio gamybos būdo ar žmonijos nuosmukis?“) niūrokai prabyla apie tą pačią kapitalo autonomizaciją, kuri čia kildinama iš Marxo filosofijos, taip pat jau spėjusios užsiminti apie galimybę kapitalui pasprukti nuo žmogiškųjų sąlygų [13]. Todėl autonomiškomis tampa ne gamybinės jėgos (productive forces), o pats kapitalas, nes, tokiu atveju, gamybinės jėgos virsta trukdančiu barjeru, kurį kapitalas užsimoja pašalinti: gamybinės jėgos nebepriklauso žmonėms, o „atitenka“ kapitalui ir ima tarnauti jo naudai [14]. 

Visa tai Camatte ištraukia iš to paties Marxo, kas tik įrodo, jog akseleracionizmas be marksizmo yra niekas. Negana to, Camatte, toliau sekdamas Marxu, tęsia, kad, pilnos autonomijos nuo gamybinių jėgų atveju, kapitalas turi panaikinti pats save, ir čia susiduriame su eiliniu vidiniu kapitalizmo prieštaravimu, nes kapitalas negali vystyti gamybinių jėgų žmonėms, kol jis  universalų ir įvairų vystymąsi paverčia įmanomu, o tai gali būti realizuota tik pranašesnio gamybos būdo (pvz. socializmo) – tad kapitalas ištrūksta iš žmogaus suvokimo, bet tuo pat turi pražūti, nes jis nebegali vystyti žmogiškųjų gamybinių jėgų [15]. Taip, painoka, bet Camatte straipsnio išvados, gerokai alsuojančios akseleracionizmo dvasia, daug ką sustato į vietas: kapitalas pabėgo nuo žmogaus, o šis buvo domestikuotas, todėl nuslinko į „dekadansą“; revoliucinis sprendimas negali būti aptiktas gamybinių jėgų dialektikoje; Camatte keliauja dar toliau ir rėžia, jog žmogus apskritai mirė, todėl turime atsisakyti humanizmo, nes jis tapo kapitalo vergu [16].

Eskapologija, kalėjimo bėgliai ir Sonikas

Galop šio mąstytojo išvados sugestijuoja kažką panašaus į „išsimaudymą“ kapitale – nebeįmanoma atskirti „gėrio“ nuo „blogio“, todėl viskas gali būti prakeikta, o neigimas įmanomas tik kapitalo „išorėje“, bet kadangi ši jau absorbuota, Camatte siūloma išeitis arba išėjimas neatsisako kapitalo, o siūlo pasižiūrėti į jį kaip į veidrodį [17]. Visos šios linijos mus suveda tiek su „Fragmentais apie mašinas“, tiek su Deleuze ir Guattari „Anti-Oidipu“, o labiausiai Žmogų atakuojančiose Camatte idėjose galima užčiuopti ir Lando atspalvių, tik pastarasis į žmogaus nyksmą nežvelgė taip skaudžiai, anaiptol. Galima pridurti, jog akseleracionizmo „repertuare“ kartais pasitaiko sąvoka „kalėjimas“, metaforiškai nusakanti kapitalizmą, kaip darinį, iš kurio reikia pabėgti (runaway ir escape motyvai šioje tematikoje taip pat dažni: dėl to akseleracionizmas kartais vadinamas eskapologija; nepainioti su eskapizmu – terminas artimesnis Deleuze ir Guattari pabėgimo linijoms) – jei jau taip, Landas pateikia labai iliustratyvią frazę, pabrėžiančią žmogaus subordinacijai kapitalo struktūrai: „Čia žodį taria ne kalinys, o kalėjimas“ [18].

Landas pasitarnauja kaip tinkamas tiltas nuodugniau pereiti nuo gamybos prie laiko. Akseleracionizmas, visų pirma, yra laiko teorija, ir laiką čia taikliausiai apibrėžia pats akseleracijos procesas, kuris jokiu būdu nėra suredukuojamas į greitį, tempą ir spartą – nereflektyvus akseleracijos prilyginimas pagreitinimui ir pagreitėjimui yra dažnai pasitaikanti klaida. Prie to prisideda ne tik pirmajame tekste įvardytos priežastys, vulgarizuojančios akseleracionizmą iki „kuo greičiau viską sugriaukim ir sunaikinkim“, bet ir daugybė interneto memų, akseleracionizmą vizualizuojančių, pavyzdžiui, žymiu animaciniu personažu Soniku (Sonic the Hedgehog), turinčiu žaibiško judėjimo supergalią. Taip, judėjimas ir greitis čia svarbūs, o ir memai dažniausiai nėra visiškai „pro šalį“, bet tai yra tik keli iš viso akseleracijos „recepto“ ingredientų – už greitį kur kas reikšmingiau yra kaita, transformacija, intensyvumas, didėjantis (su)tankėjimas, nepastovumas, augančios sisteminės apsukos, nuolatinės metamorfozės.

Absoliutus dreifas temporaliajame sraute

Jau aišku iš anksčiau, kad, vėl pasitelkiant Deleuze ir Guattari, akseleraciją galima kone lygiagrečiai prilyginti deteritorizacijai, tačiau taip pat tinka ir minėtasis šių mąstytojų pabėgimo linijų (line of flight arba line of escape) konceptas, sutvertas jau 1980 m. veikale „Tūkstantis plokštikalnių“ („A Thousand Plateaus“), kuris yra „Kapitalizmo ir šizofrenijos“ antrasis tomas. Deleuze ir Guattari rašo, kad pabėgimo linijoms būdingas nelinijinis, takus ir rizomatinis kismas [19], deteritorizacijai tapatus ir stratifikacijai priešingas absoliutus dreifas, akseleruojantis (!) ir suardantis sluoksnius bei ištrūkstantis iš erdvėlaikio ir netgi egzistencinių koordinačių [20]. Taigi, vietoje banalios kinetikos mes sutinkame veržlią energiją, nepasiduodančią fiksacijai, prisiimančią neapibrėžtumą, susiliejančią su mutacija, išsisukinėjančią nuo statikos ir siekiančią „pralaužti“ kontrolę, ribas, teritorijas.

Įvardytoji akseleracionistinė eskapologija yra smarkiai įsiskolinusi būtent šiai Deleuze ir Guattari koncepcijai, žyminčiai begalines pabėgimo galimybes (sistemoje ir nuo pačios sistemos), kuriose laikas dalyvauja nebent pokyčių – realių ar potencialių – srautu. Kadangi didelė dalis Deleuze ir Guattari sąvokų „atlaso“ yra glaudžiai susijungusi ir netgi gali suveikti kaip sinonimai, akseleracija, nors ir nėra eksplicitiškai deklaruojama „Kapitalizmo ir šizofrenijos“ dvitomyje, įsitraukia į bendrą zoną ir suderinamus išmatavimus. Reikia pridurti, kad akseleracija nelygi akseleracionizmui – akseleracija yra būdas mąstyti kapitalą, kaip vienas iš tam skirtų teorinių instrumentų. Jei priimsime nuostatą, kad kapitalizmas aktyviai akseleruoja (o tą sunku paneigti), akseleracionizmas tampa centrine ir pagrindine filosofija kalbėti apie tai, o tiksliau – kur mus veda akseleracija ir ko iš jos tikėtis. Kitaip tariant – kokios galimybės?

Kibernetiniai lūkesčiai ir deformuotas laikas

Bet prie „kur“ būtina pridėti „kada“. Čia vėl reikia sugrįžti prie Lando, kuris akseleraciją aiškina kaip kapitalo akumuliacijos laiko struktūrą ir techonominį (technonomic) laiką: Landas atmeta tradicinę laiko artikuliaciją, grįstą linijiniais naratyvais ir konkrečiomis dimensijomis (praeitis, dabartis ir ateitis, kaip vieni nuo kitų atskirti dėmenys), siūlydamas akseleraciją kaip kibernetinį lūkestį (cybernetic expectation) [21]. Tokiame kontekste, praturtintame akseleracijos sąvoka, galime išsilaisvinti iš „laiko juostų“ ir pradėti svarstyti, Lando žodžiais, kumuliatyvią grandinę (cumulative circuit), kaip sprogią laikišką apytaką, stimuliuojamą savo pačios produktyvios išeigos – akseleracija yra savaeigė [22], todėl Landas, net ir rašydamas 2014-aisiais (praėjus maždaug dviems dešimtmečiams nuo savo pagrindinių akseleracionizmo tekstų, kaip 1992-ųjų „Circuitries“), lieka ištikimas Deleuze ir Guattari įtakai, išvagotai imanencijos ir deteritorizacijos rėžių.

Todėl Landui akseleracija yra savotiška sprogimo anticipacija, neslopstantis potencialas, būsimojo laiko įkrova dabartyje – tam apibūdinti netgi galima įvesti trajektorialumo naujadarą, kaip nesankcionuotų trajektorijų, nusidriekiančių tiek į praeitį, tiek į ateitį, žaismę ir įmanomybes. Tai, atsiliepiant į Lando mąstymą, yra technokapitalo pasekmė – kapitalizmas, šia prasme, deformuoja laiką, jį išjudina, išlanksto, tuo pat ir sulankstydamas į vieną kamuolį. Konceptualizuoti šiems reiškiniams Landas sukuria savo neologizmą – teleopleksiją (teleoplexy). Teleopleksija yra kapital(izm)o persisukimas; apversta, atbula ir atgalinė teleologija; nuolatinis tikslo tikslinimas; savirefleksyviai komplikuota teleologija ir jos simuliacija – čia teleologiniai procesai, kaip į ateitį nukreipti tikslai, yra ištirpinami ir „numušami“ nuo laiko topologijos [23]. Teleopleksija išreiškia intensyvų dydį ir nevienodą kiekybę, kuriai būdinga heterogenizacija – teleopleksija prilyginama save stiprinančiai kibernetinei intensifikacijai, nusakančiai mašinų bangos ilgį (wave-length of machines), pabėgantį ekstremalių ultravioletinių ir kosminių spindulių kryptimi [24].

Teleopleksijos subtilybės: laikiškieji „vyniotiniai“

Nors Landas nevengia literatūrinių manierų, kitų galbūt pavadintinų obskurantizmu, viskas vis dar gana nuosekliai atsiremia į tai, kas buvo iki tol rašyta apie įsivyraujantį mašiniškumą: teleopleksija koreliuoja su kompleksiškumu, jungimusi (connectivity), mašiniška kompresija, ekstropija, laisvu energijos išsisklaidymu, efektyvumu, bendruoju intelektu (intelligence), operatyviniu pajėgumu – visa tai apibrėžia laipsnišką ir gradualų tobulėjimą, orientuotą rinkos mechanizmais, produktyvumu, konkurencija ir verte [25]. Šitaip Landas demarkuoja kapitalizmo laikiškumą, būtiną norint mąstyti akseleraciją. Jis prideda, kad kapitalas yra vidujai komplikuotas ne tik konkurencingos erdvės dinamikos, bet ir spekuliatyvios disasociacijos laike – bet kokie laikiškieji potencialai čia yra komercializuoti, o istorija teleopleksiškai traktuojama kaip kapitalo istorija, kurios kryptis yra dar didesnė virtualizacija, prilygstanti mokslinės fantastikos scenarijams, įrašytiems į gamybos sistemas [26].

Landas laiką mąsto kaip neatsiejamai įjungtą į kapitalizmo logiką – laikas pasireiškia kaip vertė(s), kuri(os) nebūtinai aktualizuojasi čia ir dabar, tačiau vis tiek yra ir veikia. Kitaip tariant, Landas iš esmės tęsia tas pačias akseleracionistines gaires, aptartas, remiantis jo devyniasdešimtųjų idėjomis, tame pačiame pirmajame tekste – ateitis atkeliauja į dabartį, kuri, kapitalo sąlygomis, yra „išlydoma“ visoje spekuliatyvioje virtualybėje. Todėl dabartis, šia prasme, yra fiktyvizuojama, netgi falsifikuojama, fabrikuojama ir derealizuojama – visas konvencinis laikiškasis pagrindas (vakar, šiandien, rytoj…) yra iššluojamas iš po kojų ir deleguojamas abstrakčioms teleopleksinėms mašinoms, laiką išvyniojančioms į begalinės gamybos konvejerį. Dėl to, banaliai tariant, teleopleksiją galime laikyti teleologija be teleologijos – tai yra teleologija, kuri atsisako vientisumo, tolydumo ir koherencijos.

Nuo politikos tolyn nudūmusios technologijos

Laikas yra viskas, žmogus yra niekas: jis, geriausiu atveju, yra tik laiko karkasas. [27]

Karl Marx

Panašiai, kaip ir kapitalistinė gamyba atsiplėšė nuo materialaus „rankų“ darbo ir peraugo į visur nusėdantį ir viską apimantį mašiniškumą, taip ir laikas atsiskyrė nuo klasikinio dimensionalumo, iškalto vienakryptiškumu. Istorija ėmė akseleruoti. Šį fenomeną geriausiai reziumuoja pats Landas: „Kapitalistiniu keliu pasuko ne tik visuomenė, bet ir pats laikas“. Taigi, tokia laiko teorija akseleracionizmą permąsto labiau kaip filosofiją, o ne politinę programą ar veiksmų strategiją – čia įmanoma aptikti ir spekuliatyvaus realizmo bruožų, o pati nelinijinė laiko samprata, veikiausiai dėl Deleuze įtakos Landui, primena Henri Bergsoną. O dėl tokio drastiško žmogaus veikimo (agency) nuvertinimo, politinės intencijos jau nuo seno yra viena didžiausių akseleracionizmo problemų – paprastai tariant, jei kapitalas pranoko mūsų percepciją ir operuoja jos išorėje, kokia prasmė kelti politinius tikslus, kaip tą ypač mėgina daryti kairysis akseleracionizmas, tikintis technologijų „susigrąžinimu“ mūsų reikmėms?

Dėl to nemaža dalis politinio akseleracionizmo yra mąstoma kaip pažadas, perspektyva ir viltis „kažkur ateityje“ – tokiu būdu lengva įkliūti į teleologijos spąstus, įtikėti technologiniu progresu, netgi sugrįžti prie humanizmo ir Apšvietos idealų. Pavyzdžiui, kairysis akseleracionizmas, o tiksliau, jo likučiai, nes projektas smarkiai išsisėmęs ir pritilęs, ieško sklandžios sintezės tarp žmogaus, kapitalo ir technologijos: esą kapitalizmas turi potencialą išvystyti naujas gamybines jėgas, kurios visuomenę nuves į vadinamąją postkapitalistinę arba post-work fazę – gamyba automatizuota, visas darbas atliekamas mašinų, o žmonija turi apsčiai laisvo laiko kurti savo gerovę. Kitaip tariant, čia, nepaisant visos kapitalo autonomizacijos / automatizacijos, manoma, jog yra išlikęs kažkoks kontrolės rudimentas, kaip ryšys tarp kapitalo ir žmogaus. Deja, akseleruojančios technologijos veikia visiškai į kitą pusę, o žmogus įstringa hermetiškuose darbo santykiuose, kurie nepasiūlo jokio šanso žengti anapus kapitalo limitų.

Išbraukti norai, stazė, reteritorizacijos banga

Čia pasireiškia viena gajausių politinio, ypač kairiojo, akseleracionizmo fantazijų – svajonė, jog egzistuojantys gamybiniai santykiai akseleruos toliau esamos kapitalizmo stadijos ir sukurs naujus materialius pagrindus naujam visuomenės būviui. Konceptualia prasme, čia, panašiai kaip ir Deleuze su Guattari arba Antonio Negri bei Michaelo Hardto filosofijoje, atsisakoma dialektikos bei prieštaravimų artikuliacijos, o spinozistiškai pasitikima santvarkos imanencija ir jos tęstine potencija koreguoti savąją formą į kitą pavidalą. Vis dėlto, kaip matėme su Lando interpretacija, Deleuze ir Guattari bazė politiškai gali būti atsukta į veik diametraliai priešingą pusę – visas optimistinis išsilaisvinimo utopizmas ir „viskas įmanoma“ išverčiami į kraštutinai antihumanistinį technokapitalo šturmą, kuriame materiali žmogaus laisvė sutrypiama servilizmo dirbtiniam intelektui. 

Taip, kairysis akseleracionizmas ilgainiui susidūrė su savo teoretiniais ir praktiniais apribojimais, tačiau dar neatsirado pagrindas teigti, jog dešinysis landiškas akseleracionizmas kažkuo laimėjo ir įrodė savo pranašumą – devyniasdešimtųjų prokapitalistiniai akseleracionistai, beje, irgi buvę savitai naivūs, turbūt nė sapnuote nesapnavo, kaip viskas „susilankstys“ XXI amžiuje. Tęsiant Deleuze ir Guattari sąvokomis, po amžių sankirtos užslinkęs laikotarpis patyrė milžinišką reteritorizaciją – žinoma, tikrai nėra taip, kad kapitalas sulėtėjo ir nebeakseleruoja, nes kol egzistuos kapitalizmas, tol bus ir jo akseleracija. Tačiau šiame amžiuje akseleracijos apraiška apsivertė ir nusirito į konsoliduotą ir vertikalizuotą turinį: kaip chrestomatinį pavyzdį galima pateikti 9/11 – prieš dvidešimt metų griuvę dangoraižiai užbaigė liberaliosios demokratijos „utopijos“ erą, besitęsusią nuo 1989 m. ir įkvėpusią „pirmykštį“ dešimtojo dešimtmečio akseleracionizmą, troškusį, kad įsibėgėjęs globalus kapitalas sugriautų hierarchijas ir horizontalizuotų visuomeninius tinklus.

Akseleracionistų fronte – laikina „branduolinė žiema“

Būtent ką tik paminėtu laikotarpiu akseleracija atrodė „kūrybingiausia“ ir veržliausia – kapitalo deteritorizacija lydėta milžiniškų ir visokeriopų inovacijų šuoliais, griebusiais viską nuo technologijų iki kultūros. Nuo 2001 m. tampa nesudėtinga pastebėti naujos eros pradžią – Imperija sunyksta, grįžta teritorialumas, auga „saugumo“ paranoja, vėl suveši reakcija ir nacionalizmas. Tokia „atsišviežinusi“ kapitalo dinamika sugriovė ženklią dalį visų dar taip sąlyginai neseniai keltų lūkesčių. Vienas iš įdomesnių atvejų yra Iano Hamiltono Granto, šiandien geriau žinomo kaip spekuliatyvaus realizmo atstovo, mintys 1996-aisiais – Grantas anuomet buvo Lando bendražygis ir išpažino panašų kibernetinį fanatizmą. Jis rašė, kad mutuojančios technologijos mažina „biodespotizmą“ ir „biofatalizmą“, ypač kalbant apie natūralių mirčių mažėjimą, todėl 2020 m. (!) automobilių avarijos nužudys daugiau, nei infekcinės ligos [28]. 

Tuo metu aname lauke buvo populiaru rašyti theory-fiction stiliumi, kuris filosofiją jungė su poetika, kalbiniais eksperimentais, hiperbolizuotomis sentencijomis ir mokslinės fantastikos naratyvais, tačiau čia visiškai nesvarbu, ar teiginys „perspaustas“ savo entuziastingu polėkiu, nes jis puikiai iliustruoja tuometines nuotaikas ir tai, kaip jų anticipacijos buvo kompromituotos neįvykusių pokyčių. Dar juokingiau – Grantas nurodė kaip tik tuos metus, kurie buvo paženklinti beprecedenčio masto pandemijos pradžios, kas reiškia globalų būtent infekcinės ligos paplitimą. „Biodespotizmo“ ir „biofatalizmo“ tandemas atsiėmė savo, bet tai jokiu būdu nereiškia, jog technokapitalizmo akseleracija „sustingo“ ar „sulėtėjo“ – besimainantis laikas suformuoja ir išspjauna naujas teorijas, prisidedančias prie akseleracionizmo tradicijos ir netgi ją pakreipiančias kita linkme, o tai rodo, jog akseleracija niekur nedingo ir nepasitraukė.

Demoniškoji Vidaus ir Išorės komunikacija

Vienas iš veikėjų, sugebėjusių taip „perprogramuoti“ akseleracionizmą yra gan jaunas teoretikas Jamesas Ellisas, internete geriau žinomas kaip tinklaraštininkas Meta-Nomad, dar ir kuriantis sėkmingą nišinės filosofijos populiarinimo tinklalaidę „Hermitix“. Ellisas, metodiškai sekdamas Immanueliu Kantu, Deleuze ir Guattari bei ypač Landu, prisiima daugelį argumentų, jau spėtų išsakyti esamame tekste – akseleracionizmą labiau dera laikyti laiko, o ne politikos filosofija; kapitalo tikslai nėra suderinami su žmogaus emancipacija; pats kapitalas yra transcendentalinė problema ir taip toliau. Daugeliu aspektų jis mąsto kur kas „tamsiau“, nei jo „mokytojas“ Landas. Savo veikale „Accelerationism: Capitalism as Critique & Other Essays“ („Akseleracionizmas: kapitalizmas kaip kritika ir kitos esė“) Ellisas kapitalą ir akseleraciją susieja su žmogiškojo suvokimo Vidaus (the Inside) ir jam nepasiekiamos Išorės (the Outside) problematika, šiame kontekste pradėta to paties Lando, kuris, kaip užsiminta pirmajame tekste, kapitalą susiejo su Kanto transcendentaline teorija ir epistem(olog)iniais limitais.

Trumpai tariant, Vidus yra transcendentalinė žmogaus tikrovė ir sintezuotas erdvėlaikis, pasireiškiantis per jusles. Tuo tarpu Išorė, šiame kontekste, yra jau įvardyta ateiviška ir mašiniška kapitalo galia, apsėdanti ir užvaldanti Vidų – žmogus, kaip geismo mašina (Vidus), imanentiškai susilieja su gamybos procesu (Išore). Gamybos procesualumas, kaip ir visas temporalumo / laikiškumo konstravimas, vyksta pirmiau mūsų sąmonės, t. y. pirmiau sintezuoto žinojimo. Vidus čia tampa Išorės įkaite – Ellisas gražiai eksplikuoja, kad palikti Vidų reiškia ištrūkti iš Platono olos šešėlių, o pats rašymas apie Vidų čia nurodo tai, jog yra patogiau manyti, kad esi marionetė, nei mėginti apsimesti, jog yra priešingai [29]. Todėl vidiniai procesai tėra antrinė žaliava ir yra nuolatos utilizuojami Išorės – būtent akseleracionizmas, pasak Elliso, nusako komunikaciją tarp Vidaus ir Išorės [30]. Viena pagrindinių teoretiko tezių, besikartojančių tiek veikale, tiek jo tinklaraščio įrašuose, yra išpuolis prieš temporalią progresiją, linijinį laiko modelį ir režimą – Ellisas tai vadina transcendentaline klaida (transcendental error) [31], ir tuo grindžia tiek akseleracijos laikymo išimtinai greičiu klaidingumą, tiek akseleracionistinės politikos bei praxis negalimybę ir apskritai absurdiškumą [32].

Kosminė mechanika: sveiki atvykę į Nulio zoną

Nors ir tokie teiginiai gali suveikti išties nugalinančiai, čia atliekamas labai svarbus filosofinis darbas demontuoti „primityvų“ laikiškumą ir atskleisti kapitalizmo savybę, paprastai tariant, sumaišyti laiką, jį indeksuojant, (per)jungi(nėj)ant, reaproprijuojant – laikas negali būti laikomas grynu ir vientisu (kas atitinka Vidų), nes kapitalistinė gamyba (Išorė) į jį nusitaiko ir paverčia sau naudingu fluidu. Ellisas, vėlgi, labai gražiai susumuoja tokias ideacijas: „Laikas nebęsitesia, jis tik gamina“ [33]. Jei jau temporalumas netenka savo linijiškumo ir tampa tik produkavimo išeiga, jis… susiriečia į Nulį. Nulis (zero) pasirodo jau „Anti-Oidipe“, kaip intensyvumo laipsnis, taikomas kūno be organų koncepcijai [34], ir jis sudaro reikiamas užuomazgas teorizuoti Nulį platesnėje matricoje. Čia Nulis, ne be reikalo rašomas iš didžiosios, nėra nulis, kaip niekas, tuštuma, neigimas, negatyvumas ar stoka – Nulis, Elliso teigimu, užgimsta būtent Deleuze ir Guattari filosofijoje, kaip Išorės mechanika, ir tampa būtinąja akseleracijos detale, „nešina“ transcendentaliniais ir kibernetiniais bruožais [35].

Nulis, kad ir kaip gali pasirodyti paradoksalu (o Nulis ir yra paradoksas), akseleracionizmo kontekste yra kosminis-mašiniškas optimizmas ir temporalus mechanizmas, priešpriešinamas humanistiniam nulio pesimizmui [36]. Ellisas tęsia, kad Nulis yra komunikacija tarp entropijos ir negentropijos, tarp įvykių laike, tarp traukos ir atostūmio, tarp judėjimo ir stagnacijos, galop tarp Išorės ir Vidaus – Nulis visuomet yra viduryje, jis atmeta pradžias ir pabaigas, ir egzistuoja kaip (ap)jungiantis begalinės energijos lygmuo (plane), iš kurio ir kyla visos sistemos, daugybės (multiplicities) bei įvykiai [37]. Todėl Nulis egzistuoja kaip transcendentalinis-mašiniškas „aparatas“, „susiurbiantis“ visą „degradaciją“, nyksmą bei destrukciją, ir paverčiantis šiuos reiškinius kiekybine produkcija – Nulis veikia per žmogų kaip utilizacija, viską asimiliuojanti kapitalui, vėlgi, dėka tų pačių „svetimų jėgų“, produkuojamų mašiniškos standartizacijos, tad Nulis nuolat infiltruojasi į mus ir į Vidų, šį paversdamas sau naudinga gamyba, kuri „perduodama“ kapitalui, tokiu būdu išjudinant entropiją ir sąstingį; Nulio funkcija yra potencialų „atranka“, idant jie būtų paversti kapitalizmo energija [38]. 

Spiralinė daugiskaita, išėjimai, nepavejama istorija

Tačiau kodėl, kaip užsiminta, optimizmas? Nepaisant to, kad Nulis savotiškai temdo ir kelia siaubą, jis tuo pat išlieka ir galimybe, išeitimi – kaip neretai nutinka akseleracionizmo filosofijoje, tai, kas represuoja, slegia ir varžo, paraleliai veikia kaip išėjimas iš to. Tad ne veltui Ellisas apibendrina: „Nulis yra iš proto varantis išėjimo galimybės katarsis“ [39]. Kaip bebūtų, svarbiausią reikalą čia turime su laikiškumu, kurio akseleracionistinė genealogija nusidriekia iki Nietzsches „amžinojo sugrįžimo“, perskrodžia Deleuze laiko filosofiją ir sugrįžta į Elliso suvestines, kurios kapitalistinį temporalumą nusako kaip besisukantį, decentralizuotą, spiralinį, išderintą ir ciklišką laikų asambliažą [40]. Susiedami laiką su kapitalizmu, mes pagaliau pasiekiame legitimų akseleracijos apibrėžimą – kaip rašo Ellisas, kapitalas temporaliai visados yra vienu žingsniu priekyje; jis yra abstrakti gyvuojančių dabarčių mašina ir laikiškoji kuliamoji, kelianti savo produkcinį pajėgumą, asimiliuodama naujas virtualybes į savo temporalaus srauto sferą [41].

Turint tokią laiko-kapitalo kontinuumo apybraižą, žmogus ir jo agency išryškėja kaip niekas prieš Išorę. Kas tuomet nutinka su akseleracija? Anot Elliso, „Anti-Oidipe“ aptinkama garsioji frazė „akseleruoti procesą“ yra semantinė klaida, nes preziumuoja agency esatį, formą ir kryptį – akseleracijos proceso tikrovė yra ta, kad šioji tikrovė esti nuolatinėje kaitoje; akseleracija visuomet yra ištąsyta ir visad priekyje [42]. Todėl čia visiškai ne(be)tinka, tarkime, populiarūs Vladimiro Lenino žodžiai, jog „Kartais istoriją reikia stumtelėti“, nes, jei seksime būtent šiame tekste dėstoma akseleracionistine pozicija, tiek prie istorijos, tiek prie paties laiko neįmanoma prisiliesti – kapitalas išsisuka, ištrūksta, pabėga, pasprunka, nutolsta. Todėl akseleracionizmas, kaip, pavyzdžiui, socialistinė / komunistinė strategija, visais minėtais argumentais yra nuginkluojama ir paliekama „klauptis“ prieš abstrakčią mašinišką Išorę.

Nulinis akseleracionizmas – kūlvirsčiais į niekur

Kas lieka? Galima trumpam sugrįžti prie Nulio – tas pats Ellisas šiandien yra vienas pagrindinių, jei ne pats, nulinio akseleracionizmo (Zero Accelerationism – internete trumpinamas kaip Z/Acc) mąstytojų, suteikęs šiai srovei, kad ir kaip ironiškai skambėtų, veidą ir, galima sakyti, vardą, nors ir nulinio akseleracionizmo kombinacija implicitiškai egzistavo jau anksčiau, pavyzdžiui, Lando tviterio įrašuose. Tačiau Ellisas, ypač savo tinklaraštyje, suformavo solidžią nulinio akseleracionizmo teoriją – autorius pripažįsta, kad tai, vis dėlto, labiau, švelniai tariant, pesimistinis projektas, įvardijantis tai, kad mes niekur neakseleruojame, o kapitalas neatneš jokios ateities ir joks su tuo susijęs progresas neįmanomas. Visos svajonės, utopijos ir eschatologijos užsiblokuoja, nes eterį užgrobia kolapso perspektyva – kolapsas čia yra paties akseleracionizmo atbulas / atgalinis motoras. Bene fundamentali nulinio akseleracionizmo sąvoka yra stagnacija – Nulis ir vėl iškyla kaip paradoksas, nes begalinėje kapitalo tėkmėje ir sraute susiduriame su stinguliu bei užtvarais, kadangi neįmanoma ignoruoti materialių aplinkybių, kaip antai dėl eikvojimo senkančių resursų, ir, aišku, alinamo klimato.

Nulinis akseleracionizmas atsisako politinių interesų, tuo labiau galimos emancipacijos, nes entropija ir nyksmas viskam užbėga už akių – neigiami ir destruktyvūs elementai, kaip ir visas nulinio akseleracionizmo linksniuojamas katastrofizmas bei numatoma griūtis, jau yra įrašyti pačiame Nulyje. Todėl Ellisas ne be reikalo perfrazuoja Paulą Virilio: „Kai išrandi automobilį, išrandi ir jo avariją“ – Nulis visur yra vienu metu, augimas vyksta lygiagrečiai su nuostoliais ir atvirkščiai. Taigi, pasitinkame unifikuoto ir kryptingo judėjimo neįmanomybę, nes Nulis yra bekryptis ir tuo pačiu visomis kryptimis; niekas neturi imuniteto Nuliui, jis cirkuliuoja uždarame rate, dėl to šios nusinulinimo konstantos negalime laikyti išimtinai optimizmu arba tik pesimizmu – nulinis akseleracionizmas atmeta binarinį „arba / arba“ mąstymą ir ima abu. Tad nulinis akseleracionizmas yra A ir B koegzistencija, kelias į niekur, o temporaliąja prasme ši koncepcija tęsia tas pačias pastangas paneigti teleologiją, tiesų naratyvą, laiko linijiškumą ir progreso idėją. Netgi galima sakyti, kad nulinis akseleracionizmas yra anti-akseleracionizmas akseleracionizmo rūbe. Įdomu, kad Nulio poveikį savo kailiu įkūnijo pats Ellisas – viename savo blogposte jis rašė, kad, dėl viso sekinančio ir nedėkingo rigoriškumo, jau „užrišo“ su šia teorija ir judės link kitų temų, tačiau tolimesnė tinklaraščio išklotinė liudija, kad taip nenutiko. „Nulis neatleidžia“ – tąsyk rašė jis. Panašu, kad ir nepaleidžia.

Libidinė ekonomika ir apspjaudytas Lyotardas

Tokie ir panašūs taškai atsiskleidžia, kai leidžiamės į dvi pagrindines akseleracionizmo filosofijos „arterijas“ – gamybą ir laiką. Akseleracionizmas pra(si)deda ne nuo politikos, o nuo ekonomikos – tas pats Marxas rašė, kad „Visa ekonomika galiausiai susiredukuoja į laiko ekonomiką“ [43]. Tačiau greta šių dviejų kertinių akmenų, įsimūrija trečiasis, ir tikrai ne mažiau svarbus – geismas, link kurio narpliojimo labai gerą jungtį nutiesia Lyotardas: „Kiekviena politinė ekonomija yra libidinė“ [44]. Tik libido, kaip geismo energija, čia užpildo save raketiniu kuru ir nuo Sigmundo Freudo nuskrieja link švininių kapitalo debesų. Jau sudėliota, kad Deleuze ir Guattari geismo mašinos, kaip transcendentalinis Vidus, apsėdamos ir užvaldomos gamybinės Išorės, yra būtinos norint mąstyti akseleracionizmą, ypač pridedant Lando ir Elliso įnašus, tačiau būtent Lyotardas, pabrėžiant jo „libidinį periodą“, neretai minimas kaip pirmasis tikras marksizmo „eretikas“, jau sukėlęs panašias provokacijas, kokias tik po kelių dešimtmečių pradės sėti Akseleracionizmas iš didžiosios „A“.

Lyotardo veikalą „Libidinė ekonomika“ (1974) galima pagrįstai vadinti „piktuoju „Anti-Oidipo“ broliu dvyniu“: filosofas jį parašė įkvėptas Deleuze ir Guattari, tačiau gerokai nusisuko nuo pastarųjų taktikų, pulsuojančių gana šviesiais tonais ir pakilia žaisme – Lyotardas akseleravo „Anti-Oidipą“ iki sąlyginio triksteriškumo, retorinių pratimų, literatūrinių eksperimentų, poetinio impozantiškumo ir to, ką nuvalkiotai galima pavadinti „verbaline masturbacija“. Visgi knyga filosofiškai anaiptol nelieka tuščia ir bevertė: ji vieną iš svarbiausių „Anti-Oidipo“ klausimų – kodėl žmonės geidžia savo pačių represijos – įstumia į patį centrą, o šiame pradeda kunkuliuojančiai virti išties iššaukiančios propozicijos, dėl kurių, kaip pasakojama, nuo Lyotardo nusisuko jo draugai marksistai. Vienas tokių „aštrių“ teiginių, nors ir spėtas įkyriai nutampyti, tapo vizitine akseleracionizmo tematikos kortele, kuri, kaip ir pats akseleracionizmas, į marksistinę tradiciją atsuka pilna apkaba užtaisytus ginklus:

Mirtis nėra alternatyva [gyvenimui], ji yra jo dalis, patvirtinanti faktą, kad turime reikalą su jouissance. Anglijos bedarbiai netapo dirbančiaisiais tam, kad išgyventų, jie – tvirtai laikykitės ir spjaukit į mane – isteriškai ir mazochistiškai mėgavosi išsekimu, užplūdusiu atkakliai dirbant kasyklose, liejyklose, fabrikuose – pragare. Jie mėgavosi tuo, mėgavosi beprotišku savo organiško kūno naikinimu, mėgavosi savo asmeninės tapatybės skilimu – tapatybės, kurią jiems sukonstravo valstietiška tradicija. Jie mėgavosi savo šeimų ir kaimų išskaidymu, mėgavosi naujuoju monstrišku anonimiškumu priemiesčiuose ir baruose, ryte ir vakare [45].

Jouissance degalai anoniminio tapsmo turbinoms

Ištrauka nedidelė, bet iškalbinga, ir iki šiol metanti šešėlį ant akseleracionizmo diskurso. Lyotardas į ekonomikos, o tuo pat ir darbo bei gamybos, mąstymą įtraukia libidinį suplementą – jouissance. Ši sąvoka didžiausią pagreitį įgavo su Jacqueso Lacano psichoanalize, tad Lyotardas, jouissance ribose, atsispiria daugiausiai nuo jos. Šia prasme, sekant Lacanu, jouissance gali būti apibrėžtas kaip nemalonus malonumas arba tai, kas deprivuoja nuo malonumo, tačiau vis vien išgali kelti pasitenkinimą ir pasimėgavimą – jouissance yra neatsiejamas nuo įtampos, kančios, išnaudojimo, represijos, skausmo ir traumatizmo; čia malonumas, pasiekdamas savo paties perviršį ir perteklių, sudera su šiais elementais. Tai – tik bendri bruožai, priderami duotai konjunktūrai; jouissance gali būti labai įvairus, ir, kaip įprasta Lacanui, jis niekur nepateikia konkretaus apibrėžimo, bet čia pakanka likti su jouissance kaip psichiškai niokojančia kūniška įtampa arba radikaliomis obsceniškos palaimos konvulsijomis, besiskiriančiomis nuo įprasto pasyvaus malonumo (plaisir), nes jouissance veikia anapus malonumo principo.

Grįžtant prie cituotų „darbo džiaugsmų“, Lyotardas nemato jų, kaip ribojančios problemos, ką jau kalbėti apie niekingas etines ar moralines dilemas – jis atlieka atitinkamą perversyvų persukimą arba apvertimą, ir pritaria kapitalizmo destrukcijai, nes regi tai kaip atsakymą ir išsigelbėjimą. „Anti-Oidipo“ šūkio „akseleruoti procesą“ deglas nešamas ir toliau, tik kurstomas papildoma „chemija“, o įvardytas darbuotojų anonimiškumas paverčiamas tapsmu, reikalingu ne kapitalizmo efektų stabdymui, o nukreipimui į naujas metamorfozes, kad būtų aktyvuotas ir išnaudotas šių potencialas – kapitalo efektų jėga keliauja pro mus tam, kad veiksmingai mus atnaujintų [46]. Kitaip tariant, kartu su jouissance čia cirkuliuoja geismo energija ir libidinės tėkmės – vietoje marksistinės ar psichoanalitinės kritikos, paremtos negatyvumu ir signifikantais, Lyotardas siūlo energingai važiuoti kartu su kapitalizmu.

Geismo potvyniai: perversyvumo perversmas

Toks šio mąstytojo „protoakseleracionizmas“ užgimė dar prieš „Libidinės ekonomikos“ veikalą – jau 1972 m. tekste „Energumen Capitalism“ („Energumeno kapitalizmas“), tiesiogiai ir palankiai atsiliepiančiame į „Anti-Oidipą“, filosofas pasisako už libido išlaisvinimą iš „religingos dialektinės politikos“ arba „ekonominio katastrofizmo“, nes tokiomis sąlygomis libido yra represuojamas ir slopinamas darbo ar prekinio fetišizmo analizės [47]. Teksto mintis galima susumuoti į iš pažiūros cinišką, bet masinančią ir ugningą manifestaciją išsilaisvinti iš marksizmo ribų ir jo bandymų užčiuopti kapitalo eksterioriškumą – neigimas bei negatyvumas yra suspenduojami, išspiriami, o tada pakeičiami libido ir geismo proliferacija, peržengiančia sistemos limitus. Lyotardas nesivargina ieškoti, ar yra kažkas už kapitalizmo „sienos“ – jis pasilieka viduje, nes būtent čia randamas „jėgų tvanas“ (overflowing of forces), atsakingas iš visus ligtolinius ir tebesitęsiančius kapitalo poslinkius, pertvarkas, posūkius ir „vartymąsi“, neleidžiantį niekam išlikti pastoviu, stacionariu ir fiksuotu [48].

Šis akivaizdus deteritorizacijos ir mašiniškumo šlovinimas, vietoje psichoanalitinės stokos (lack) ir froidiško subjekto iškelia dinamišką libido pilnatvę ir aleatorišką besubjekčio bei depersonalizuoto geismo kelionę [49] – toks siautulingas sentimentas, ypač dėka Lando (ant 1993 m. „Libidinės ekonomikos“ angliško leidimo, išversto čia irgi minėto Granto, nugarėlės netgi puikuojasi jo anotacija – viskas susijungia net ir tokiomis smulkmenomis), įsigeria į visą akseleracionizmo tradiciją iki pat šiandienos. Lyotardas, papildydamas Marxo ir Deleuze su Guattari trikampį, žaidžia su kapitalo visur įšvirkščiama perversija: kodų, religijų, padorumo, mainų, švietimo, virtuvės, kalbos ir taip toliau – šių skirsnių „skirtumai“ yra subvertuojami ir sulygiuojami į vieną vienintelį skirtumą, kaip vertę [50]. Būtent paties kapitalizmo steigiamas ir platinamas neišsisukamas perversyvumas Lyotardui tampa vienu iš argumentų, kodėl jo prizmė yra s(i)ektina.

Trūkumų pintinė, „apnuogintas“ žmogus, minties šlaitai

Susidūrus su šio filosofo „libidiniu periodu“, gali kilti pagrįstas klausimas – o tai ką su visu tuo daryti? Ir čia nebūtų didelė naujiena, kadangi aptariamos Lyotardo idėjos jau nesyk yra sukritikuotos dėl savo aiškių politinių orientyrų nesaties, kuri, galima pamanyti, nėra netyčinė ir neapgalvota. Lyotardas visą kapitalizmo inicijuojamą „nužmoginimą“ priima ir švenčia – subjektas džiaugsmingai likviduojamas anonimiškume, bevietiškume ir mašiniškoje daugybėje, kuri čia ir vadinama geismu. Tačiau subjektas taip ir paliekamas – galbūt todėl Ellisas skambiai rašė, kad akseleracionizmas išnyra kaip pirmoji filosofija, kurioje žmogus iš tikrųjų lieka vienas [51]. Todėl tai, kad kapitalizmui nereikia priešintis, jau kaip ir aišku, bet atsimušame į nugalinančios depolitizacijos sieną – tarsi geismo, inertiškai sekančio kapitalizmu, savaime pakaktų išsilaisvinimui. Tiek šis motyvas, tiek jouissance problematika (kuri Lyotardo irgi panašiai „numetama ir paliekama“) prisideda prie to amžino akseleracionizmo ambivalentiškumo, neužtikrintumo ir negalutinumo, begalinio perkonfigūravimo, kuris įkrautas tiek kapitalizmo natūros, tiek atsikartojančių nihilistinių nuostatų.

Nepaisant to, nihilizmas, bent jau įprasta filosofine prasme, nėra akseleracionizmo užtaisas, nors arčiausiai šių polių sintezės veikiausiai atsiduria Baudrillardas, taip pat kartu su Deleuze ir Guattari bei Lyotardu laikomas XX a. akseleracionizmo pionieriumi. Vis dėlto Baudrillardo mąstymas yra arčiau fatališkos varos, kurioje galima aptikti tik fragmentuotų užuominų į tai, kas vadintina akseleracionizmu – jau pirmajame tekste buvo pacituoti jo žodžiai apie tai, kaip sistema sugriaunama tik vedant ją į savo hiperlogiką ir brutaliái amortizacijai prilygstančią ekscesyvią praktiką. Prie to galima pridėti ir kitą jo teiginį: „Dalykai turi būti stumiami link savo limitų, tuomet jie apsivers ir žlugs natūraliai“ [52]. Baudrillardas, kaip ir Deleuze ir Guattari bei Lyotardo „trio“, atmeta dialektiką ir savaip mėgina kurti „anti-marksistinį marksizmą“, tačiau jo strategija yra ne libidinė, o katastrofistinė – kaip jau nekart rašyta, akseleracionizmo kontekste, nesant pakankamiems filosofiniams argumentams, tai labiau atstoja parodiją arba meinstryminės medijos išskalautas paskalas, dėl kurių akseleracionizmas sykiais ima priminti dažną anarchizmo reprezentaciją, kaip chaosą, betvarkę, siautėjimą, naikinimą ar degradaciją.

Klaidžiojanti svajonių ir ateitiškumo inžinerija

Taigi, viena vertus, tenka taikstytis su teoretiniu akseleracionizmo efemeriškumu ir neišgrynintomis savybėmis, kita vertus, mums suteikiami naudingi instrumentai svarstyti darbą, gamybą, materializmą, laik(iškum)ą, transcendentalumą, geismą, žmogaus konceptą ir daugybę kitų aplink kapitalizmą ir jame orbituojančių reiškinių. Transcendentalinę terminologiją prisimenant, gamyba ir temporalumas mašiniškai funkcionuoja Išorėje, tačiau ši nuolatos betarpiškai komunikuoja su Vidumi – santykyje su tuo, geismas ir libido gali tapti potencialiais pabėgimo kanalais. Juk net ir mąstant elementariausiomis kapitalo prieštaromis, mūsų geismas neretai yra absoliučiai priešingas kapitalizmo normatyvams. Akseleracionizmo tradicija, nors ir šakojasi į daugybę afiliacijų, yra vienijama ekscesyvaus geismo akseleruoti anapus kapitalo, net jei, o gal ypač todėl, kad tai atrodo neįmanoma – imersija į kapitalą, libidinė inžinerija ir radikali imanencija tampa konceptualia ir teoretine įrankių dėže tam spręsti ar bent svajoti apie tai.

Svajonė – be galo prideramas žodis, kadangi jis identifikuoja tiek libidinį akseleracionizmo branduolį, kaip fantaziją ištrūkti iš smaugiančios tikrovės, tiek ganėtinai romantinį tūrį, tik nukreiptą į ateitį: geismas įsikabina į pažadą ateičiai, visa trajektorija yra įsipareigojusi pabrėžtinai ateičiai, o tiksliau, demoniškai jos apsėsta. Todėl akseleracionizmą, laikiškąja prasme, galima vadinti ateitiškumo (futurity) artikuliacija. Nuo Deleuze ir Guattari „Mes dar nieko nematėme“ [53] iki Lando „Netolimoje ateityje nebeliks nieko žmogiško“ [54] – ateitis pasitinkama libidinėmis investicijomis, kurios, kaip matome, nepasiteisina ir neatsiperka, todėl akseleracionizmas transformuojasi atsižvelgdamas į aplinkybių kaitą ir tai, kas hipotetiškai gali mūsų laukti. Dėl to ir, bėgant laikui, susikuria „slogesnės“ šios filosofijos kryptys, kaip Elliso nulinis akseleracionizmas – utopinis naivumas, skelbiamas kairiojo akseleracionizmo, arba kone neofeodalistinė dešiniojo akseleracionizmo prognozė, virsta pernelyg ekstremaliais horizontais, kurie ignoruoja kardinalią kapitalistinės gamybos ir žmogaus veiksenos atskirtį.

„Išgrynintos“ logikos smaigalys: nesąlygotas akseleracionizmas

Galbūt todėl, kad akseleracionizmas visad pretenduoja mąstyti „platų profilį“, jį galima iš esmės laikyti visko teorija, įkūnijančia ir abstraktų laisvės troškimą. Čia prasminga prisiminti garsius filosofo Marko Fisherio teiginius, kad „Kiekviena/s yra akseleracionistas (-ė)“ ir „Akseleracionizmas niekad neįvyko“ [55] – tai tik patvirtina šiame tekste plėtotas mintis, kad akseleracionizmas negali būti laikomas politine praktika. Kapitalizmo sąlygomis politika ištirpinama ekonominiuose procesuose – nors ir viską galima laikyti vienaip ar kitaip politiškais reiškiniais, čia politika paskęsta mašiniškoje gamybos cirkuliacijoje. Tad labai didelė dalis šio teksto argumentų perša logiką, kad, jei kapitalo akseleraciją suvokiame kaip fundamentaliai nežmogišką procesą, įgavusį savo autonomiją ir veikiantį automatiškai, akseleracionizmas neturi savo praxis, todėl gali egzistuoti tik kaip filosofija, o ne politika. Dėl šios priežasties, jau kelerius metus internete, ypač blogosferoje (akseleracionizmas tuo ir įdomus – daug daugiau jo išmąstyta būtent šioje terpėje, o ne akademijoje), vystosi nesąlygoto akseleracionizmo (Unconditional AccelerationismU/Acc) „rūšis“, kuri labai tinkamai apibendrina dabartinę akseleracionizmo būklę ir visą quo vadis klausimą.

Nesąlygotas akseleracionizmas savo „rezignacijos“ nuotaikomis ir kategorišku humanizmo atsisakymu yra dalinai panašus į Elliso „nulinę versiją“, tačiau į sąvokų aparatą neįtraukia Nulio – kitaip tariant, čia į patį akseleracijos procesą žiūrima beveik identiškai (akseleracija savaeigė, žmogus jai subordinuotas ir panašiai), tačiau atsisakoma prisiimti bet kokią poziciją akseleracijos klausimu; ar tai bebūtų Nulio pranašaujamas visuomeninis kolapsas, ar politinio akseleracionizmo, kokiam sparnui šis bepriklausytų, peršami teleologiniai lūkesčiai. Jei nulinis akseleracionizmas yra „niekur“, tai nesąlygotas akseleracionizmas yra „kažkur“. Kaip rašo politikos teoretikas Vincentas Gartonas, esantis vienas iš daugiausiai prisidėjusiųjų prie pastarosios krypties konceptualizacijos, nesąlygotas akseleracionizmas negali būti supaprastintas į „nieko nedarykime“ (nes taikliau būtų „daryk ką daręs“) – būtina pabrėžti ir pažymėti, kad žmogus, kaip agentas, lyginant su kapitalo vykdoma akumuliacija ir socialine kompleksifikacija, yra visiškai nesvarbus. Todėl nesąlygotas akseleracionizmas, kaip ir nulinis, išsivaduoja nuo linijinės politinės teleologijos ir įsitikinimo, kad žmonija kaip nors suvaldys gamybą – akseleracija yra nenuspėjama, neprognozuojama, nepriklausoma, išoriška.

Todėl nesąlygotas akseleracionizmas gali būti vadinamas „grynuoju“ akseleracionizmu – grynas, nes nesuterštas politinėmis implikacijomis, subjektyviomis viltimis, Vidaus dominuojama laiko samprata ir panašiai. Akseleracija yra nevaldomas procesas – žmogus devalvuotas, jokios pozityvios praktikos, jokių prielaidų ateičiai, niekas nevairuoja, kapitalas akseleruoja pats, kaip autopilotas. Acefalinis dirbtinis intelektas. Visus veiksnumo syvus nugręžianti Išorė. Dygliuotas noumenas. Neįmanoma prisiliesti prie kapitalo branduolio, nes jo nebeliko – visa šerdis ištirpo, išsilydė, ir iš lėto varva ant mūsų besiraukšlėjančių kaktų, slenka veidu žemyn it bejėgystės išspaustos ašaros, kurių sūrymą lyžtelime nuo stingstančių lūpų kampučių. Proza nekontroliuojamai gali išvirsti į poeziją ir atvirkščiai – būtent taip fluidiškai vyksta akseleracija, nuo mūsų sąmonės nubraukianti tuos paskutiniuosius galios trupinius. Akseleracija viską depolitizuoja ir gyvuoja kaip anti-politika, anti-praxis. Technoautomatizmas politines pozicijas išdaužo kaip kėglius ant slidaus, žvilgančio, kapitalo lubrikantu sutepto takelio. Jame galime išvysti savo miglotus atspindžius – veidai pamažu liejasi, skausmingos mimikos riečiasi į jouissance perkreiptą geometriją, o kažkur į pakaušius šaltkrėčiu trinasi paskutinį kvapą išleidusio proletariato vaiduoklis, anam iš istorijos subjekto virtus blunkančiu akseleracijos vektoriumi.

(Apie tai, kaip akseleracionizmas savo vietą randa Spinozos filosofijoje, imanencijos koncepcijoje ir kairiojoje postkapitalizmo idėjoje, skaitykite čia.)


  • [1] Marx, Karl. „Fragment on Machines“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014, p. 53-54.
  • [2] Ibid. p. 55-56.
  • [3] Deleuze, Gilles ir Félix Guattari. Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia. University of Minnesota Press, 1983, p. 1.
  • [4] Ibid. p. 5.
  • [5] Ibid. p. 4.
  • [6] Parisi, Luciana. „Automated Architecture: Speculative Reason in the Age of the Algorithm“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014, p. 404-407.
  • [7] Land, Nick. „Meltdown“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011, p. 445-446.
  • [8] Deleuze, Gilles ir Félix Guattari. Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia. University of Minnesota Press, 1983, p. 26.
  • [9] Williams, Alex. „The Politics of Abstraction“. Speculative Aesthetics. Urbanomic, 2014, p. 74.
  • [10] Ibid.
  • [11] Mackay, Robin ir Armen Avanessian. „Introduction“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014, p. 14.
  • [12] Ibid.
  • [13] Camatte, Jacques. „Decline of the Capitalist Mode of Production or Decline of Humanity?“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014, p. 133, 141.
  • [14] Ibid. p. 141.
  • [15] Ibid. p. 142.
  • [16] Ibid. p. 145.
  • [17] Ibid. p. 146.
  • [18] Land, Nick. „Teleoplexy: Notes on Acceleration“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014, p. 512.
  • [19] Deleuze, Gilles ir Félix Guattari. A Thousand Plateaus: Capitalism and Schizophrenia. University of Minnesota Press, 1987, p. 21.
  • [20] Ibid. p. 55-56.
  • [21] Land, Nick. „Teleoplexy: Notes on Acceleration“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014, p. 511.
  • [22] Ibid.
  • [23] Ibid. p. 514.
  • [24] Ibid.
  • [25] Ibid.
  • [26] Ibid. p. 515.
  • [27] Marx, Karl. The Poverty of Philosophy. Martin Lawrence Limited, 1941, p. 47.
  • [28] Grant, Ian Hamilton. „LA 2019: Demopathy and Xenogenesis. Some Realist Notes on Bladerunner and the Postmodern Condition“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014, p. 295.
  • [29] Ellis, James. Accelerationism: Capitalism as Critique & Other Essays. Miskatonic Virtual University Press, 2020, p. 5.
  • [30] Ibid. p. 38.
  • [31] Ibid. p. 40.
  • [32] Ibid. p. 60.
  • [33] Ibid. p. 40.
  • [34] Deleuze, Gilles ir Félix Guattari. Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia. University of Minnesota Press, 1983, p. 19-20 ir kitur.
  • [35] Ellis, James. Accelerationism: Capitalism as Critique & Other Essays. Miskatonic Virtual University Press, 2020, p. 42.
  • [36] Ibid.
  • [37] Ibid. p. 43.
  • [38] Ibid. p. 44.
  • [39] Ibid. p. 46.
  • [40] Ibid. p. 52.
  • [41] Ibid. p. 61, 64-65.
  • [42] Ibid. p. 65.
  • [43] Marx, Karl. Grundrisse: Foundations of the Critique of Political Economy. Vintage Books, 1973, p. 173.
  • [44] Lyotard, Jean-François. Libidinal Economy. Indiana University Press, 1993, p. 108-114.
  • [45] Ibid., p. 111.
  • [46] Lyotard, Jean-François. Libidinal Economy. Indiana University Press, 1993, p. 258.
  • [47] Lyotard, Jean-François. „Energumen Capitalism“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014, p. 170.
  • [48] Ibid. p. 175.
  • [49] Ibid. p. 191.
  • [50] Ibid. p. 182.
  • [51] Ellis, James. Accelerationism: Capitalism as Critique & Other Essays. Miskatonic Virtual University Press, 2020, p. 69.
  • [52] Baudrillard, Jean. Symbolic Exchange and Death. SAGE Publications Ltd., 2017, p. 26.
  • [53] Deleuze, Gilles ir Félix Guattari. Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia. University of Minnesota Press, 1983, p. 240.
  • [54] Land, Nick. „Meltdown“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011, p. 443.
  • [55] Fisher, Mark. „Terminator vs. Avatar“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014, p. 340.

Bibliografija

  1. Baudrillard, Jean. Symbolic Exchange and Death. SAGE Publications Ltd., 2017.
  2. Camatte, Jacques. „Decline of the Capitalist Mode of Production or Decline of Humanity?“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014.
  3. Deleuze, Gilles ir Félix Guattari. Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia. University of Minnesota Press, 1983.
  4. —. A Thousand Plateaus: Capitalism and Schizophrenia. University of Minnesota Press, 1987.
  5. Ellis, James. Accelerationism: Capitalism as Critique & Other Essays. Miskatonic Virtual University Press, 2020.
  6. Fisher, Mark. „Terminator vs. Avatar“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014.
  7. Grant, Ian Hamilton. „LA 2019: Demopathy and Xenogenesis. Some Realist Notes on Bladerunner and the Postmodern Condition“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014.
  8. Land, Nick. „Meltdown“. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Urbanomic, 2011.
  9. —. „Teleoplexy: Notes on Acceleration“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014.
  10. Lyotard, Jean-François. „Energumen Capitalism“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014.
  11. —. Libidinal Economy. Indiana University Press, 1993.
  12. Mackay, Robin ir Armen Avanessian. „Introduction“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014.
  13. Marx, Karl. „Fragment on Machines“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014.
  14. —. Grundrisse: Foundations of the Critique of Political Economy. Vintage Books, 1973.
  15. —. The Poverty of Philosophy. Martin Lawrence Limited, 1941.
  16. Parisi, Luciana. „Automated Architecture: Speculative Reason in the Age of the Algorithm“. #Accelerate: The Accelerationist Reader. Urbanomic, 2014.
  17. Williams, Alex. „The Politics of Abstraction“. Speculative Aesthetics. Urbanomic, 2014.

Medijų šaltiniai

  1. Jouissance“.
  2. Garton, Vincent. „Acceleration without conditions“.
  3. —. „Unconditional accelerationism as antipraxis“.
  4. Hermitix“.
  5. Land, Nick. „Critique of Transcendental Miserablism“.
  6. Meta-Nomad“.
  7. Meta-Nomad. „Interview: On Z/Acc – Parallax Optics“. 
  8. Meta-Nomad. „Z/Acc Primer“. 
  9. Meta-Nomad. „Z/Acc Worldview“.
  10. Meta-Nomad. „Zero Is Unforgiving“.

Iliustracijos autorius – Alan Sondheim.

9 thoughts on “Akseleracionizmas: gamyba, greitis, geismas”

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s