Triukšmo visuomenė (original mix)

Sutrumpintas remiksas publikuotas „Literatūroje ir mene“, 2021.11.19 numeryje.

---

The only thing that could ever be universally and equally distributed is noise.

Nick Land

Abstraktaus triukšmo ontologija

Triukšmo sąvoka populiariąja prasme dažniausiai byloja du reiškinius: arba garsinį-akustinį dažnį, arba nepageidaujamą ir nemalonią esatį. Vienais atvejais, triukšmas pasireiškia kaip fenomenologinis dirgiklis, kitais – tampa estetika ir menu, kas ypač sutinkama noise muzikoje. Čia triukšmas prijaukinamas vartojimui ir tampa sąlyginai saugia pramoga, bet įprastai triukšmo sąvoka skirta nusakyti neigiamą patirtį: kažkas nesusijungia ir pjaunasi, patiriami trikdžiai, sąmonė „teršiama“, kenčia juslės, juntamas chaosas. Apibrėžti triukšmą įmanoma taip plačiai ir įvairiai, kad neretai į reikšmių lauką pakliūva ir iš pažiūros priešingi bruožai – ne veltui filosofas Theodoras Adorno rašė, kad būtent disonansas nurodo tiesą apie harmoniją. Tai reiškia, kad triukšmo koncepciją paranku mąstyti dialektiškai – čia skausmas pinasi su malonumu, o pati prieštaravimų logika nuveda prie to, kad pačiu didžiausiu triukšmu gali būti ir tyla.

Dėl šių priežasčių negalime triukšmo mąstyti kaip išimtinai neigiamos intervencijos į tam tikrą tvarką. Būtent todėl tampa įmanoma diametraliai apsukti tokią šios sąvokos reikšmę į pačią tvarką, o ne paskirą jos trikdį. Kitaip tariant, jei klasikine prasme triukšmas yra įsibrovimas į sąlyginę darną, šiandien galima kalbėti apie darną, kaip išstumtą į triukšmo užribį arba esančią jo paraštėje. Čia triukšmas iš nepageidaujamos tendencijos perauga į dominuojantį režimą, kuriam „tvarka“ tik grasina. Tokiame kontekste, triukšmas iškyla kaip informacinis-komunikacinis, o dar tiksliau – kaip socialinis konceptas, abstrakti atmosfera ir dabarties metafora. Triukšmas nebėra joks svetimkūnis parazitas, jis tapo pačiu visuomenės kūnu ir organizmu – tokią triukšmo ontologiją regimiausiai suformuoja viešoji erdvė, aktualijų arena, technologijų poveikis ir krinkanti visuotinė psichika.

Intensyvios kompresijos pelkynas

Pandeminė dabartis triukšmą leidžia suvokti kaip intensyvumo laipsnį: įtampa siūbuoja nuo individualaus streso iki stambių politinių realijų. Viena vertus, dažnai atrodo, kad nieko nevyksta, tačiau, kita vertus, tas „niekas“ yra labai reiklus ir terorizuojantis. Kartais sunku atskirti, ar gyvenimo tempas yra apimtas sąstingio, ar ištiktas milžiniškos spartos. Viskas pasikeitė tam, kad niekas nepasikeistų. Todėl tokiu atveju triukšmas pasireiškia kaip klaustrofobiškas būvis – visa apgaubiantis tinklas ir simbolinis kalėjimas, kuriame esame dusinančiai pajungti naujienų srautui, įvykių tėkmei, žiniasklaidos ritmikai. Šie reiškiniai egzistuoja jau seniai, tačiau šiandieninėje triukšmo visuomenėje kuo toliau, tuo, atrodo, darosi sunkiau skirti, kas reikšminga ir svarbu, o kas ne. Triukšmas trukdo įžvegti ženklesnius akcentus ir ryškesnius potėpius.

Todėl dabartinio triukšmo efektą galima prilyginti menkstančiam mąstymui: triukšmasienės mus suspaudžia taip, kad lieka vis mažiau erdvės refleksijai ir kritinei distancijai. Pastaraisiais metais smarkiai pakito mūsų laiko pajauta – laikiškumas pasistūmėjo į dar didesnį tankį, virstantį kompresija, kuri per vis trumpesnę trukmę leidžia „paliudyti“ vis daugiau įvykių, tačiau absoliuti dauguma jų yra menkaverčiai. Esame priversti fiksuoti didelį kiekį visiškai nereikalingos informacijos, kuri mums nėra nuoširdžiai įdomi – šitaip greta nykstančių mąstymo erdvių smarkią perkrovą patiria ir atmintis. Viešoji erdvė įgauna žaibiškų mados ciklų veikseną: susikuria imperatyvas suspėti, įšokti į traukinį, sekti tendencijas. Šiame triukšme esti vis mažiau spalvų, jos vis labiau blunka, tačiau medijų įtrauka verčia atsiduoti šiai niekingai amžinybei, kurioje nėra už ko užsikabinti, bet pati ji niekaip nepaleidžia ir nesileidžia kvestionuojama.

Šie pertekliniai triukšmo debesys ir spiečiai viską sulieja į vieną beformę masę, kurioje išsitrina struktūrinės linijos ir proporcijos. Dėl to yra nelengva aiškiai apibrėžti ir nusakyti dabartinę triukšmo hegemoniją, nes joje greitis jungiasi su stagnacija, sensityvumas rišasi su nejautra, o erdvė persipina su laiku. Klampioje informacijos pelkėje panaikinant skirtumą tarp „svarbu“ ir „nesvarbu“, triukšmas tampa totalizuojančia anestezija, kuriai atsparių žmonių vis mažiau – dabartinis subjektas triukšmui atsiduoda vis intymiau. Egzistencija tokiame triukšme daugeliui yra komfortabili ir kelianti pasitenkinimą – beprasmis kasdienybės zvimbesys tampa kelrode žvaigžde, kol mąstymo gijos palengva dezintegruojasi. Triukšmas tampa 24/7 transliacija be jokių trukdžių – plokščia būklė be jokios gelmės. Narkotinė transo būsena, nenorinti jokių pertrūkių. 

Komunikatyvios vaizdinijos gausmas

Nors ir triukšmą įprasta mąstyti kaip agresyvų ir šiurkštų, šiandien jis apsireiškia švelniu ir rūpestingu pavidalu: iš mūsų reikalaujama rūpintis ir kad mums rūpėtų. Prievartinė triukšmo natūra yra normalizuota ir paskirstyta socialiniuose tinkluose, išmaniuosiuose įrenginiuose, komunikaciniuose kanaluose. Triukšmas vis mažiau atrodo priešas, jo tiesiamą ranką vis labiau norisi paspausti, sutikti su jo kvietimu įsitraukti, dalyvauti, būti aktyviu. Šitaip triukšmas išgyvena kaip raji mašina, kurią nuolatos reikia šerti ir pripildyti. Tačiau tai tampa standartu, todėl vis mažiau atrodo kaip problema. Krintant mąstymo pajėgumui ir silpstant pasipriešinti gebančiam subjektui, triukšmas vis labiau įsitvirtina kaip norma ir buitinis faktas – valinga atsvara nebeegzistuoja, triukšmas peržengia protą, įsivyrauja kaip impersonalizuota jėga anapus bet kokio „žmogiškumo“. Ne tu stebi triukšmą, o triukšmas stebi tave, it kokia automatono akis.

Pastarieji teiginiai triukšmą pateikia kaip vizualumą. Tikėtina, kad šiandien triukšmą lengviau susieti su vaizdu, nei su garsu – demoniškas triukšmo apsėdimas išnyra kaip semantinė tarša ir ekraninė perkrova. Ne veltui dabartinis skaitmeninis kapitalizmas filosofijoje sykiais vadinamas semiokapitalizmu – savo ženklų cirkuliacija, pašėlusia vaizdinija ir chaotiška simbolių įkrova kapitalas pasklinda kaip semiotinis triukšmas, nusėdantis į visas gyvenimo sferas. Kaip ir kapitalas, triukšmas nustato visuomenės veikimo taisykles – kaip ir kapitalą, kartais triukšmą labai sunku pastebėti ir įžvelgti. Čia vėl susiduriame su triukšmo dialektika: maksimalus hipervizualumas tampa nematomu, o patirties ekscesas virsta letargišku nejautrumu. Gaudžianti nonsenso gausa ima atrodyti kaip dėmesio vertos naujienos, tuntai nereikšmingų niekučių traukia akį, o devalvuota informacija pradeda spinduliuoti vertę. Anoniminiai triukšmo biurokratai aktualijų erzelį paverčia patrauklia muilo opera. 

Tiesos signalai nuomonių rinkoje

Toks triukšmas suformuoja tai, ką praminiau nuomonių rinka: begaline ir bekrašte agora, kurioje be perstojo keičiamasi socmedijų įrašais, komentarais, straipsniais, nuorodomis. Viešoji erdvė čia tampa derealizuotu žaidimu, nerimtu apsisvaidymu opinijomis, o pozicijos virsta lengvai stumdomais ir išmainomais produktais. Nuomonių rinkoje nelieka vietos tiesai, čia neturi jokios teisės prie jos prisiliesti ir nuosekliai jos laikytis – privalai dinamiškai laviruoti pagal kintantį toną ir priimtinumo taisykles. Kitaip tariant, demokratinis viešumos „atvirumas“ yra atviras tik tiek, kiek jis nepažeidžia šio triukšmo normatyvų. Bet koks tvirtas įsitikinimas ir apskritai tikėjimas tuo ką sakai, šiam hermetiškam nuomonyčių akvariumui tampa ne pašaliniu triukšmu, bet atvirkščiai – skaidriu signalu, kuris nuomonių rinkos turgui kelia pasidygėjimą. Tiesa tampa tuo, kas perskrodžia triukšmą ir išlenda pro jo sieną – tiesos signalas įsisteigia kaip išėjimas iš triukšmo.

Tiesa čia anaiptol nereiškia objektyvaus fakto, amžinojo dėsnio ir universalios aksiomos. Čia tiesos apibrėžimas pateikiamas kaip procesuali mintis, etinė maksima, ištikimybė pozicijai ir bekompromisinė mąstymo seka. Visad lengva rėžti „nėra vienos tiesos“, ir tai yra… tiesa. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tiesa visuomet priklauso nuo situacijos, laikotarpio, partikuliarumų ir aplinkybių – kaip ir triukšmas, beje, tiesa vienu metu geba būti ir statiška, ir dinamiška. Tad visiems žinomą posakį „ginčuose gimsta tiesa“ verta pakeisti į „triukšme gimsta tiesa“ – nors čia tiesa tėra naivus idealas kaip priešnuodis nuomonių rinkos tuštybei, kuri tiesą gali nesunkiai įtraukti į savo virškinimo mechanizmą ir paversti tuo, kuo jau seniai yra tapusi kritika. Anglų kalboje aptinkame labai tinkamą žodį feedback, reiškiantį grįžtamąjį ryšį arba atsakomąją reakciją. Socialinėje medijoje feedbackas yra dažnai sutinkama išraiška, nurodanti nuomonę, atsiliepimą, įspūdžius – kritika šiandien atitinka būtent tokią formą, savo turinį atidavusią triukšmo globai.

Kurtinanti triukšmo imunologija

Vietoje užaštrintų dantų, pasirengusių kąsti, kritika sustirusi inkščia tik kaip reakcija į triukšmą – pastarasis kritiką sklandžiai pasisavina ir integruoja į savo mašineriją. Veiksmingos kritikos nesatis atveria skylę, kurią inertiškai užpildo komunikacijos verpetas, paviršutiniški murmesiai, konsensuso haliucinacijos, viešieji ryšiai, pozityvumo bangos. Todėl ir griūva visa klasikinė triukšmo samprata: triukšmas nebėra prasmės, reikšmės, ryšio ar kontakto nebuvimas, o kaip tik yra primestas tolydumas. Kad ir kokia iliuzija tai būtų, ji veikia kaip tik dėl to, kad yra iliuzija. Triukšmas nebėra nesankcionuotas įsiveržimas – šis elementas pats tampa priešingu triukšmui. Triukšmas koegzistuoja su tęstiniu nesusikalbėjimu, socialine įtampa ir permanentine krize, tačiau tai nereiškia, kad triukšmas dėl to netenka stabilumo – priešingai, šios realijos tik pakursto despotiško triukšmo homeostazę.

Štai, pastaruoju metu prabylama apie dialogo ir susišnekėjimo poreikį visuomenėje, tačiau triukšme mes negalime vienas kito nei girdėti, nei matyti, nei suprasti – šis neatsiginamas spengimas užgožia politinę reprezentaciją, pasipriešinimo balsus ir realius sprendimus. Iš kitos pusės, dialogas priklauso neoliberalaus status quo struktūrai, vadinasi, tam pačiam komunikatyviojo kapitalizmo ir bukos technokratijos triukšmui. O su triukšmu prieš triukšmą nepakovosi. Lieka pavieniai signalai, kurie yra gožiami, slopinami ir tildomi – arba apsimetama, kad jie neegzistuoja, arba už juos baudžiama. Signalas, kaip ir tiesa, išsiskiria iš triukšmo, todėl netrukus įsijungia „nepriimtinumo“ faktorius ir signalo dažnis atšaukiamas. Ne veltui prieš tai triukšmas įvardytas kaip organizmas: diskursyviai susikuria savita imuninė sistema, triukšmą sergstinti nuo užkratų.

Eskapistinio survivalizmo terapija

Galima išskirti, kad veikiausiai egzistuoja du metodai, kaip tvarkytis su šiuo triukšmu. Pirmasis yra pasyvusis-eskapistinis – bėgti nuo triukšmo ir jo vengti. Antrasis yra aktyvusis-kovingasis – konfrontuoti su triukšmu, ieškoti jam atsvaros, kurti signalą ir tikėtis, kad nebūsi prarytas triukšmo. Sunku pasakyti, kuris kelias yra pranašesnis ir kuris apskritai įmanomas – kova prieš triukšmą atrodo stokojanti tam galios instrumentų, o sprukimas nuo triukšmo, panašu, jau yra pasmerktas pesimistiniam gyvenimo būdui, kuris pernelyg susaistytas su bevaisėmis atsijungimo ir iškritimo praktikomis. Alinanti ir sekinanti triukšmo būtis jau senokai siūlo ištisą eskapizmo industriją – įvairias atotrūkio formas, pavyzdžiui, technologijų detoksikaciją. Sekant tokia logika, tikėtina, kad ilgainiui susiformuos ir nuobodulio industrija, kuri siūlys tiesiog nieko neveikimą – komodifikuos nuobodulį ir jį pateiks kaip prabangą, laukiančią tavęs kokioje nors specifinėje erdvėje.

Eskapizmo-nuobodulio industriją galima pateikti kaip jau įsitvirtinusios terapijos kultūros dalį. Terapijos kultūra apjungia populiariąją psichologiją, savigalbos patarimus ir individualistinį požiūrį į mentalinių problemų kilmę – bėda identifikuojama serotonino nepakankamume, tavojoje mityboje, miego cikluose ir panašiai. Siūloma „gydytis“ tokiomis priemonėmis kaip medikamentai, išsikalbėjimas, meditacija, vartojimo įpročių korekcijos arba rutinos paįvairinimas. Kitaip tariant – problema yra asmeniniuose pasirinkimuose ir tavo galvoje. Šitaip terapijos kultūra įsiviešpatauja kaip moralizuojantis „geros nuotaikos“ kultas, chroniškas feel-good motyvas, emocijų policija, apsimestinės laimės tironija ir lengvumėlio ideologija, bergždžiai siekianti iš gyvenimo pašalinti bet kokią įtampą ir išbraukti konfliktiškumą. Terapijos kultūra apgaulingai pasirodo kaip laikinas ištrūkimas iš triukšmo, tačiau iš tiesų ji pati yra triukšmo sistemos dalis – kaip ir triukšmas, terapijos kultūra yra mąstymo blokas ir nugalinanti infantilizacija.

Taigi, tokia atotrūkio terapija ir sąmonės ekologija tėra šiandieninio triukšmo režimo akompanimentas. Tik įkyri terapeutinė kultūros logika ir psichologistinis spiritualizmas, atsiduodantis tuo, ką sykį labai tiksliai įvardijo vienas bičiulis: „Grįžti atnaujinta mėsa ir mindsetuku į tą patį mėšlyną“. Panašų bėgimą nuo triukšmo galima pavadinti ir survivalizmu, kaip išgyvenimo tėkme, kurios tikslas yra apeiti problematiškus barjerus, o ne siekti juos įveikti. Vėlgi, tokia pasyvi mąstysena – sunkumai ne įveikiami, o išgyvenami – nėra jokia naujiena. Istorikas Christopheris Laschas jau prieš keturis dešimtmečius rašė, kad socialinės sąlygos skatina survivalistinį mentalitetą, kurį paaštrina katastrofistinis kinas arba kelionių į kosmosą fantazijos, siūlančios pabėgimą iš pasmerktos planetos. Analogija su kosmosu yra tarytum tiesiai iš šiandienos, kuomet milijardieriai varžosi privačiose kosmoso lenktynėse. Įsigali savotiškas kosminis darvinizmas, kuriame šį Žemės triukšmą ištveria stipriausieji turtingiausieji.

Triukšmingas priešakys

Bėgimas nuo triukšmo tapo daugelio žmonių modus operandi: išgyventi triukšmą, išlikti triukšme. Visuomenė priverstinai ir turbūt negrįžtamai pasuko išgyvenimo keliu – išgyvenimo triukšme. Triukšmas iš lėto mus niokoja, talžo psichiką, šalina ūpą, tačiau pats išgyvenimas per komunikacinį sociumo šantažą yra susaistytas su triukšmo ontologija. Politiškai triukšmas konsensusą transformuoja į nonsensusą. Užklumpantis absurdas ir slegianti gyvenimo beprasmybė yra triukšmo tamsos pasekmė. Bet mes nebejaučiame tos tradicinės „vidinės tuštumos“, nes juntame triukšmingą perviršį. Melancholiją pakeitė kompulsyvi stimuliacija. Nuobodulį – maniakiškas perkaitimas. Triukšmasienės nepalieka tau atstumo, neleidžia tau įkvėpti ir būti įkvėptam. Ateitis triukšme bus nusėta solipsizmo kapsulėmis, atsiskyrėliškumo monadomis ir vienatvės atomais. Iš triukšmo kelio atgal nėra. Vieną triukšmą gali pakeisti tik kitoks.

---

Iliustracija – Carol and Mike Werner „Silver Devastation“.

Niekingos būties laikas. Sartro temporalumo filosofija

(Naujesnį tekstą apie santykį su Kitu Sartro filosofijoje galite skaityti čia.)

Įvadas: trys „H“, Niekio žaismė, transcenduojanti būtis

Jeano-Paulio Sartro „Būties ir Niekio“ veikalo filosofiją galima nusakyti kaip egzistencialistinę fenomenologiją arba fenomenologinę ontologiją, kurios įtakas apibrėžia trijų „H“ trikampis: Hegelio, Heideggerio ir Husserlio. Iš Hegelio Sartras pasiėmė dialektinį mąstymą ir negatyvumo sampratą, Heideggeris suteikė būties koncepciją, o Husserlis – fenomenologinę prieigą. 

Tokia formulė Sartrui leido mąstyti sąmonę – fenomenologijos pagrindą – per ontologinę prizmę. Kitaip tariant, Sartrui rūpi sąmonės būtis. Tačiau čia sąmonė nėra vientisa ir tolydi: ją nuolat lydi plyšiai, trūkiai, stoka, nepakankamumas – sąmonė visada susijusi su Niekiu. Šis sąmonės ir Niekio santykis Sartro filosofijoje yra mąstomas per negatyvumą, neatsiejamai būdingą sąmonės egzistavimui. Pati būtis „savaime“ yra tuščia – tik per jos paneigimą ir Niekį būtis yra tampanti ir kintanti: būties ir Niekio sintezė suteikia tapsmą.

Neigimas ir negatyvumas čia yra ne destruktyvumas, bet sąsaja su kaita, dinamika, judėjimu – paneigiant būtį, ši nesunaikinama, o pakeičiama. Susiduriame su prieštaravimu tarp būties ir Niekio – įtampa tarp jų. Tačiau ši prieštara nėra trukdis ir barjeras – ji tampa sąlyga suvokti būtį; tik per Niekį, neigimą ir negatyvumą suprantame, kas yra būtis. Sartrui sąmonė atsiveria per negatyvumą – Niekis per būtį atveria pasaulio prasmę. Tokia neigimo įsteigiama būties dekompresija Sartro filosofiją paverčia neblogu įvadu į Hegelio mąstyseną; kaip ir, žinoma, į Heideggerio ontologiją bei Husserlio fenomenologiją – Sartras tampa pravarčiomis durimis į platesnę filosofinę tradiciją.

Toji „skylė“, neleidžianti būčiai sutapti su savimi, yra sąmonė, veikianti gyvenime. Tai parodo, kad stoka atsiranda su žmogiška realybe: sąmonei žmogaus egzistencijoje kažko trūksta, o tai nurodo į platesnes implikacijas, kad žmogaus būtis visada yra neužbaigta būtis – tai, ko nėra, apibrėžia tai, kas yra. Būtis nėra užfiksuota, ji transcenduoja – peržengia save pačią. Iškalbingu transcenduojančios būties pavyzdžiu tampa geismas, kaip sąmonė, kuri yra nukreipta į kažką. Čia Sartras skolinasi Husserlio konceptualizuotą sąmonės intencionalumą, bet šį papildo stokos ir jos įsisąmoninimo reiškiniais – pavyzdžiui, troškulys yra troškulio įsisąmoninimas. 

Kaip ir psichoanalizėje, Sartrui taip pat padariusioje nemažą įtaką, čia geismo variklis yra pats geismas – Sartras irgi mąsto nepasiekiamą sutapimo su savimi idealą. Greta to atsiduria ir svarbi laisvės sąvoka – sąmonė, dėka Niekio ir neigimo, atveria laisvę. Laisvės idėja Sartro filosofijoje svarstoma gana patosiškai – laisvė prilyginama pačiai egzistencijai, ir teigiama, kad mes esame pasmerkti laisvei: laisvės iš mūsų neatims jokios aplinkybės.

Sąmonė pulsuoja kryptingumu ir atvertimi, todėl negalime kalbėti apie tyrą sąmonę – ji visad išsaugo kitoniškumą, kuris yra neeliminuojamas: aš pats sau visada esu kitas. Dėl šio kitoniškumo likučio sąmonė niekada nebus skaidri ir sutampanti su savimi. „Būtyje ir Niekyje“ kitoniškumo tematika pasireiškia ir vaidmenų, rolių bei tapatybių sąveika – dažnai esame priversti būti tuo, kuo nenorime, arba kiti mus palaiko tuo, kuo nesame. 

Čia svarbus yra žvilgsnis, kuris medijuoja santykį su Kitu: Kito žvilgsnis interiorizuojamas, mano savimonė integruoja Kito žvilgsnį. Būtent todėl santykis su Kitu jau yra manyje, todėl galime sakyti, kad ir pats Kitas tam tikru būdu esti manyje. Šitaip atsiranda įtarpinimas, kuris leidžia teigti, kad aš sau pačiam egzistuoju per kitus. Tai rodo, kad mūsų būtį sąlygoja daugybė nekontroliuojamų veiksnių, kurie dažnai veikia nesąmoningai.

Dialektinės sankirtos aptinkamos ir čia: Sartras sąmonę mąsto tokią, kurioje nuolat dalyvauja nesąmoningumas – nesąmoningas sąmoningumas. Nesąmoningumas tarpsta pačioje sąmonėje ir sudaro ženklią sąmonės dalį – pavyzdžiui, mūsų įgūdžiai, kurie ilgainiui tampa nereflektuojami ir jų veikseną perima automatizmas bei kartotė (panašias įžvalgas rasime ir Maurice Merleau-Ponty kūno fenomenologijoje). Galima sakyti, kad žmogus yra nesamybės buveinė – tai susiveda į vieną pagrindinių Sartro teiginių, kad žmogus yra tai, kuo jis nėra. Tad žmogus yra pozityvi neapibrėžtybė – nuolatos transcenduojantis, kintantis, tampantis.

„Būtyje ir Niekyje“ vyrauja svarbi Hegelio iškelta įtampa tarp būties savyje (being-in-itself) ir būties sau (being-for-itself). Būtis savyje yra sau pakankama būties „plokštuma“ be paneigimo – su savimi sutampanti būtis, kurią galima nusakyti tautologine formule „būtis yra tai, kas ji yra“. Būtis savyje pavadintina Parmenido būties pilnatve – neprieštaringa būtimi, neturinčia įtrūkių. Tuo tarpu būtis sau atveria prasmę ir reikšmingumą – būtis sau yra sąmonės būtis, tuo pat esanti nesutapimu su savimi, distancija nuo savęs.

Galop būtis sau mus nuveda prie kūno. Subjektas čia yra įkūnytas subjektas. Sartrui kūnas kaip sąmonė yra atskaitos taškas – čia, aišku, sąmonės ir kūno koreliacija aiškinama ontologiniais terminais: sąmonės kūniškumas yra neatsiejamas buvimo pasaulyje matmuo. Santykis su kitais įmanomas tik per kūniškumą, o man manasis kūniškumas atveriamas per kito geismą. Įkūnytumas apskritai tampa mano individualumo išraiška – kūnas individualizuoja sielą. Čia vėl išryškėja analogija su Merleau-Ponty – tai galima pavadinti kūno stiliumi, kuris atskleidžia buvimo pasaulyje charakterį.

Kūnas transcenduoja ir peržengia save, todėl taip pat mano mano kūnas pasižymi ir susvetimėjimu: mano kūnas nėra tik mano ir tik man. Čia kūnas nėra izoliuojamas ir yra mąstomas išimtinai kaip susisaistęs su aplinka – kūnas, kuris neturi santykio su aplinka, yra lavonas. Matoma fenomenologijai būdinga mokslo kritika: nagrinėdami negyvą kūną (anatomija, autopsija ir pan.), mes negalime suprasti jo gyvo. Fenomenologija įgalina kūną kaip instrumentinę orientaciją erdvėlaikyje – erdviškumas ir laikiškumas tampa kūniškomis kategorijomis: pavyzdžiui, kūne nešiojamės savo praeitį. Tuo galima ir pereiti prie paties laiko.

Praeitis: organizuota totalybė, nebūties šešėlis, kontingencija

Sartro „Būtyje ir Niekyje“, pati būtis mąstoma kaip įlaikinta. Tam nusakyti labai tinka diasporos analogija – būtis išsibarsto, tačiau vis vien išlieka savimi. Diasporinė būtis sau atitinka mūsų laikiškumą – šis atsiranda kaip tam tikra savirefleksija, papildanti savasties struktūrą. Laikiškumas Sartro filosofijoje svarstomas kaip temporalumo ontologija: temporalumas padalinamas į statišką ir dinamišką, o orientacinės dimensijos suskirstytos į įprastas praeities, dabarties ir ateities kategorijas.

Tokiame kontekste laikas suvokiamas kaip organizacija – jis veikia kaip organizuota struktūra, kaip sintezė, kaip totalumas. Laikas čia taip pat ontologizuojamas – kalbant apie praeitį, ši apmąstoma kaip praeities būtis. Sartras įveda praeitiškumo (pastness) sąvoką, taikomą atminčiai: dėka sąmonės, praeitis transcenduoja dabartį. Todėl žmogaus negalima izoliuoti jo dabarties „saloje“, nes tokiu atveju neteksime metodo, galinčio paaiškinti žmogaus ryšį su praeitimi.

Sartras dalinai sutinka su Henri Bergsonu, kad laikiškoji trukmė yra interpenetracijų daugialypumas, o praeities tęstinumas yra organizuotas kartu su dabartimi. Vis dėlto čia užsibrėžiama pateikti šios interprenetracijos priežastingumą – Sartras siekia paaiškinti, kaip praeitis atgimsta mums vaidentis ir mus persekioti. Kitaip tariant – egzistuoti mums. Tokia praeities savybė įsivyrauja kaip nebūtis (not-being), kuri įtraukta į būtį ir negali būti nuo jos atsieta.

Kaip jam įprasta, Sartras nemąsto būties kaip vientisos, tankios ir tolydžios visumos – į būtį jis įtraukia neigimą ir negatyvumą: būtent tai padeda išlaikyti tiltą su praeitimi. Jei laiką mąstysime kaip René Descartesas arba minėtasis Bergsonas, šio tilto nebus – jų filosofijoje praeitis ir dabartis mąstyta, Sartro aiškinimu, atskirai, be jungties, izoliuotai viena nuo kitos. Todėl Sartras siūlo temporalumo fenomeną mąstyti kaip ontologizuotą totalybę.

Todėl praeitis, visų pirma, yra mano praeitis – ji egzistuoja kaip mano būties funkcija. Praeitis nėra niekas, bet ji nėra ir dabartis, tačiau praeitis jau pačia savo kilme yra surišta su dabartimi ir ateitimi – praeitis priklauso tiek dabarčiai, tiek ateičiai. Laiko dimensijas – praeitį su dabartimi – apjungiantis ir suvienijantis ontologinis santykis yra pavadinamas praeities savastimi (myness). Praeitis niekad nėra uždaryta savo praeitiškume – čia praeitis pasireiškia kaip dabarties praeitis.

„Jei mano vakarykštė praeitis neegzistuoja kaip transcendencija už mano šiandienos dabarties, mes prarandame bet kokią viltį sujungti praeitį su dabartimi“ [1]. Praeitį su dabartimi sintezuoja atmintis – dėka šios mnemoninės sintezės dabartis išlaiko kontaktą su praeitimi. Ši sintezė Sartrui yra autentiškos būties režimas (mode of original being). Praeitis yra nusakoma kaip praeitis kažko arba kažkieno – mes turime praeitį. Kitaip tariant – praeitis ir dabartis yra mano aktualybė (actuality), o ne universalija, patvirtinanti būtį. Praeitis gali būti dabarties šmėkla, tačiau ji negali būti dabartimi.

Sartras patikslina, kad vietoje „turėti praeitį“ mes turėtume sakyti „būti praeitimi“ – aš esu mano praeitis. Praeitis negali būti aprioriškai pati sau: „Praeitis egzistuoja tik dabarčiai, kuri negali egzistuoti nebūdama savo praeitimi“ [2]. Dabartinė būtis yra savo praeities pamatas ir pagrindas. Žmogiškajai realybei praeitis yra manifestacija, kuri į pasaulį atkeliauja per save ir sau (for-itself), nes praeities „aš esu“ pasireiškia „aš esu aš“ pavidalu.

Tuo tarpu žodis „buvo“ yra dabarties ir praeities tarpininkas – „buvo“ nėra pilnai nei dabartyje, nei praeityje. „Buvo“ indikuoja ontologinį šuolį iš dabarties į praeitį ir reprezentuoja autentišką (original) šių temporalių režimų sintezę. „Buvo“ yra būties režimas: kaip tik šia prasme aš esu mano praeitis. Aš neturiu praeities – aš ja esu. Aš negaliu disasocijuotis nuo savo praeities: aš esu savo praeitis ir praeitis egzistuoja man – praeitis yra nuolatos augantis savasties, kuria mes esame, totalumas.

Taigi, pasak Sartro, aš esu tas, kuriam mano praeitis atkeliauja į šį pasaulį. Tačiau aš nesuteikiu praeičiai būties – praeitis neegzistuoja kaip mano reprezentacija ir aš tos praeities nereprezentuoju. Praeitis į pasaulį atkeliauja todėl, kad, vėlgi, aš esu mano praeitis. Aš negaliu būti kažkuo kitu, nei savo praeitimi – kita vertus, ir čia vėl pasireiškia dialektinis momentas, aš nesu savo praeitis, nes aš ja buvau. Praeitimi, kuria esu, aš turiu būti neturėdamas galimybių ja nebūti. Sartriškame egzistencializmo kontekste neįmanoma išvengti galimybių klausimo – temporalumo atveju, praeitis neturi savųjų galimybių, kadangi ji šias jau „suvartojo“.

Laikiškumo tematika įperša tapsmą. Tapsmas čia yra įmanomas todėl, kad mano būtis ir būties režimai yra heterogeniški: tapsmas yra būties ir nebūties sintezė, kurią įtvirtina Niekis (Nothingness). Tad tapsmas negali būti duotis ir duotybė (given) – tapsmas negali būti betarpiška būtis būčiai. O Niekis, be abejo, implikuoja nebūtį, o ryšys tarp būties ir nebūties yra vidinis – iš būties kyla nebūtis ir atvirkščiai. Kalbant apie praeitį, aš turiu būti ja, kad ja nebūčiau – aš turiu nebūti ja, kad ja būčiau; kol aš esu savo praeitis, tol aš galiu ja nebūti. Su savo būtimi aš susietas per vidinį nebūties ryšį. Būtis yra savo Niekio būtis.

Praeityje aš esu tuo, kuo esu. Kita vertus, šis būties sunkis yra už manęs – atsiranda absoliuti distancija, kuri būtį atriboja nuo manęs. Šiame „Būties ir Niekio“ lauke praeitis yra vienintelė ontologinė struktūra, kuri įpareigoja ir susaisto mane būti tuo, kuo esu kitapus (from behind) – „buvo“ būtent tai ir reiškia. Būtis, kuri gyvuoja anapus savęs pačios, yra savo arba savęs būtis, o ne kažko kito. Tokios ideacijos įtvirtina vieną esminių veikalo tezių, kad būtyje visad „įrėžtas“ neigimas ir negatyvumas.

Prisimenant perskyrą tarp būties savyje (being-in-itself) ir būties sau (being-for-itself), praeitis yra būtis savyje, kuria aš esu, tačiau aš esu šia būtimi savyje ją peržengiant, pranokstant, pralenkiant, viršijant (surpassed). Tuo tarpu „Būtis sau pasireiškia kaip autentiškas aktas, kuriuo būtis savyje paneigia (nihilates) save tam, kad save rastų. Būtis sau yra savo pačios pagrindas tol, kol ji paverčia save būties savyje pagrindo nesėkme“ [3]. Iš pažiūros paradoksų kupina kalba iš tiesų atskleidžia nenustygstančius vidinius prieštaravimus, lydinčius Sartro filosofiją.

Prieš tai užsiminta apie heterogeniškumą, prie kurio verta pridėti ontologinėje praeities struktūroje besisteigiančią kontingenciją, kuri čia reiškia faktiškumą (facticity). Faktiškumas čia ir byloja praeitį: faktiškumas, kaip ir praeitis, yra savasties kontingencija. Tai nuveda prie to, kad praeitis yra sau – aš irgi esu sau. Praeitis yra tai, kas aš esu be galimybės tai išgyventi – praeitis čia vystoma kaip substancija, o Sartras žymųjį kartezietišką cogito performuluoja į „Mąstau, vadinasi, buvau“ [4]. 

Praeitis mums pasireiškia kaip gryna kontingencija – šalia kontingencijos, tarp praeities ir dabarties egzistuoja absoliutus heterogeniškumas. Praeities negaliu pasiekti, nes praeitis yra: praeitis yra „yra“ ir „nėra“ sintezė. Iš praeities negaliu išvesti jokio imperatyvo – ji yra unikalus savasties faktas, pasižymintis kontingencija ir būtojo laiko faktiškumu. Sartras poetiškai reziumuoja: „Praeitis yra būtis sau, sulaikyta ir užtvindyta būties savyje“ [5].

Prie to galima pridėti, kad „Praeitis yra ontologinis būties sau įstatymas; tai yra viskas, kas gali būti būtimi sau, turi būti už savęs ir nepasiekiama“ [6]. Taigi, praeitis yra savo būties įstatymas, o mano esmė yra praeityje – prieiga (passage) prie praeities tampa būties modifikacija. Čia palanku žengti link kitos temporalumo dimensijos – dabarties.

Dabartis: esaties ryšys, neigimo įkrova, būties skrydis

„Kontrastuodama su praeitimi, kuri yra būtis savyje, dabartis yra būtis sau“ [7] – Sartras įvardija bemaž reikšmingiausią skirtumą tarp praeities ir dabarties šios fenomenologinės ir egzistencialistinės ontologijos lauke. Dabarties atveju yra akcentuojama esaties arba prezencijos (presence) savybė – esatis priešpriešinama nesačiai, kaip ir praeičiai. Dabarties reikšmė ir prasmė yra kažko esatis kažkam. Galima pridėti kelias „Būties ir Niekio“ citatas: „Būtis sau yra apibrėžiama kaip esatis būčiai“ [8]; „Būtis sau yra esatis visai būčiai savyje. Arba veikiau esatis būčiai sau yra tai, kas leidžia būčiai savyje egzistuoti kaip totalybei“ [9].

Pastarieji žodžiai patvirtina tai, kad Sartras mąsto laiko organizaciją ir totalybę. Dabartyje iškylanti esatis (presence) būčiai implikuoja, kad mes esame pririšti prie tos būties vidiniu ryšiu – kitu atveju, jokia sąsaja tarp dabarties ir būties nebūtų įmanoma. Žinoma, kaip ir kitur, šis vidinis ryšys yra negatyvus ryšys – neigimas yra tiek intencionalumo, tiek pačios savasties struktūros pagrindas. Dabartis yra kaip tik šis neigimas, kuris tampa tarytum pabėgimu nuo būties tiek, kiek būtis yra čia.

Įdomu tai, kad būtis sau dabarties sąlygomis atitinka skrydžio formą – dabartis yra nuolatinis skrydis būties akivaizdoje. Tačiau dabartis nėra (toks linksniavimas yra daug pasakantis) – ji save pateikia kaip skrydį. Todėl ir, pavyzdžiui, neįmanoma staigiai užčiuopti dabarties, nes staigumas reikštų momentą, kuomet dabartis yra. Šis ontologinis „plėšymasis“ pakartoja nemažai jau prieš tai įvardytų Sartro teiginių ir argumentų: dabarties konceptualizacija tęsia dialektinę filosofo liniją – šiuo atveju, fundamentali dabarties prasmė yra ta, kad dabartis nėra. Galbūt todėl Sartras „neužsižaidžia“ dabartimi ir ji tampa tik gana trumpu praeities ir ateities „įtarpinimu“.

Ateitis: stokos sąlyga, atsiskleidimas, galimybių horizontas

Ateities mąstymas tęsia sartrišką logiką: į pasaulį ateitis ateina per žmogiškąją realybę, o jei ateities kontūrai matosi pasaulio horizonte, tai gali būti tik būties ateitis. Aptartoji būtis savyje negali būti ateitimi ir negali būti ateities dalis – tik būtis, kuri yra savo būtis, o ne tiesiog būtis, gali turėti ateitį. Sartras, toliau kritikuodamas kartezietišką suvokimą, siūlo atmesti idėją, kad ateitis egzistuoja kaip reprezentacija – jis taip pat atmeta šiandien jau nuvalkiotą teiginį, kad dabartis yra nėščia ateitimi.

„Būtyje ir Niekyje“ temporalumas, žinoma, susietas su sąmone: mano sąmoningume neegzistuoja momentas, kuris nebūtų apibrėžtas vidiniu santykiu su ateitimi. Ateities neturime banaliai suvokti kaip „dabar“, kuris dar neatėjo – šitaip laiką mąstytume kaip statišką konteinerį. Vėlgi, kaip ir praeities bei dabarties atvejais, Sartro pozicija nesikeičia ir ataidi tradiciniu leitmotyvu: ateitis yra tai, kuo aš turiu būti tiek, kiek aš galiu tuo nebūti. 

Čia paaštrėja psichoanalizės vaidmuo, nes ateitis imama traktuoti lyg stoka, kuri pateikia save kaip atitrūkusią nuo esaties būties savyje. Jei ši esatis nejustų stokos, ji atsitrauktų į būtį, tuomet prarastų savo esatį būčiai ir izoliuotų save pilnoje tapatybėje – būtent stoka leidžia esačiai būti tuo, kuo ji yra. Tad ir vėl susiduriame su neigimo ir negatyvumo dalyvavimu: ateitis yra todėl, kad būtis sau turi būti savo būtimi, vietoje to, kad tiesiog būtų. Ateitis atsiskleidžia būčiai sau kaip tai, kas būčiai sau dar nėra – šis atsiskleidimas pats reikalauja būti atskleistu sau. 

Taigi, tik būtis, kuri yra sau atsiskleidusi, gali turėti ateitį. Viskas, kas būčiai sau yra anapus būties, yra ateitis. Rašymas Sartrui tampa palankiu pavyzdžiu iliustruoti šiam ateitiškumui: kai rašau, atrodo, kad patys žodžiai yra manęs laukianti ateitis. Tačiau pats faktas, kad žodžiai man reiškiasi kaip būsiantys parašyti, byloja, kad rašymas, kaip savimonė, yra galimybė, kuria aš esu. Tad ateitis, kaip būties sau esaties ateitis, tempia būtį savyje kartu į ateitį. Vėl sušmėžuoja egzistencialistinės galimybės: pasauliui suteikiu tas galimybes, kurios yra toje pasaulio padėtyje, kurioje esu aš. 

Todėl mano ateitiškumo projektą lydi savotiškas determinizmas. Galima sakyti, kad ateitis yra kažkas, kas laukia būties sau, kuria esu aš – tas kažkas esu aš pats. Ateitis yra savęs paties laukimas. Kadangi ateitis čia neatsiejama nuo stokos, aš projektuoju save į ateitį tam, kad joje susijungčiau su tuo, ko stokoju. Šitaip ateitis tampa tuo idealiu tašku, kuriame praeities faktiškumas, dabarties būtis sau ir jos galimybės (tam tikra ateitis) leis savasčiai (Self) iškilti kaip egzistencijai savyje ir būčiai sau.

Grįžtant prie galimybės sąvokos, ateitis yra mano esaties galimybė būčiai anapus būties. Taip pat ateitis konstituoja mano dabartinės būties sau prasmę – tai yra mano galimybių projekcija. Neišvengiamai įsiterpia ir sartriškoji laisvės idėja: ateitis yra tai, kuo aš būčiau, jei nebūčiau laisvas, ir tuo pat tai, kokiu galiu būti todėl, kad aš laisvas. Ateitis pasireiškia horizonte, kad man paskelbtų, kas aš esu iš to taško, kokiu turėčiau būti. Aš esu mano ateitis nuolatinėje galimybės nebūti tuo, kuo esu, perspektyvoje. Ateitis yra tęstinis galimybių įgalinimas, o mano galimybės visad turi savo hierarchiją.

Būtis sau gali būti savo ateitimi tik problematiškai, kuomet ją nuo ateities atskiria Niekis (Nothingness). Būtis sau yra laisva, o jos laisvė tampa savo pačios riba, limitu – vėl aptinkame persukimą dialektinėmis prieštaromis. Tą puikiai nušviečia „Būties ir Niekio“ temporalumo skyriuje tarp sakinių įspraustas aforizmas: „Būti laisvam reiškia būti prakeiktam būti laisvam“ [10]. Beje, neseniai minėta horizonto metafora Sartro filosofijoje gali nusakyti ir, pavyzdžiui, plataus masto politinius idealus ir jų potencialą ateičiai – ne veltui Sartras kitur yra rašęs, kad „marksizmas yra mūsų laikmečio horizontas“.

Sartro temporalumas ateities sampratą leidžia išlaisvinti iš homogeniško ir chronologiškai nuoseklaus modelio. Egzistencialistinė ontologija ateitį siūlo mąstyti kaip atvertį, nuolat besimainančias trajektorijas ir įmanomybes – ateitis nėra, ji yra įmanoma (possibilized). Taip ateitis, kaip ir apskritai laiko dimensijos, yra atgręžiamos į būtį ir jos galimybes: aš esu begalybė galimybių, nes būties sau reikšmė yra kompleksiška ir negali būti suredukuota į vieną formulę. Ateitis yra siekis save iš naujo suvienyti su galimybe, kuria aš esu.

Tarp statikos ir dinamikos: tapsmas, dispersija, perskyros

Aptarus tris laikiškąsias dimensijas, prasminga prabilti apie bendrą temporalumo ontologiją, kurią Sartras paskirsto į statišką ir dinamišką temporalumus. Bene pagrindinė jų skirtis yra ta, kad statiškas temporalumas susideda iš „prieš“ ir „po“ kategorijų: statiškas temporalumas yra laiko tvarka kantiškąja prasme. „Prieš-po“ tvarka nusakoma neatsukamumu (irreversibility). O dinamiškas temporalumas, ką jau sugestijuoja pats pavadinimas, laiką įvelka į tapsmą – kantiškąja prasme, dinamiškas temporalumas yra laiko kursas. Dinamiškas temporalumas labiau nurodo į laiką kaip materialią tėkmę.

Sartras pažymi laiko konfliktiškumą, ir tai, kad laikas turi savybę skaldyti ir atskirti – pavyzdžiui, mane nuo mano geismo išpildymo. Taip pat laikas graužia ir laikas nusidėvi, laikas atriboja, laikas skrieja. Tačiau, dėka šios atskyrimo savybės – atskiriant žmogų nuo jo skausmo arba jo skausmo objekto – laikas gali ir gydyti. Skaldantysis laiko charakteris „Būtyje ir niekyje“ pavadintas temporaliąja dispersija: „Laikas atskiria mane nuo manęs – nuo to, kuo buvau, kuo norėčiau būti, ką norėčiau daryti; nuo daiktų, nuo kitų“ [11].

Be abejonės, laikas nėra visų pirma ir vien tik atskyrimas: jei jau laiką vadiname atskyrimu, čia šis atskyrimas yra ypatingas – tai yra skirtis, kuri suvienija. Tokia dialektika Sartras kritikuoja asociacijos teoriją, kurią grindžia monistinė koncepcija – būtis visur yra būtis savyje. Ji izoliuota dabarties pilnatvėje ir neįsileidžia ateities be stokos. Greta to, kritikuojama ir Immanuelio Kanto filosofija, kurioje temporalumas tampa paprastu išoriniu ir abstrakčiu santykiu tarp netemporaliųjų substancijų – aptinkame bandymą rekonstruoti temporalumą su atemporaliomis medžiagomis. Sartrui, žinoma, tokia rekonstrukcija negali atitinkamai išaiškinti temporalumo.

Tuo Sartras pademonstruoja Descarteso, Kanto, Bergsono ir Gottfriedo Leibnizo laiko teorijų ribotumą – Sartrui nepakanka temporalumą mąstyti kaip seką, kaip sintezę, kaip imanenciją arba kaip elementarų tęstinumą. „Būtyje ir Niekyje“ pabrėžiama reikmė mąstyti ontologinę laiko struktūrą, t. y. susieti temporalumą su būtimi. Temporalumas privalo turėti savasties (selfness) struktūrą ir jis egzistuoja kaip būties intrastruktūra – būties, kuri turi būti savo pačios būtimi. Būtis sau gali egzistuoti tik temporalioje formoje – būtis sau yra būtis, kuri turi simultaniškai egzistuoti visose dimensijose.

Reflektuojant temporalumą, atskyrimo ir vieningumo mes neturime mąstyti atskirai. Šalia įsitaiso Niekis, neleidžiantis temporalumui išsipildyti ir būti stabiliam: Sartrui laikas yra tirpstanti jėga, bet ji yra unifikuojančio akto centre. Laikas ne kaip realus daugialypumas, o kaip kvazidaugialypumas; kaip atskyrimo numatymas vieningumo širdyje. Kvazidaugialypumą į būties širdį įtraukia Niekis. Laikiškumas neatsiejamas nuo tam tikro atotrūkio: „Praeitis yra mano kontingentiškas ir lankstus ryšys su pasauliu ir savimi pačiu – tol, kol aš praeitį išgyvenu ją nuolatos apleisdamas“ [12].

Dėl to temporalumas tuo pat yra ir netemporalumas – jis save pranoksta ir pralenkia, atsiduria prieš save, už savęs, niekad netampa savimi. Būtent tai apibrėžia praeitį ir ateitį. Todėl temporalumas yra būties intrastruktūra, kaip savęs pačios nihiliacija (nihilation). Belieka eilinis „oksimoroniškai“ skambantis, bet Sartro kontekste blaiviai išplaukiantis teiginys, kad būtis yra visur ir niekur.

Temporalumo dinamika apibrėžia trukmę: kai kalbame apie žmogiškąją realybę, labai svarbu kalbėti apie gryną ir absoliučią kaitą, kuri gali reikšti ir tai, kad niekas nekinta, nesikeičia, tačiau tai vis vien vadintume trukme. Čia būtis neišvengiamai suvokiama ir mąstoma kaip metamorfozė, o laikas traktuojamas kaip vienas heterogeniškas blokas. Tai ir leidžia temporalumą pateikti kaip būties, o ne reprezentacijos santykį.

Kaita arba pokytis priklauso būčiai sau, kol ši būtis sau yra spontaniškumas. Kaip ir būtis, taip ir laikas save transcenduoja: praeityje pasaulis apsupa mane ir aš netenku savęs dėl universalaus determinizmo, tačiau aš radikaliai transcenduoju savo praeitį link ateities. Visa tai vyksta taip, lyg dabartis būtų nuolatinė skylė būtyje – kaskart užpildoma ir užgimstanti iš naujo. 

Galop tokį ontologinį-egzistencialistinį „Būties ir Niekio“ laikiškumą reziumuojantis Sartro konceptas yra temporalizacijos totalybė – ši totalybė niekad nėra pasiekiama, ji pasprunka nuo savęs. Sąmoningumo laikas yra žmogiškoji realybė, o ši temporalizuoja save kaip totalybė, kuri sau pačiai yra neišbaigta. Tai yra Niekis, įslystantis į totalybę kaip detotalizuojantis fermentas. Ši totalybė, kuri bėga paskui save ir tuo pat metu savęs atsisako, peržengia pati save.

---

• [1] Sartre, Jean-Paul. Being and Nothingness. New York: Washington Square Press, 1993, p. 111.
• [2] Ibid. p. 114.
• [3] Ibid. p. 118.
• [4] Ibid. p. 119.
• [5] Ibid. p. 120.
• [6] Ibid.
• [7] Ibid.
• [8] Ibid. p. 121.
• [9] Ibid.
• [10] Ibid. p. 129.
• [11] Ibid. p. 131.
• [12] Ibid. p. 141.

Nuotraukos – iš asmeninio archyvo.