Apgaulinga politikos sekluma

Pirmoji tekstų serijos „Akseleracionizmo filosofija“ dalis.


K.S.: Tegul akseleracionistai akseleruojasi.

E.V.: Leiskime jiems sudegti. [1]

Pseudoakseleracionizmas

Šiandien apie vieną akseleracionizmo sąvoką kalbėti nebeįmanoma – tik apie akseleracionizmus. Atrodo, kad kuo toliau, tuo akseleracionizmo reikšmių spektras plečiasi į vis margesnę puokštę. Sunku rasti žodį, kuris pastaraisiais metais būtų išsišakojęs į tokią gausybę skirtingų prasmių, neretai prieštaraujančių viena kitai. Kaip dažnai nutinka, viešojoje erdvėje kai kurios sąvokos gali nurodyti į visai ką kita, nei filosofijoje – su akseleracionizmu nutiko būtent tai. Todėl, prieš imantis teorizuoti akseleracionizmo filosofiją, būtina pažymėti komplikuojantį ir klaidinantį daugialypumą, ištikusį žodį „akseleracionizmas“.

Turbūt gausiausiai akseleracionizmas nukraujavo 2019-aisiais – tų metų kovo mėnesį Brentonas Tarrantas paleido šūvius į Naujosios Zelandijos Kraisterčo miesto mečečių lankytojus ir taip nužudė 51 žmogų. Ši ataka – dar vienas dešiniojo ekstremizmo išpuolis, kurio motyvai išdėstyti manifeste: Tarranto atveju, vienas skyrius šio šaulio manifeste pavadintas „Destabilizacija ir akseleracionizmas: taktika“ (Destabilization and Accelerationism: Tactics). Pastarasis teroro aktas simptomiškai išduoda tai, kad akseleracionizmas gana neseniai tapo šiuolaikinių neonacių, etnonacionalistų ir baltųjų viršenybės (white supremacism) išpažinėjų žodyno dalimi.

Akseleracionizmas čia virsta smurtinga politine taktika, siekiančia destabilizuoti egzistuojančią visuomeninę tvarką ir paspartinti šios žlugimą: terorizmas ir žudymas tampa instrumentais įgyvendinti socialinį kolapsą ir įvesti naują režimą. Dėl šių priežasčių akseleracionizmo singifikantas populiariojoje tarptautinėje medijoje imtas sieti su politine kraštutinės dešinės vizija ir naujaisiais fašistiniais judėjimais. To neišvengė ir Lietuvos žiniasklaida, kurioje žodį „akseleracionizmas“, apibrėžiamą kaip „radikalią doktriną, propaguojančią masinį smurtą visuomenės griovimo tikslais“, galima rasti straipsnyje kuriozišku ir sensacionalistiniu pavadinimu „Trylikametis estas – tarptautinės neonacių grupuotės lyderis“.

„Kuo blogiau, tuo geriau“

Galima išskirti dvi numanomas priežastis, dėl kurių dešinysis ekstremizmas save pakrikštijo akseleracionizmu. Pirmoji yra žodžio „akseleracija“ semantinis krūvis, dažniausiai bylojantis apie greitėjimą, pagreitinimą, intensyvėjimą, suaktyvinimą ir panašiai. Akla neapykanta prisodrintoje politinėje vaizduotėje tokie reiškiniai gali įsižiebti kaip destruktyvi fantazija ir įkvepiantys chaoso vaizdiniai, skatinantys veikti, naikinti ir taip akseleruoti. Čia galima įžvelgti ir tam tikrą estetinę žaismę, susijusią su greičio ir kaitos procesais.

Antroji priežastis yra ta, kad akseleracionizmo, kaip tokio, sąvoka yra dar palyginti nauja, o jos kilmė turi ryškų politinį ir ypač antikapitalistinį atspalvį. Pirmasis žodį accelerationism 2008 m. savo tinklaraštyje suformulavo teoretikas Benjaminas Noysas, o po dviejų metų, savo knygoje „Negatyvumo atkaklumas: šiuolaikinės kontinentinės teorijos kritika“ (The Persistence of the Negative: A Critique of Contemporary Continental Theory), įtvirtino ir akademiniame kontekste, pateikdamas tokį akseleracionizmo apibrėžimą: „Jei kapitalizmas generuoja savo paties žlugimo jėgas, tuomet būtina radikalizuoti patį kapitalizmą: kuo blogiau, tuo geriau“ [2].

Čia akseleracionizmas suprantamas kaip kairysis politinis projektas, siekiantis atsukti kapitalizmą prieš save patį – kapitalizmas prieš kapitalizmą. (Arba galima išvysti paradoksą: daugiau kapitalizmo = mažiau kapitalizmo.) Tuo implikuojama, kad kapitalizmui būdinga savinaika, todėl šia reikia pasinaudoti emancipaciniais tikslais – kapitalas ne tik kaip kliūtis, bet ir kaip galimybė. Šitaip akseleracionizmas pakeičia tradicinę socialistinę politiką ir teigia, kad vienintelis kelias kapitalizmo yra per ir pro kapitalizmą, o ne atsvaros jam formavimas. Labai panašų apibrėžimą siūlo ir kultūros kritikas Stevenas Shaviro, teigdamas, jog akseleracionizmas yra „argumentas, kad vienintelis kelias „iš“ yra kelias „per“ [3].

Pastarasis apibrėžimas yra vienas iš dažniausiai sutinkamų kairiojo akseleracionizmo apibūdinimų. Kitas neretai pasitaikantis teiginys yra tas, kad akseleracionizmas reiškia siekį akseleruoti vidinius kapitalizmo prieštaravimus, artikuliuoti konfliktą, puoselėti ekstremumus ir taip išbalansuoti šią sistemą – esą toks procesas įsteigtų judesį anapus kapitalizmo. Panašu, kad šios nuostatos šaknys glūdi 1848 m. Karlo Marxo ištartuose žodžiuose:

Bet, bendrąja prasme, mūsų dienomis protekcionizmas yra konservatyvus, o laisvosios rinkos sistema – destruktyvi. Ji skaldo senąsias tautas, o prieštaravimą tarp proletariato ir buržuazijos stumia į ekstremalų tašką. Trumpai tariant, laisvosios rinkos sistema paspartina socialinę revoliuciją. Šia revoliucine prasme, ponai, aš pasisakau už laisvąją rinką.

Laisvalaikio utopija: kairysis akseleracionizmas

Vis dėlto pastaroji apybraiža kairiojo akseleracionizmo kontekste yra pernelyg vulgari ir akseleracionizmą sukarikatūrina, kadangi maždaug nuo 2012 m. pradėtas mąstyti „brandusis“ kairysis akseleracionizmas – tais pačiais metais filosofas Markas Fisheris pasiūlė akseleracionizmo sąvoką įtvirtinti kaip marksistinę programą ir antikapitalistinę strategiją [4]. Būtent dėl šio žingsnio akseleracionizmo sąvoka įgavo ženklias kairiąsias asociacijas, todėl jau po metų teoretikai Alexas Williamsas ir Nickas Srnicekas išleido kairiojo akseleracionizmo manifestą „#Akseleruok: manifestas akseleracionistinei politikai“ (#Accelerate: Manifesto for an Accelerationist Politics).

Esminis šio manifesto įnašas yra postuluojamas technologijų potencialo aktyvavimas, kuris galimai transformuotų kapitalistinę visuomenę į postkapitalistinę [5] – būtent postkapitalizmo sąvokos paplitimas žymi kairiojo akseleracionizmo atsiribojimą nuo tradicinės socialistinės politikos. Šis akseleracionizmas orientuojasi į ateities galimybes ir tiki kapitalizmo produkuojamomis technologinėmis inovacijomis – pavyzdžiui, gamybos automatizacija leis žmonėms dirbti mažiau ir daugiau mėgautis laisvalaikiu. Trumpai tariant, Williamso ir Srniceko vizija technologijas subordinuoja emancipacinėms žmogaus reikmėms.

Įdomu tai, kad vos po poros metų tas pats autorių duetas savajame veikale „Išrandant ateitį: postkapitalizmas ir pasaulis be darbo“ (Inventing the Future: Postcapitalism and a World Without Work) tikslingai atsisako akseleracionizmo termino, tokį sprendimą motyvuodami tuo, kad šis konceptas išsišakojo į pernelyg daug nesutariančių interpretacijų [6]. Manau, kad tai daug pasako apie kairiojo akseleracionizmo likimą: jis nepasiūlė pakankamos distancijos nuo įprastos marksistinės politikos ir nesuteikė jai svarios alternatyvos, todėl šiandien kairįjį akseleracionizmą galima laikyti žlugusiu projektu. Visgi Srnicekas su Williamsu buvo tikrai teisūs dėl painios akseleracionizmo sąvokos, į kurios lauką taip pat pakliūva ir dešinysis akseleracionizmas, neturintis nieko bendro su pradžioje aptartu neonacistiniu pseudoakseleracionizmu.

Superintelekto triumfas: dešinysis akseleracionizmas

Jei kairysis akseleracionizmas pasisako už žmonių išsilaisvinimą iš kapitalistinės priespaudos, dešinysis variantas atitinkamai stoja į kapitalizmo pusę ir proponuoja paties kapitalo išlaisvinimą iš žmogiškojo konteksto. Kitaip tariant, dešinysis akseleracionizmas yra radikaliai antihumanistinis ir savąsias viltis investuoja į technologinį singuliariumą – hipotetinį ateities scenarijų, kuomet dirbtinis intelektas pranoks žmogaus protą ir nusvers šį galios balansą. Todėl dešinysis akseleracionizmas kapitalizmo augimą, evoliuciją ir plėtrą sutapatina su mokslo, technologijų ir mašinų tobulėjimu – visi šie procesai papildo ir palaiko vienas kitą, netgi laikytini identiškais.

Ši pozicija, suprantama, dėl savojo fatalizmo nėra tokia paplitusi, kaip kairysis akseleracionizmas: dažniausiai dešinysis variantas siejamas su vienu vieninteliu vardu – Nicku Landu. (Identifikuotis dešiniuoju jis pradėjo tik šiame amžiuje – iki tol jo ideologinė linija buvo kur kas mažiau apibrėžta arba apskritai priešiška politikos atžvilgiu.) Būtent pastarasis filosofas laikomas daugiausiai prisidėjusiu prie to, kad šiame amžiuje diskutuojama apie akseleracionizmą – jo idėjos, ypač dešimtajame XX a. dešimtmetyje, padėjo pamatus akseleruojančio technokapitalo svarstymui, nors tuo metu Landas, žinoma, dar nevartojo akseleracionizmo sąvokos. Anuomet, sparčiai įsivyraujant internetui ir vykstant technologijų bumui, Landas tikėjosi, kad vos už kelių dešimtmečių dirbtinis intelektas pranoks biologinį [7].

Žinoma, taip nenutiko, tačiau Landas lieka ištikimas savo įsitikinimams ir vis dar palankiai teorizuoja dirbtinio intelekto triumfą – šią hipotezę jis vadina ne technologiniu, o technonominiu singuliariumu [8], taip akcentuodamas kapitalistinės ekonomikos ir technologijų tandemą, pasižymintį intensyvėjančiu augimu. Politika čia iškyla kaip priemonė tam sudaryti kuo geresnes sąlygas – kuo mažiau reguliuoti rinką ir netrukdyti kapitalui judėti sava linkme. Tačiau dešinysis akseleracionizmas neturi konkrečios politinės darbotvarkės – jam stinga kitų mąstytojų indėlio, todėl ši kryptis neretai vadinama tiesiog landiškuoju akseleracionizmu.

Mikroakseleracionizmai

Greta kairiojo ir dešiniojo akseleracionizmų, pastaraisiais metais, ypač internete, užgimė ir daugiau akseleracionizmo rūšių, kurios yra mažiau populiarios ir sykiais nišinės. Pavyzdžiui, šalimais kairiojo akseleracionizmo atsiduria Laboria Cuboniks kolektyvo sutvertas ksenofeminizmas (xenofeminism), pabrėžiantis technomokslinių naujovių atveriamas galimybes feministinėms reikmėms, kas perša sąsają su senesnėmis kiberfeminizmo arba technofeminizmo tradicijomis. Taip pat užgimė netgi du socialinės lyties (gender) akseleracionizmo variantai, nors jų apibrėžimai gana panašūs. Vieną siūlo interneto veikėja pseudonimu n1x: „Gender akseleracionizmas yra procesas, akseleruojantis gender link savo galutinių išvadų“. O kitą pristato Vikky Storm ir Eme Flores: „Gender akseleracionizmas pasitelkia paties gender nyksmo procesą, idant sunaikintų klasinę gender sistemą“.

Taip pat būta mėginimų akseleracionizmą susieti su rasine problematika, ir menininkė Aria Dean išvedė blakseleracionizmo (blaccelerationism) terminą. Visų šių, pavadinkime, mikroakseleracionizmų, afiliacijos yra itin glaudžiai susaistytos su politika ir neturi rimtesnių pretenzijų pateikti solidesnių filosofinių įžvalgų. Į tai pretenduoja kelios likusios sąlyginai smulkios, bet filosofiškai stipriau angažuotos akseleracionizmo rūšys: nesąlygotas (unconditional) ir nulinis (zero), tačiau jas išsamiau aptarsiu tuomet, kai bus kalbama būtent apie akseleracionizmo filosofiją.

Filosofinis branduolys

Taigi, matome, kad pačioje akseleracionizmo sąvokoje tvyro vidinė įtampa – akseleracionizmas per kiek daugiau nei dešimtmetį tapo plačiu spektru. Vis dėlto politika šį spektrą pavertė ganėtinai plokščiu ir stokojančiu teorinės gelmės – atrodo, kad jei kas ir akseleruoja, tai nebent naujų pavadinimų ir etikečių dauginimas. Nesant tvirtam idėjiniam pagrindui, nutinka tokie atvejai, kaip minėtasis fašistinis pseudoakseleracionizmas, liudijantis apie paprasčiausią sąvokos nusavinimą ir suprimityvinimą. Dėl šių priežasčių viešumoje gali būti sudėtinga diskutuoti apie akseleracionizmą, kadangi žodis jau tempia ydingą simbolinį bagažą, primenantį įsivyravusį klaidingą anarchizmo, kaip betvarkės ir suirutės diegimo, suvokimą.

Politikoje, ypač kairiojoje, akseleracionizmas iškyla kaip elementariausias bandymas spręsti krizes, ieškoti išeičių iš ideologinių aklaviečių ir atnaujinti strategijas – pastebėtina, kad kairysis akseleracionizmas istoriškai susiformavo būtent kaip atsakas į 2008 m. ekonominį kolapsą, ir kaip įsigalėjusių kairiųjų iniciatyvų bei judėjimų kritika. (Tačiau paties akseleracionizmo niekaip nepavadinsi judėjimu, nes su juo susiję vardai daugiausiai yra išsibarstę internete, ypač tinklaraščiuose.) Todėl akseleracionizmą galima laikyti bandymu iš naujo išrasti kairę ir jai suteikti šiuolaikiškumo, kuris tuo pat atsiduoda defetizmu, kad kelio atgal iš kapitalizmo nėra ir reikia naviguoti jo ribose – šitaip akseleracionizmas sudrebina ir išjudina tradicines politines koordinates bei ideologines schemas.

Pačia populiariausia prasme, akseleracionizmas dažniausiai suvokiamas būtent kaip savitas politinis novatoriškumas ir persuktas santykis su kapital(izm)u, stimuliuojantis vaizduotę ir spekuliuojantis apie ateities naratyvus: kairėje matome mašinizuotos gerovės ir laisvalaikio utopiją, o dešinėje – darvinistinę technologijų mėsmalę, triuškinančią žmogų. Tačiau akseleracionizmas daugiau bendro turi su ekonomika, o dar daugiau – su filosofija. Politinis akseleracionizmas tėra akseleracionizmo filosofijos paviršius. Kaip bebūtų gaila, filosofinis akseleracionizmo branduolys neretai yra pražiūrimas arba ignoruojamas – galbūt todėl, kad neleidžia akseleracionizmo laikyti politine praxis ir mąsto toliau, nei siekia sociopolitiniai horizontai.

Arba dėl to, kad, kaip savo įvade į akseleracionizmą rašo Landas, mąstymas apie akseleracionizmą turi suspėti paskui jį. Tai gerokai komplikuoja reikalus, nes siūlo akseleracionizmą pamatyti kaip neišbaigtą ir nepastovų, sunkiai apibrėžiamą ir esantį nuolatiniame tapsme. Nepaisant to, akseleracionizmo filosofija turi gana aiškią idėjinę genealogiją ir istorines šaknis – jas atsekus, atsiveria kur kas sudėtingesnis akseleracionizmo paveikslas, parodantis, kad ši filosofija gali būti produktyvi teorinė ir konceptualinė prieiga prie svarstymo, kas gi yra kapitalas, laikas, geismas ir kitos svarbios filosofinės kategorijos. Prie to ir pereisime antrojoje dalyje.


  • [1] Danowski, Déborah et al. „Žvelgiant iš poliarinių lokių požiūro taško“. Apie tikrovę, sud. K. Sabolius. Vilnius: LAPAS, 2021, p. 315.
  • [2] Noys, Benjamin. The Persistence of the Negative: A Critique of Contemporary Continental Theory. Edinburgh: Edinburgh University Press Ltd, 2010, p. 5.
  • [3] Shaviro, Steven. No Speed Limit: Three Essays on Accelerationism. Minneapolis: University of Minnesota Press, 2015, p. 8.
  • [4] Fisher, Mark. „Terminator vs Avatar“. #Accelerate: The Accelerationist Reader, edited by Robin Mackay and Armen Avanessian, Falmouth: Urbanomic Media Ltd, 2014, p. 345.
  • [5] Srnicek, Nick and Alex Williams. „#Accelerate: Manifesto for an Accelerationist Politics“. Dark Trajectories: Politics of the Outside, edited by Joshua Johnson, Hong Kong: [NAME] Publications, 2013, p. 146.
  • [6] Srnicek, Nick and Alex Williams. Inventing the Future: Postcapitalism and a World Without Work. London: Verso, 2015, p. 122.
  • [7] Land, Nick. Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007. Edited by Robin Mackay and Ray Brassier, Falmouth: Urbanomic Media Ltd, 2011, p. 293, 317.
  • [8] Land, Nick. „Teleoplexy: Notes on Acceleration“. #Accelerate: The Accelerationist Reader, edited by Robin Mackay and Armen Avanessian, Falmouth: Urbanomic Media Ltd, 2014, p. 517.

Iliustracija – iš „#Accelerate: Manifesto for an Accelerationist Politics“.

2 thoughts on “Apgaulinga politikos sekluma”

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s