Efemeriškieji psichodarbininkai

Antroji trilogijos „Pašliję interneto laikmæčiai dalis.

Pirmąją dalį galite skaityti čia.

Trečiąją dalį galite skaityti čia.


Pasaulis neįvyksta

jis tarsi karvė

atrajoja laiko gabalus

ir jais apsivelia

Romas DaugirdasTapsmas

Trumpas flashbackas ir kompresijos megahercai

Pirmojoje dalyje rašyta apie šiandieninį technologijų ir interneto dinamizmą, o galbūt kaip tik jo nebuvimą – dėmesio skirta socialinių medijų ir tinklų schematikai bei jos padėčiai platesniame kultūriniame būvyje, neapsiribojančiame įsivyravusiu influencerių „etosu“, rekonfigūruojančiu populiarumo ir žinomumo kategorijas. Kaip bebūtų, nors ir, pavyzdžiui, aptartasis instagraminis fordizmas tarsi pasiūlo naują žiūrą į dabartį, visas tekste megztas dabartizmas ir prezentizmas paliudija, jog kalbėjimas apie kultūrą vis dar gali patikimai remtis Jeano Baudrillardo arba Fredrico Jamesono argumentacija – laikas stingsta, atmintis dūla, o komunikacinė įtrauka, nors ir akumuliuoja haipą, labiau primena visokeriopą mindžikavimą vietoje, kuris infekuotas instagramo story temporalumu: efemeriškos info-porcijos 24/7 skalėje.

Šitaip laikas yra sukompresuojamas į dopamininę valdyseną, paženklintą lobotomizuojančia nano-dabartimi. Vis dėlto tai, kad „mus kontroliuoja“, jau ir taip aišku, todėl įdomiau susitelkti į visą gana iškalbingą simptomatiką, kurią ir siūlo efemeriškumo apybraiža. „Efemeriškas“, pasak žodyno, – greitai praeinantis, netvirtas. Efemeriškas – neapčiuopiamas kaip radijo megahercų dažnis… nes FM’eriškas, geddit? Postmodernizmas pasirūpino, kad daug kas būtų efemeriška, tačiau jis pats nepraeina ir nepasibaigia, kaip koks nors neoliberalizmas, kuris, šiaip jau, savąja ekonomine darbotvarke, ir davė pradžią postmodernizmui, kaip, Jamesono žodžiais, „vėlyvojo kapitalizmo kultūrinei logikai“. Toks sąvokos, kad ir kokios amorfiškos, strigimas išduoda ir šiokią tokią filosofijos krizę – naujų konceptų apstu (nors dažniau jie tėra pritemptos sandūros ir kalambūriški neologizmai-naujadarai), bet jie neįsitvirtina, neatlaiko laiko, ir pasimiršta – jie… efemeriški. 

Filosofijos banalizacija, čiulbesių momentiškumas

Viena vertus, visa tai iš dalies gerai, nes kai kurie seni konceptai vis dar aktualiai pritinka analizuoti šiandieninius įvykius, kaip kad „PlasticPills“ kanale eksplikuojama atlikėjo Traviso Scotto mėsainio reklama, bet, vėlgi, remiamasi tuo pačiu senuku Baudrillardu. Nepaisant to, tai yra prasminga ir vertinga, tačiau, kita vertus, parodo, jog mąstytojams, kurie kadaise savuoju įžvalgumu buvo itin ankstyvi ir pranašiški reiškinių „demaskuotojai“, nebeatsiranda panašaus pionieriško iškilumo pamaina, nebent tai būtų labai glaudūs jų pasekėjai (kaip tas pats Markas Fisheris), kurie šiandien turi didelį vardą, bet, jei kalbame apie išimtinai filosofinį palikimą, negali pasigirti kažkokiais ženkliais mąstymo perlaužimais, o tik savalaikiais konceptėliais, kurie, nors ir gali daug paaiškinti, dažniausiai yra aptakūs ir neretai atidengiantys vagueness ir „obskurantizmo“ problemą. Dažnai tokios sąvokos – nebūtinai dėl savo pačių riboženklių, o veikiau dėl viso efekto – yra nepataisomai subanalinamos

Ūmi banalizacija ir efemerizacija  – štai kas ištiko filosofiją. Būtų galima kontraargumentuoti, jog dar nesusikūrė tą pasverti leidžianti laiko distancija, tačiau būtent esamasis plokščias, reproduktyvus ir cikliškas laikiškumas jos nesukuria. Taigi, tęsiant apie šiame socialinių-informacinių-komunikacinių medijų kontekste vystomą efemeriškumo sąvoką, jei, pavyzdžiui, feisbukas yra efemeriškas savo kiauru turiniu – juk žmonės ten dažniausiai keverzoja sterilizuotas nuomones arba vienadienės musės potencialą teišspaudžiančias impresijas – koks nors tviteris, tuo tarpu, efemeriškumą įbruka pačiu savo modeliu, ypač kalbant apie leidžiamą įrašo apimtį, kuri tėra 280 ženklų (o kadaise buvo perpus mažiau). Tviteris yra itin momentiškas – nedideli postai, kurių net negalima redaguoti ir taisyti, nebent už tokią „prerogatyvą“ susimoki penkis eurus, todėl net ir menkiausio typo taisymui tenka viską rašyti iš naujo. Masalas vietoje mąstalo.

Apsigyventi medijoje: nurytas contento jauk(um)as

Taigi, susiduriame su tam tikra „spartaus judėjimo tik pirmyn“ formule: kuo mažiau vietos refleksijai ir išdirbtoms mintims, kuo daugiau erdvės visokiems „lmao kaip vakar pripisau bare“; kuo mažiau svarstymo ir permanymo, kuo daugiau intuityvumo ir gamybos. Gamyba negali nutrūkti, negali sustoti, pasibaigti – būtinas kontinualus ir tęstinis produkavimas, non-stop. Gamini tai, kas iškart tampa šlamštu. Vis tik tokia teorizacija esti kur kas „gaivesnė“, nei nemąsliai išplitęs „instant gratification“ hipotezės akumuliatorius, kuris nuolat (per)kraunamas „kritikoje“, dažnai užsimerkiančioje prieš galimus privalumus – tarkime, jei vėl apie tą patį tviterį, įrašo apimties apribojimai gali priversti performuluoti mintis lakoniškiau, žaisti sakinių tetrį, galop užsiimti kad ir orvelišku žodyno apskutimu. Vieninteliai „džiaugsmai“ čia lanko nebent tuomet, kai įsisuki į tarptautinį „philosophy Twitter“ – tada šis tinklas ima atrodyti visai smagia aforizmų ir hot-teikų (liaudiškai – karštųjų komentarų) mašinerija. Tačiau tokie sąlyginiai pliusai įžvelgtini tik tada, jei vadovaujiesi „naudokis medija, kad ji nesinaudotų tavimi“ maksima, kuri, dėl skurstančio laiko ir libidinės inžinerijos, tampa vis sunkiau įgyvendinama. 

Apskritai, numanoma soctinklų instrumentalizacija pralošė prieš konkurencingą izoliatyvumądesocializuojanti socmedija nepagimdė jokios pajėgios kontramedijos („pasipriešinimo iš vidaus“), internetu nepalyginamai intensyviau naudojamasi reaktyviai, o ne proaktyviai. „Negali įveikti medijos – tapk medija“ susmuko veidu purvan. Fisheris yra rašęs, kad medija turime naudotis diseminacijai, komunikacijai ir distribucijai, bet ne joje gyventi – šiandien tokio patarimo išsipildymas nuskamba kone nesuvokiamai. Viena to priežasčių yra ta, kad besaikiame imediatyvume besikepurnėjančio eilinio medijų žmogeliukso mąstymą dažnai apibrėžia contento kategorija – nuo paties žodžio „contentas“, kaip ir apskritai tokių bereikalingų anglicizmų, jau seniau lengvai pykino, o dabar išgirdus norisi kam nors trinktelėti. Tačiau contentą, kaip internete žiaumojamą turinį arba tiesiog bet kokią informaciją, kuri parengta cirkuliacijai, verta apmąstyti kaip paradigminį laikmečio elementą, kuris yra mąstymo forma, gyvenimo būdas, veikimo ribos. Iš esmės labai didelė šiųdienės kultūros dalis ir tapo contentu – visa platformizacija, ir ypač Patreon išpopuliarėjimas bei paplitimas, kultūrą pavertė contento mainais, contento laukimu, investicija į contentą

Kontentinis kontinualumas ir „turinio“ demonologija

*Smashing down the door to someone’s house filled with petrol and tinned goods*

„Oh my God! Please don’t kill me! I’m a content creator, I can help expand your mercenary brand!“

Meta-Nomad

Karingiausi contento hegemonijos raiteliai dažniausiai yra tie patys influenceriai, kurie contento klestėjimą paverčia visiška apoteoze – globali contento konsteliacija, besivadovaujanti emotyvaus dėmesio magnetizmo ideologija, galutinai išstumia meną ir kūrybą, kaip idėjinį polėkį ir prasmių gavybą. Pavyzdžiui, humoro spontaniškumas ir situatyvumas contento eros nasruose patampa forsuotu jungu, triūsiančiu prenumeratoriams – industrializuoti kassavaitiniai filmukai ar montažai, skirti (pra)juokinti. Šabloninis contento mechanicizmas sukniedė interneto laikiškumą į šaltai išmatuotą ir statišką ritmą (primenantį ir pirmojoje dalyje įvardytą prezentizmą), kuriame neturi būti pauzių ir iš kurio nevalia iškristi. Panašiai, kaip ir minint storiuose mirkstančius influencerius – tuos pačius pačiausius efemeriškuosius psichodarbininkus – kurie gyvi išlieka kuo labiau praskiestais ir praskalautais uploadais. Neužmušama „laikas = pinigai!“ apodiktika, kuriai šiuolaikinis nežabotas doomscrollingas tik sutepa ratus.

Internetinis temporalumas, dėl contento suteikiamų „arklio akidangčių“ ir anti-manevringumo, virsta kontentiniu kontinualumu, iš kurio eliminuotas ir diskvalifikuotas bet koks turiningumas ir bet kokia nuo kurso nukrypstanti deviantiška žaismė. Tad contentas čia suveikia kaip kompulsyvus vidinio voido užpildas – vėpsai į kokio nors Šventinio Bankucheno contentą ir nesusimąstai, kaip lengvai leidiesi laikiškai apiplėšinėjama/s. Aišku, su tuo niekaip nepakovosi – aplink per daug savipalaimingų „win-win situacijų“, kaip sėkmingų kontentinio kontinualumo sandorių. Tad belieka tikėtis, kad toks contentas savaime išgimdo discontentą – bent jau tiek. O per visą dabarties žargoną, su contentu labai intymiai susijungia haipas (hype) – juk būtent internetas yra haipo revoliucijos, kuri į visiškai naują ir nepalyginamai galingesnį lygmenį iškėlė turinio (pa)plitimą, kalvis. Haipas virto contento užkrečiamumo matuokliu, bet tuo pat tai yra be galo iracionalizuojantis veiksnys, skatinantis tave nereflektuoti ir nesusimąstyti, kodėl kas nors yra taip populiaru, šitiek žinoma, šitaip geidžiama. Atrodo, jog haipas jau seniai įsigalėjo kaip ikisąmoningas kipšas, apsėdantis nieko neįtariantį subjektą ir jį verčiantis mėgti tai, ko jis nenori. 

Haipo architektonika, bežodžiai vaibai, energijos režisūra

Šuntantis Trigrašis, kitados skrebendamas apie reperio Ade albumą „Primatas“, aptakiai įvedė visai pravartų haipo misticizmo konceptą, žengiantį tandemu su vaibo ezoterika – šiedu junginiai nusako „apsėstą ir bevalį šlovinimą“, o haipas tampa sąvoka „nusakyti tai, kas ne yra, o labiau turėtų būti svarbu“. Trigrašis tęsia: „Visiška spekuliatyvi efemerija, pasičiumpama tada, kai lyg ir norima reflektuoti populiarųjį susižavėjimą, bet mąstalo ryšulyje negebama išsitraukti svyruojantį kultūros dėsningumą įvardijančių koncepcijų ir tuo išverpti priežasčių matmenų.“ Šio teksto temai tai be galo pravartu, bet nepakankama, todėl verta paplėtoti tai, ką prieš beveik pusantrų metų rašė Š.T. Dera pridėti, kad haipas, kad ir koks bebūtų abstraktus, beveik niekad nėra „organiškas“, „natūralus“ ir „iš niekur“ – medijų logika pasirūpina, kad haipas „nutekėtų“ kaip tik ten, kur reikia. Be abejo, gali pasitaikyti, iš pažiūros, netikėtumų (sena daina dėka „TikTok“ vėl tampa hitu ir panašiai), tačiau visi jie tarpsta platformų jau iš anksto nubrėžtose ir numatytose ribose – kitaip tariant, tai, kas neretai gali šmėžtelėti kaip netyčiomis ir nelauktai sprogęs burbulas, iš tiesų yra gerai suorganizuoti triukai, kuriems įvykti parengiami planai ir programos. Todėl tai vertėtų pavadinti haipo inžinerija, haipo architektonika arba netgi haipo determinizmuhaipas turi būti sukontroliuotas ir paskirstytas, kad visas sprogus fenomenalumas atrodytų kuo sporadiškiau

Jei atmintis nesumeluos, tuo metu, kai Trigrašis mąstė apie vaibo ezoteriką, dar nebuvo paplitusi ta siaubinga idioma „energy“ („ėė, čia, žinok, yra labai [kažko] energy“) – šis žodis pastebimai vartojamas kaip vaibo sinonimas, ir reiškia bemaž lygiai tą patį, t. y. nereiškia visiškai nieko. Energy, kaip ir vibe, nusako kažkokią atmosferą, pojūtį, emociją, afektą, įspūdį, bet nieko konkretaus – tokia kalbėsena iliustruoja ribotą žodyną ir norą sužaisti lengvomis asociacijomis, kurioms nei pritarsi, nei jas paneigsi. Primena Richardo Rorty konceptualizuotą „baigtinį žodyną“ – kai nebelieka jokios mąstymo erdvės kažką argumentuoti, todėl argumentas tampa cirkuliatyviu ir nurodančiu į save patį, kas paprasčiausiai nepraplečia ideacijos (apie kokį nors tuo metu aptariamą objektą ar fenomeną) į jokią kitą produktyvią kryptį. „Baigtinis žodynas“ užfiksuoja tavo pamąstomumo, įsitikinimų ir bendro veikimo kryptingumą bei koordinates, kurių įveika ir sulaužymas gali virsti pasyviu bejėgiškumu arba aktyviu smurtu – „baigtinis žodynas“ reiškia kalbinę „komforto zoną“, kurioje kartais paprasčiausiai galima nemąstyti, o verčiau… pavaibinti. Tad toks updeitas – dar galima pridurti, jog vaibo-energijos klasteris netgi nuspiria mus į bergsonišką (nuo filosofo Henri Bergsono) vitalizmą arba neaiškias „posthumanistines“ vibracijas, kurios ypač zoomerių lūpomis veržiasi transcendentine energija: nematoma spinduliuote, kuria esame bombarduojami ir kurią privalome pajusti.

Gražbyliaujančių suktybių mugė – Despotify  

Tokią įtampą tarp atsitiktinumo ir diktato (pastarasis, aišku, negailestingai ima viršų) puikiai iliustruoja mums visiems gerai žinomi Spotify algoritmai, kurie automatizuoja tavo klausymosi įpročius, bet taip pat nepaliaujamai meilikauja, koks tu esi unikalus ir išskirtinis klausytojas, turintis skonį ir išpuoselėtą muzikinę selekciją. Ši problema pilnai įsisiautėja tuomet, kai Spotify vartoji ne kaip tik muzikos klausymosi platformą ir mediumą, bet ir kaip jos atradimo bei ieškojimo įnagį. Tai reiškia, jog knaisiojiesi po visokius sugeneruotus pleilistus, „Discover Weekly“ ir „Release Radar“ – vadinasi, ko klausyti(s), programa kaskart nusprendžia už tave, remdamasi prieš tai tavo sukta muzika, kuri taip pat buvo apspręsta, determinuota ir sukuruota to paties spotifajaus. Neseniai šis megakorpas paleido naują funkciją „Only You“, kuri parodo tavo, kaip klausytojo/s, neva išskirtiniausias savybes – pavadinimas itin ironiškas, kadangi sugestijuoja tą fiktyvią individualybę, melagingą racionalumą ir pasirinkimo laisvės iliuziją, kurią Spotify gvildena jau daugybę metų. Asmeniniu atveju, gauti „Only You“ rezultatai buvo beveik visiškas glitchas, kadangi mano pirminis muzikos kasinėjimo šaltinis anaiptol nėra pats spotifajus – šį pasitelkiu daugiausiai albumų, susirastų kitur, perklausoms. Galiausiai, „Only You“ „inovacijos“ pasirodymas mažai kuo skiriasi nuo kasmetinio „Wrapped“, kuriame appsas tau iškloja visų metų favoritus – tai, kas perlaik girdoma algoritmo, vėliau sykiu atpilama kaip tavo pastangų vaisius.

Būtent Spotify leidžia bene lengviausiai prabilti apie bujojančius prieštaravimus tarp racionalaus asmeninio pasirinkimo ir pelningos algoritminės logikos įsiveržimo į sprendimų lauką – pasirodžius „Only You“, netruko prisiminti gana šviežią memą, vaizduojantį daugybę identiškų humanoidų iš filmo „I, Robot“, o prie jų yra prierašas „Self-Proclaimed Free Thinkers When [įrašykite ką tik norite, bet šįkart kalbama apie Spotify]“. Liūdniau yra ne tai, kad, štai, egzistuoja toks appsas su anokiomis tendencijomis, o tai, jog tiek daug žmonių tuo patiki ir galvoja, kad jie yra reikalo šeimininkai ir žaidėjai, nors iš tiesų yra žaidžiami. Spotifajaus algoritmika ir automatika kultivuoja visiškai iškastruotą klausytojo/s selektyvumą ir nugalina apsisprendimą, bet šitą apdangsto „šypsningu“ priminimu, koks gi tu, mielas Premium subskraiberi, esi unikalus ir vienetinis. Galbūt tikslinga spotifajų pavadinti tuo postmoderniu tėvu, apie kurį šitaip mėgsta porinti Slavojus Žižekas – visa reprezentacija iš pažiūros yra taiki, diplomatiška, derybiška ir draugiška, tačiau tikrosios intencijos esti brutalios, šantažuojančios, manipuliuojančios ir nesitaikstančios, tik šie bruožai, aišku, nėra akivaizdūs. Taigi, Spotify visuomet mus pasitinka įvilktas į rūpestėlį ir su „žinau, ko nori klausytoja/s“ ranka ant peties, tačiau už viso to slypi vartotojus mulkinantis bei skatikus kūrėjams išmokantis despotiškasis Despotify su, kaip įprasta, žiauriu ir cinišku CEO.

Naujoji subjektyvacija: teatrališki kuratorystės narvai

Visą čia knebinėjamą internetinį leksikoną puikiai suplementuoja „kuratorystė“ – šis žodelytis jau spėjo įgauti žudančią metastazę. Jei, tarkime, contentas buvo labiau detalė ir objektas, pažymintis dabartinės medijų tvarkos struktūrą, tai kuratorystė jau yra „aktyviai įgalintas“ subjektyvumo laukas, iš pažiūros steigiantis tą tvarką ar bent jau prie jos prisidedantis. Tik čia kuravimas labiau suplėvesuoja kaip veikla be veiklos, slidus procesų apglostymas jų nesutrikdant ir nepakreipiant – kuratorius kaip vadyba užsiimanti skylė, pro kurią prateka programos. Kuratorystė, kaip industrinis avatarizmas, yra buvimas Kim Kardashian arba Paris Hilton, tik su kokių nors kūrybinių industrijų ar viešosios komunikacijos diplomu. O jei žengiant dar toliau, tai kuratoriai tėra entuziastingas algoritmo filtrų rinkinys. Kaip sakė vienas draugas – „Ir šiaip, visas tas kalbėjimas apie tai, kad šitos „praktikos“ raison d’être yra reprezentavimas, kas išvertus į aktualią dialektinio materializmo kalbą reiškia pakavimą į visiems patogias ir saugias abstrakcijas“. Kuratorius, kaip ir influenceris, yra idealus efemeriškasis psichodarbininkas – įsiverginęs duomenų žonglierius ir orą tapšnojantis mimas, kuriame pokši visos iš socmedijos susineštos mikro-priklausomybės, kognityvinis suspendavimas, dėmesio spąstai, manipuliatyviai nuasmeninančios srovės ir nemąstymas apie mąstymą.

Efemeriškumas šiame tekste jau apibrėžtas, o žodis „psichodarbininkas“ čia nereiškia Alytaus avangardistų bruzdėjimo „įsteigto“ pseudosubjekto, bet savo sąmonę, psichiką, sensoriką ir dėmesį įdarbinantį tiek veikiantįjį, tiek veikiamąjį – efemeriškas psichodarbas yra abipusis, nes tik taip jis gali veikti. Feedbackas po feedbacko. Interaktyvūs saitai, besisukantys aplink kaklą. Efemeriškieji psichodarbininkai nesunkiai galėtų būti prilyginti Davido Graeberio bullshit jobs apibrėžimui, bet EP lekia dar toliau ir darbą atsieja nuo konkrečios erdvės ar eilinio frylansodarbas čia yra tiesiog laikas, kurį patogu sutraukti į 24/7 formulę. Taigi, efemeriškasis psichodarbininkas: naujasis biopsichosocialinis subjektas, atidavęs save tinklasraučiui, ir kurio/s šūkis – „Story time!“. Tik ji/s nepasakoja ir neseka istorijų, o su abiejų pusių telefono kameromis dalyvauja begalinėse darbostogose ir šioje apsimokančioje pseudoveikloje. Sulig instagramo užkratu, išplito frazės „story time“ arba „story diena“ – ar tai nėra tinkamas ir taiklus epitetas dabartiniam mūsų temporalumui, virtusiam instagraminiu laikiškumu? Apsireiškė nauja naratyvizacija – instagramo story kaip nūdienos laiko reprezentacija ir simptomas. Story time kaip pasyvi(zuojanti) erdvėlaikio kompresijastory kaip lašelinė, mums susmeigiama įtakorių, šitų chimeriškų dromomaniakų. Tad efemeriškieji psichodarbininkai – tiek kaip „tiekėjai“, tiek kaip “gavėjai“ – užsiiminėja tuo, ką galima pavadinti duomenkasyba (vėl perkontekstualizuojanti aliuzija į minėtųjų avangardistų šūdmalą, iš kurios teverta skolintis pačius žodžius, modifikuojant šių reikšmę), skaitmeniniu lažu ir kiber-katorga. 

Draivas; politika-kaip-beprotybė; ventinimo kultūra

Tam pačiam instagramui, kaip ir bet kuriam kitam socialiniam tinklui, liaudis „savo noru“ (situacija yra anapus „nori / nenori“ perskyros) dovanoja savąjį privatumą, duomenis, informaciją, lokaciją, nes viskas atrodo kaip nekaltas dalinimasis. Skaitmeniniai pėdsakai ir nuolatinė (savi)ekspozicija medijose eliminuoja asmeninį „kampą“ – daliniesi tuo, ką tuo metu veiki, kur esi, ir su kuo būni, tačiau čia judama ne prie siauro ir liberalaus viešumo-privatumo klausimo, o link stūmoklinio circuits of drive operavimo. Draivas, kaip vara, cirkuliuoja aplink prarastą objektą – skaitmeniniai judesiai virtualioje erdvėje sukasi apie tuštumą, kol tuo pat ši tave įtraukia ir įmerkia į šios paklaikusios upės vagą. Turbūt taikliausia komunikatyviojo kapitalizmo, paremto iniciatyviu ir „savanorišku“ įsitraukimu į dalyvavimą pasauliniame tinkle, formulė būtų tokia – kuo aktyvesnis esi, tuo labiau esi deaktyvuojamas. Bet nereikia leistis į tuos kalkėtus „interneto vergų“ tropus, arba, dar blogiau, apšaukinėti žmones zombiais, ligoniais ir panašiai. Labai dažnai tokia perteklinė patologizacija nurodo ne į deviaciją ir nenormalų nuokrypį, o kaip tik atvirkščiai – į pačią paplitusią normą; į tai, kas centre. Šiame neuro-edipiniame narko-kapitalizme nebeliko nieko sveiko, todėl kažką vadinti ligoniais ar psichais nėra prasmės. 

Žinoma, aplink vis dar pasitaiko daugelį (su)trikdančio „nenormalumo“, kuris iš tikrųjų ne tik atitinka, bet ir kuria taisykles. Vėlgi, politika visad yra tam idealus ir parankus pavyzdys – sugrįžkime prie to paties Lukašenkos. Politinius sprendimus, kad ir kokius rizikingus, provokatyvius ir akiplėšiškus, vadinti psichopatiškais yra Overtono lango suskliaudimas, ilgainiui galintis atsisukti prieš mus pačius. O ir apskritai čia susiduriame su išvirkščia „banalaus blogio“ kliše – anti-herojus, piktasis vadas, blogasis diktatorius, pamišęs bosas etc. „Žiūrėkit, beprotis!“ reakcija politiką vėl suartina su medijų logika – abu šie visuomeniniai modusai šiandien neįsivaizduojami be „šiokios tokios“ beprotybės ir tam tikro patrakėliškumo, „nučiuožimo“, obsceniškumo laipsnio. Kartais kažką atlikti įmanoma tik būnant „nurautam“, bet tai, vėl minint Lukašenką, aišku, nebūtinai yra savaime gerai. Be abejo, nevalia pamiršti, kad neretai įvairūs minėti patologizuojantys epitetai skrieja iš nepasitenkinimo dėl paprasčiausio negalėjimo kažko dėl to padaryti: niekada nevalia atmesti libidinio visa ko matmens, kuris, šiuo atveju, tarkime, kalbant apie kairiąją politiką, virsta tuo, ką galima įvardyti ventinimo kultūra. Ventinimo kultūra – didelė dalis „kairiojo interneto“, susidedančio, žinoma, iš socialinių tinklų, jų paskyrų, puslapių, grupių, kanalų ir taip toliau: diskusijos ir „forumai“ čia skirti tik paventinti, parantinti, pameminti, išsilieti ir taip įgauti šiek tiek „skaitmeninio solidarumo“. „Kairysis internetas“ šiandien yra nihiliacijos ventiliacija.

Bespalviai laiko vitražai ir dabartį juosianti patetika

Prisimenant pirmojoje dalyje nukaldintą instagraminio fordizmo apibrėžimą, visa šiųdienė laikiškoji dezintegracija instagramo story naracijoje sugrįžta į beveik-vientisą gamybos liniją – galbūt tai netgi galima pavadinti holistine dezintegracija ir neo-barokiniu atomizmu, apie kurį rašė blogosferos kaimynas Tartarmenys. Visa laiko atomizacija filosofijoje yra senas reikalas, megztas, iš geriausiai atsimenamų atvejų, minėtojo Jamesono arba Franco „Bifo“ Berardi. Būtent pastarasis postmoderniąją laiko tėkmę prilygino barokui ir fraktalizacijai, t. y. susiskaidymui į detales, fragmentus, kazuistiką, kone leibniciškas monadas. Šioje sferoje nesinori klimpti į tuos pačius neoliberalistinio skausmo matavimo takelius, bet verta pastebėti, kaip visas atidirbinėjimas instagrame ir produktų reklama efemeriškuosius psichodarbininkus labai priartino prie klasikinio ir tradicinio darbo subjekto. Kaip kažkas kadaise rašė, tik kitame kontekste: tas pats fabrikas, tik vietoje kastuvo – ragelis. Būtent toks įspūdis kyla pasižiūrėjus, kiek laiko aukoja šie sąmonės laborantai, mėgindami apsimesti guviais ir nuoširdžiais, nors beveik viskas išduoda, kad esi tik prisukta kalbadėžė, kurią sykis nuo sykio reikia sutepti naujomis panegirikomis kažkokiam eiliniam kremukui-gėrimukui-preparačiukui. 

Reklaminėje egzistencijoje įprasta kova dėl dėmesio ir prievolė išlikti aktualiu čia virsta skaitmeniniu survivalizmu. Plintant tokiam masinės platformizacijos klimatui, nieko keisto, kad madingai populiarėja technologinė detoksikacija ir techno-pesimizmas apskritai, nors dažniausiai tai tėra komfortabilizuojanti iliuzija, kad nuo to įmanoma pasprukti. Ypač, jei internetas tau = darbas. Ir darbas jis yra ir tada, kai linksminiesi ir atrodo faina. Labour of enjoyment. Taigi, viena vertus, tasai techno-pesimizmas dažniausiai yra pagrįstas ir reikalingas; kita vertus – nesunkiai gali nuslysti į boomerišką bambėjimą ir pasidygėjimą, arba staiga atbudusią ir nušvitusią nenuovoką (a.k.a. prabudizmą), kurią gerai reprezentuoja, pavyzdžiui, muzikos atlikėjo Steveno Wilsono albumas „The Future Bites“, atsiduodantis „eina sau, ką mes padarėm!“ žandikaulio atvėpimu. Taip, technologijos ir „vartojimo džiaugsmai“ mūsų neišlaisvino, bet labai norėtųsi apsieiti be vėl-ir-vėl-to-paties moralizavimo, kurio, darsyk įvardijant atsitiktinį muzikinį egzempliorių, neišvengė ir DJ Shadow su 2019 m. leidiniu „Our Pathetic Age“ (nedaug trūko, kad vien pavadinimas ir woke viršelis su „įspėjančiuoju“ smartfounu atbaidytų užmesti ausį), po kurio visomis prasmėmis sunku patikėti, jog tai tas pats prodiuseris, kuris prieš ketvirtį amžiaus sutvėrė meistriškąjį „Endtroducing…“. Tad techno-pesimizmas gali būti sveikintinas, tačiau technofobija jau virsta nykia parodija.

VR krachas, „amatų“ simuliacija, komerciniai QR dronai

The future is a better key to the present than the past.

J. G. Ballard

Jei technofobija užsiima paranojišku grūmojimu, techno-pesimizmas išlieka refleksyvesniu ir nesiūlančiu asketiškai bėdavoti dėl „smegenis pūdančių smartfounų“. Sveiką technopesimizmą puikiai pagrindžia virtualios realybės idėja, o tiksliau – tai, kuo ji pildosi. Jei žvilgtelėsime, kas labiausiai dominuoja virtualios realybės „rinkoje“, išvysime visokius šūdniekučius, kurie visiškai neatitinka to potencialo, kitados kelto žmonijos – pavyzdžiui, vargani VR šalmai ir akiniai bei, svarbiausia, visokie videožaidimai ir simuliatoriai, kurie į virtualią erdvę perkelia… tuos pačius kankininkiškus mūsų gyvenimo procesus ir ypač darbą – nuo kultinio „Kelyje 2“ iki sudėtingų simuliatorių, kurių pagalba gali įsijausti į bolido vairavimą ar orlaivio pilotavimą. Kitaip tariant, virtuali realybė atsitrenkė į aktualios kapitalistinės realybės ribas, suteršusias daugelį galimų utopiškumo projekcijų (kad ir eskapistinių…) ir suredukavusių virtualios realybės konceptą kone į narkotinį ūkio darbų pakaitalą.

Kaip rašė Meta-Nomad: You can now live your retail wage-slave dream from the comfort of your own home! Taip, šiuolaikinės aukštosios technologijos yra labiau problema, nei privalumas ir nauda, tačiau tuo pat sukuria netikėtų (?) kuriozų, dėl kurių paprasčiausiai darosi įdomu gyventi – pavyzdžiui, ne taip ir seniai Šanchajaus padangėje šimtai dronų sudarė QR kodą, kurį nuskenavus vartotoja/s gaudavo informaciją apie kažkokį videožaidimą. Aišku, netrukus internete pratrūko ir pasipylė visas nebylus „kokia distopija!“ šūkčiojimas ir trumparegiškas lyginimas su Blade Runner 2049 (2021-ieji, o Blade Runner žymė vis dar daugeliui yra tiesioginė asociacija su ateities + distopijos sąšauka…) – siaubas, šakės, konsumerizmas mus prarys, ups, vaje. Šioje griebimosi už tuščių galvų epochoje tampa prasmingiau, kaip siūlyta ir pirmojoje dalyje, žavėtis – taip, tame veikiausiai esama ir piktdžiugos, ir boo-hoo nuotaikos, ir perversyvaus stulbesio, tačiau, hmm, „įtarusis žavesys“ gali būti medikamentu nuo vienpusiškumo mirksniais ir staigių išvadų preparacija užminuoto negatyvumo.

Katapultacijos be parašiutų: sinofuturizmas ir exit

Neo-China arrives from the future.

CCRU

Todėl man tasai užsimintasis dangiškojo QR kodo nutikimas atrodė šis tas santykinai naujo visad masinančio sinofuturizmo fronte – vietoje visų tų neprotaujančių bei ap(s)tingusių prikišinėjimų Kinijai ir bevaisių siekių aiškintis, socializmas čia ar ne, verčiau atkreipti deramą dėmesį į bendrą trajektoriją, kurią siūlo ir, žinoma, primeta ši šalis. Nesustabdomas Kinijos sinofuturizmas įveikė ir pandeminį sino-no-futurizmą, apie kurį prabilta praėjusiais metais, kuomet viruso protrūkis Wuhane gerokai destabilizavo šalį, tačiau milžiniški gamybiniai pajėgumai ir išteklių mobilizacija sugrąžino būtent šios pakraipos ateitiškumą, pažymėtą tvirta kapitalo vėliavnešyste ir pasaulinio kurso nurodymu. Įdomu tai, kad, priešingai nei Vakarų hemisfera, Kinija (kaip ir apskritai tas hiperkapitalistinis regionas su, tarkime, Singapūru) nėra apsėsta jokios nostalgijos – jai praeities maoizmas tėra koncentruotam žvilgsniui į priekį reikalinga pakopa. Tad taip, Kinija, tam tikru žvilgsniu, yra ateitis, ir taip, Kinija yra tikrų tikriausias superkapitalizmas, ir būtent dėl to ji taip traukia – ir tai anaiptol nereiškia, jog šalis visiškai neturi problemų. 

Turininga pridurti tai, kad kažkas rašė, jog jeigu ir egzistuoja exit (hipotetinis individualus ir / ar kolektyvinis atotrūkis nuo vyraujančių socio-procesų ir būties formų – teorinė autonomija) praktika valstybiniu lygmeniu, Kinija yra arčiausiai to, kadangi palieka visą likusį pasaulį kažkur šone arba už nugaros. Arba „po padu“. The greatest escape of them all is about to blow the future apart. Pats tikriausias exit yra išpisti ateitį. Vis dėlto šioji „išėjimo“ idėja nėra sektina ir siekiamybė apskritai, nes, viena vertus, ji pasitaiko per daug psichologizuota (exit kaip mindset, state-of-mind ir t. t.); kita vertus – pernelyg dematerializuota ir dar politiką paskandinanti vaizduotės bezdalų debesyje. Kinijos exit, panašu, artimesnis tezei, sutinkamai Reza Negarestani filosofijoje – ateitis perrašo praeitį. Pusiau juokais galima pridėti, kad Baltarusija, kaip nepalyginamai archajiškesnė valstybinio kapitalizmo versija, šiandien praktikuoja Kinijai kone priešingą exit (šio koncepto, beje, nereikia painioti su Brexit, autoritariniu „exit from democracy“ ir pan.) variantą, pamažu „izoliuodamasi“ dėl geopolitinių sankcijų ir artėdama link kokios nors kvaziautarkijos, tik su gyvybiškai esminga virkštele, besijungiančia su Rusija. Pabaigai – Thomo Moynihano žodžiai iš jo puikios knygos „Spinal Catastrophism: A Secret History“:

The future is not passive, it actively creates its own emergence via such circular causality (when something causes itself to cause itself, time seems to flow backward). and the more the future flows backward towards us in this way, the more we feel that our present is in the grip of a past that is utterly retrograde. As soon as time begins to speed up, the future begins arriving early, which means that the past is felt – more and more – as inertial drag within the present.

Tęsinys – trečiojoje trilogijos „Pašliję interneto laikmæčiai“ dalyje.


Iliustracija – iš „The weird + eerie: an interview with Lawrence Lek on crossing the line + exposing the deeply embedded through VR“.

10 thoughts on “Efemeriškieji psichodarbininkai”

  1. […] Laikiškumo tematika įperša tapsmą. Tapsmas čia yra įmanomas todėl, kad mano būtis ir būties režimai yra heterogeniški: tapsmas yra būties ir nebūties sintezė, kurią įtvirtina Niekis (Nothingness). Tad tapsmas negali būti duotis ir duotybė (given) – tapsmas negali būti betarpiška būtis būčiai. O Niekis, be abejo, implikuoja nebūtį, o ryšys tarp būties ir nebūties yra vidinis – iš būties kyla nebūtis ir atvirkščiai. Kalbant apie praeitį, aš turiu būti ja, kad ja nebūčiau – aš turiu nebūti ja, kad ja būčiau; kol aš esu savo praeitis, tol aš galiu ja nebūti. Su savo būtimi aš susietas per vidinį nebūties ryšį. Būtis yra savo Niekio būtis. […]

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s