Triukšmo visuomenė (original mix)

Sutrumpintas remiksas publikuotas „Literatūroje ir mene“, 2021.11.19 numeryje.


The only thing that could ever be universally and equally distributed is noise.

Nick Land

Abstraktaus triukšmo ontologija

Triukšmo sąvoka populiariąja prasme dažniausiai byloja du reiškinius: arba garsinį-akustinį dažnį, arba nepageidaujamą ir nemalonią esatį. Vienais atvejais, triukšmas pasireiškia kaip fenomenologinis dirgiklis, kitais – tampa estetika ir menu, kas ypač sutinkama noise muzikoje. Čia triukšmas prijaukinamas vartojimui ir tampa sąlyginai saugia pramoga, bet įprastai triukšmo sąvoka skirta nusakyti neigiamą patirtį: kažkas nesusijungia ir pjaunasi, patiriami trikdžiai, sąmonė „teršiama“, kenčia juslės, juntamas chaosas. Apibrėžti triukšmą įmanoma taip plačiai ir įvairiai, kad neretai į reikšmių lauką pakliūva ir iš pažiūros priešingi bruožai – ne veltui filosofas Theodoras Adorno rašė, kad būtent disonansas nurodo tiesą apie harmoniją. Tai reiškia, kad triukšmo koncepciją paranku mąstyti dialektiškai – čia skausmas pinasi su malonumu, o pati prieštaravimų logika nuveda prie to, kad pačiu didžiausiu triukšmu gali būti ir tyla.

Dėl šių priežasčių negalime triukšmo mąstyti kaip išimtinai neigiamos intervencijos į tam tikrą tvarką. Būtent todėl tampa įmanoma diametraliai apsukti tokią šios sąvokos reikšmę į pačią tvarką, o ne paskirą jos trikdį. Kitaip tariant, jei klasikine prasme triukšmas yra įsibrovimas į sąlyginę darną, šiandien galima kalbėti apie darną, kaip išstumtą į triukšmo užribį arba esančią jo paraštėje. Čia triukšmas iš nepageidaujamos tendencijos perauga į dominuojantį režimą, kuriam „tvarka“ tik grasina. Tokiame kontekste, triukšmas iškyla kaip informacinis-komunikacinis, o dar tiksliau – kaip socialinis konceptas, abstrakti atmosfera ir dabarties metafora. Triukšmas nebėra joks svetimkūnis parazitas, jis tapo pačiu visuomenės kūnu ir organizmu – tokią triukšmo ontologiją regimiausiai suformuoja viešoji erdvė, aktualijų arena, technologijų poveikis ir krinkanti visuotinė psichika.

Intensyvios kompresijos pelkynas

Pandeminė dabartis triukšmą leidžia suvokti kaip intensyvumo laipsnį: įtampa siūbuoja nuo individualaus streso iki stambių politinių realijų. Viena vertus, dažnai atrodo, kad nieko nevyksta, tačiau, kita vertus, tas „niekas“ yra labai reiklus ir terorizuojantis. Kartais sunku atskirti, ar gyvenimo tempas yra apimtas sąstingio, ar ištiktas milžiniškos spartos. Viskas pasikeitė tam, kad niekas nepasikeistų. Todėl tokiu atveju triukšmas pasireiškia kaip klaustrofobiškas būvis – visa apgaubiantis tinklas ir simbolinis kalėjimas, kuriame esame dusinančiai pajungti naujienų srautui, įvykių tėkmei, žiniasklaidos ritmikai. Šie reiškiniai egzistuoja jau seniai, tačiau šiandieninėje triukšmo visuomenėje kuo toliau, tuo, atrodo, darosi sunkiau skirti, kas reikšminga ir svarbu, o kas ne. Triukšmas trukdo įžvegti ženklesnius akcentus ir ryškesnius potėpius.

Todėl dabartinio triukšmo efektą galima prilyginti menkstančiam mąstymui: triukšmasienės mus suspaudžia taip, kad lieka vis mažiau erdvės refleksijai ir kritinei distancijai. Pastaraisiais metais smarkiai pakito mūsų laiko pajauta – laikiškumas pasistūmėjo į dar didesnį tankį, virstantį kompresija, kuri per vis trumpesnę trukmę leidžia „paliudyti“ vis daugiau įvykių, tačiau absoliuti dauguma jų yra menkaverčiai. Esame priversti fiksuoti didelį kiekį visiškai nereikalingos informacijos, kuri mums nėra nuoširdžiai įdomi – šitaip greta nykstančių mąstymo erdvių smarkią perkrovą patiria ir atmintis. Viešoji erdvė įgauna žaibiškų mados ciklų veikseną: susikuria imperatyvas suspėti, įšokti į traukinį, sekti tendencijas. Šiame triukšme esti vis mažiau spalvų, jos vis labiau blunka, tačiau medijų įtrauka verčia atsiduoti šiai niekingai amžinybei, kurioje nėra už ko užsikabinti, bet pati ji niekaip nepaleidžia ir nesileidžia kvestionuojama.

Šie pertekliniai triukšmo debesys ir spiečiai viską sulieja į vieną beformę masę, kurioje išsitrina struktūrinės linijos ir proporcijos. Dėl to yra nelengva aiškiai apibrėžti ir nusakyti dabartinę triukšmo hegemoniją, nes joje greitis jungiasi su stagnacija, sensityvumas rišasi su nejautra, o erdvė persipina su laiku. Klampioje informacijos pelkėje panaikinant skirtumą tarp „svarbu“ ir „nesvarbu“, triukšmas tampa totalizuojančia anestezija, kuriai atsparių žmonių vis mažiau – dabartinis subjektas triukšmui atsiduoda vis intymiau. Egzistencija tokiame triukšme daugeliui yra komfortabili ir kelianti pasitenkinimą – beprasmis kasdienybės zvimbesys tampa kelrode žvaigžde, kol mąstymo gijos palengva dezintegruojasi. Triukšmas tampa 24/7 transliacija be jokių trukdžių – plokščia būklė be jokios gelmės. Narkotinė transo būsena, nenorinti jokių pertrūkių. 

Komunikatyvios vaizdinijos gausmas

Nors ir triukšmą įprasta mąstyti kaip agresyvų ir šiurkštų, šiandien jis apsireiškia švelniu ir rūpestingu pavidalu: iš mūsų reikalaujama rūpintis ir kad mums rūpėtų. Prievartinė triukšmo natūra yra normalizuota ir paskirstyta socialiniuose tinkluose, išmaniuosiuose įrenginiuose, komunikaciniuose kanaluose. Triukšmas vis mažiau atrodo priešas, jo tiesiamą ranką vis labiau norisi paspausti, sutikti su jo kvietimu įsitraukti, dalyvauti, būti aktyviu. Šitaip triukšmas išgyvena kaip raji mašina, kurią nuolatos reikia šerti ir pripildyti. Tačiau tai tampa standartu, todėl vis mažiau atrodo kaip problema. Krintant mąstymo pajėgumui ir silpstant pasipriešinti gebančiam subjektui, triukšmas vis labiau įsitvirtina kaip norma ir buitinis faktas – valinga atsvara nebeegzistuoja, triukšmas peržengia protą, įsivyrauja kaip impersonalizuota jėga anapus bet kokio „žmogiškumo“. Ne tu stebi triukšmą, o triukšmas stebi tave, it kokia automatono akis.

Pastarieji teiginiai triukšmą pateikia kaip vizualumą. Tikėtina, kad šiandien triukšmą lengviau susieti su vaizdu, nei su garsu – demoniškas triukšmo apsėdimas išnyra kaip semantinė tarša ir ekraninė perkrova. Ne veltui dabartinis skaitmeninis kapitalizmas filosofijoje sykiais vadinamas semiokapitalizmu – savo ženklų cirkuliacija, pašėlusia vaizdinija ir chaotiška simbolių įkrova kapitalas pasklinda kaip semiotinis triukšmas, nusėdantis į visas gyvenimo sferas. Kaip ir kapitalas, triukšmas nustato visuomenės veikimo taisykles – kaip ir kapitalą, kartais triukšmą labai sunku pastebėti ir įžvelgti. Čia vėl susiduriame su triukšmo dialektika: maksimalus hipervizualumas tampa nematomu, o patirties ekscesas virsta letargišku nejautrumu. Gaudžianti nonsenso gausa ima atrodyti kaip dėmesio vertos naujienos, tuntai nereikšmingų niekučių traukia akį, o devalvuota informacija pradeda spinduliuoti vertę. Anoniminiai triukšmo biurokratai aktualijų erzelį paverčia patrauklia muilo opera. 

Tiesos signalai nuomonių rinkoje

Toks triukšmas suformuoja tai, ką praminiau nuomonių rinka: begaline ir bekrašte agora, kurioje be perstojo keičiamasi socmedijų įrašais, komentarais, straipsniais, nuorodomis. Viešoji erdvė čia tampa derealizuotu žaidimu, nerimtu apsisvaidymu opinijomis, o pozicijos virsta lengvai stumdomais ir išmainomais produktais. Nuomonių rinkoje nelieka vietos tiesai, čia neturi jokios teisės prie jos prisiliesti ir nuosekliai jos laikytis – privalai dinamiškai laviruoti pagal kintantį toną ir priimtinumo taisykles. Kitaip tariant, demokratinis viešumos „atvirumas“ yra atviras tik tiek, kiek jis nepažeidžia šio triukšmo normatyvų. Bet koks tvirtas įsitikinimas ir apskritai tikėjimas tuo ką sakai, šiam hermetiškam nuomonyčių akvariumui tampa ne pašaliniu triukšmu, bet atvirkščiai – skaidriu signalu, kuris nuomonių rinkos turgui kelia pasidygėjimą. Tiesa tampa tuo, kas perskrodžia triukšmą ir išlenda pro jo sieną – tiesos signalas įsisteigia kaip išėjimas iš triukšmo.

Tiesa čia anaiptol nereiškia objektyvaus fakto, amžinojo dėsnio ir universalios aksiomos. Čia tiesos apibrėžimas pateikiamas kaip procesuali mintis, etinė maksima, ištikimybė pozicijai ir bekompromisinė mąstymo seka. Visad lengva rėžti „nėra vienos tiesos“, ir tai yra… tiesa. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tiesa visuomet priklauso nuo situacijos, laikotarpio, partikuliarumų ir aplinkybių – kaip ir triukšmas, beje, tiesa vienu metu geba būti ir statiška, ir dinamiška. Tad visiems žinomą posakį „ginčuose gimsta tiesa“ verta pakeisti į „triukšme gimsta tiesa“ – nors čia tiesa tėra naivus idealas kaip priešnuodis nuomonių rinkos tuštybei, kuri tiesą gali nesunkiai įtraukti į savo virškinimo mechanizmą ir paversti tuo, kuo jau seniai yra tapusi kritika. Anglų kalboje aptinkame labai tinkamą žodį feedback, reiškiantį grįžtamąjį ryšį arba atsakomąją reakciją. Socialinėje medijoje feedbackas yra dažnai sutinkama išraiška, nurodanti nuomonę, atsiliepimą, įspūdžius – kritika šiandien atitinka būtent tokią formą, savo turinį atidavusią triukšmo globai.

Kurtinanti triukšmo imunologija

Vietoje užaštrintų dantų, pasirengusių kąsti, kritika sustirusi inkščia tik kaip reakcija į triukšmą – pastarasis kritiką sklandžiai pasisavina ir integruoja į savo mašineriją. Veiksmingos kritikos nesatis atveria skylę, kurią inertiškai užpildo komunikacijos verpetas, paviršutiniški murmesiai, konsensuso haliucinacijos, viešieji ryšiai, pozityvumo bangos. Todėl ir griūva visa klasikinė triukšmo samprata: triukšmas nebėra prasmės, reikšmės, ryšio ar kontakto nebuvimas, o kaip tik yra primestas tolydumas. Kad ir kokia iliuzija tai būtų, ji veikia kaip tik dėl to, kad yra iliuzija. Triukšmas nebėra nesankcionuotas įsiveržimas – šis elementas pats tampa priešingu triukšmui. Triukšmas koegzistuoja su tęstiniu nesusikalbėjimu, socialine įtampa ir permanentine krize, tačiau tai nereiškia, kad triukšmas dėl to netenka stabilumo – priešingai, šios realijos tik pakursto despotiško triukšmo homeostazę.

Štai, pastaruoju metu prabylama apie dialogo ir susišnekėjimo poreikį visuomenėje, tačiau triukšme mes negalime vienas kito nei girdėti, nei matyti, nei suprasti – šis neatsiginamas spengimas užgožia politinę reprezentaciją, pasipriešinimo balsus ir realius sprendimus. Iš kitos pusės, dialogas priklauso neoliberalaus status quo struktūrai, vadinasi, tam pačiam komunikatyviojo kapitalizmo ir bukos technokratijos triukšmui. O su triukšmu prieš triukšmą nepakovosi. Lieka pavieniai signalai, kurie yra gožiami, slopinami ir tildomi – arba apsimetama, kad jie neegzistuoja, arba už juos baudžiama. Signalas, kaip ir tiesa, išsiskiria iš triukšmo, todėl netrukus įsijungia „nepriimtinumo“ faktorius ir signalo dažnis atšaukiamas. Ne veltui prieš tai triukšmas įvardytas kaip organizmas: diskursyviai susikuria savita imuninė sistema, triukšmą sergstinti nuo užkratų.

Eskapistinio survivalizmo terapija

Galima išskirti, kad veikiausiai egzistuoja du metodai, kaip tvarkytis su šiuo triukšmu. Pirmasis yra pasyvusis-eskapistinis – bėgti nuo triukšmo ir jo vengti. Antrasis yra aktyvusis-kovingasis – konfrontuoti su triukšmu, ieškoti jam atsvaros, kurti signalą ir tikėtis, kad nebūsi prarytas triukšmo. Sunku pasakyti, kuris kelias yra pranašesnis ir kuris apskritai įmanomas – kova prieš triukšmą atrodo stokojanti tam galios instrumentų, o sprukimas nuo triukšmo, panašu, jau yra pasmerktas pesimistiniam gyvenimo būdui, kuris pernelyg susaistytas su bevaisėmis atsijungimo ir iškritimo praktikomis. Alinanti ir sekinanti triukšmo būtis jau senokai siūlo ištisą eskapizmo industriją – įvairias atotrūkio formas, pavyzdžiui, technologijų detoksikaciją. Sekant tokia logika, tikėtina, kad ilgainiui susiformuos ir nuobodulio industrija, kuri siūlys tiesiog nieko neveikimą – komodifikuos nuobodulį ir jį pateiks kaip prabangą, laukiančią tavęs kokioje nors specifinėje erdvėje.

Eskapizmo-nuobodulio industriją galima pateikti kaip jau įsitvirtinusios terapijos kultūros dalį. Terapijos kultūra apjungia populiariąją psichologiją, savigalbos patarimus ir individualistinį požiūrį į mentalinių problemų kilmę – bėda identifikuojama serotonino nepakankamume, tavojoje mityboje, miego cikluose ir panašiai. Siūloma „gydytis“ tokiomis priemonėmis kaip medikamentai, išsikalbėjimas, meditacija, vartojimo įpročių korekcijos arba rutinos paįvairinimas. Kitaip tariant – problema yra asmeniniuose pasirinkimuose ir tavo galvoje. Šitaip terapijos kultūra įsiviešpatauja kaip moralizuojantis „geros nuotaikos“ kultas, chroniškas feel-good motyvas, emocijų policija, apsimestinės laimės tironija ir lengvumėlio ideologija, bergždžiai siekianti iš gyvenimo pašalinti bet kokią įtampą ir išbraukti konfliktiškumą. Terapijos kultūra apgaulingai pasirodo kaip laikinas ištrūkimas iš triukšmo, tačiau iš tiesų ji pati yra triukšmo sistemos dalis – kaip ir triukšmas, terapijos kultūra yra mąstymo blokas ir nugalinanti infantilizacija.

Taigi, tokia atotrūkio terapija ir sąmonės ekologija tėra šiandieninio triukšmo režimo akompanimentas. Tik įkyri terapeutinė kultūros logika ir psichologistinis spiritualizmas, atsiduodantis tuo, ką sykį labai tiksliai įvardijo vienas bičiulis: „Grįžti atnaujinta mėsa ir mindsetuku į tą patį mėšlyną“. Panašų bėgimą nuo triukšmo galima pavadinti ir survivalizmu, kaip išgyvenimo tėkme, kurios tikslas yra apeiti problematiškus barjerus, o ne siekti juos įveikti. Vėlgi, tokia pasyvi mąstysena – sunkumai ne įveikiami, o išgyvenami – nėra jokia naujiena. Istorikas Christopheris Laschas jau prieš keturis dešimtmečius rašė, kad socialinės sąlygos skatina survivalistinį mentalitetą, kurį paaštrina katastrofistinis kinas arba kelionių į kosmosą fantazijos, siūlančios pabėgimą iš pasmerktos planetos. Analogija su kosmosu yra tarytum tiesiai iš šiandienos, kuomet milijardieriai varžosi privačiose kosmoso lenktynėse. Įsigali savotiškas kosminis darvinizmas, kuriame šį Žemės triukšmą ištveria stipriausieji turtingiausieji.

Triukšmingas priešakys

Bėgimas nuo triukšmo tapo daugelio žmonių modus operandi: išgyventi triukšmą, išlikti triukšme. Visuomenė priverstinai ir turbūt negrįžtamai pasuko išgyvenimo keliu – išgyvenimo triukšme. Triukšmas iš lėto mus niokoja, talžo psichiką, šalina ūpą, tačiau pats išgyvenimas per komunikacinį sociumo šantažą yra susaistytas su triukšmo ontologija. Politiškai triukšmas konsensusą transformuoja į nonsensusą. Užklumpantis absurdas ir slegianti gyvenimo beprasmybė yra triukšmo tamsos pasekmė. Bet mes nebejaučiame tos tradicinės „vidinės tuštumos“, nes juntame triukšmingą perviršį. Melancholiją pakeitė kompulsyvi stimuliacija. Nuobodulį – maniakiškas perkaitimas. Triukšmasienės nepalieka tau atstumo, neleidžia tau įkvėpti ir būti įkvėptam. Ateitis triukšme bus nusėta solipsizmo kapsulėmis, atsiskyrėliškumo monadomis ir vienatvės atomais. Iš triukšmo kelio atgal nėra. Vieną triukšmą gali pakeisti tik kitoks.


Iliustracija – Carol and Mike Werner „Silver Devastation“.

18 thoughts on “Triukšmo visuomenė (original mix)”

  1. […] Dar niekad Lietuvoje nebuvo taip plačiai kalbama apie dialogą ir jo poreikį – dar niekad Lietuvoje dialogo taip nebuvo. Pasaulyje įvairūs kalbininkai ir žodynų sudarinėtojai kasmet renka metų žodį – jei atsigręžtų į Lietuvą, nesunkiai galėtų skelbti „dialogą“. 2021-aisiais pandemijos valdymas, vakcinacijos programa, galimybių pasas ir kita jau kasdienybe tapusi vadybinė technokratija privertė viešąją erdvę ir socialinę mediją dar labiau užsukti komunikacinės beprotybės propelerį, kuris eilinįsyk netapo kažkuo daugiau, nei tik triukšmu. […]

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s