Prabangos meditacija

I.

Desire is often focused on an undefined presence.

Georges Bataille

Miesto centras, vakaras, lietus, kavinė. Juoda kava, sėdžiu, skaitau. Minkšta, patogu, jauku, nieko neįprasto. Pakeliu akis ir atkreipiu dėmesį, kad erdvės atmosfera kruopščiai išpuoselėta. Apšvietimas, koloritas, augalai, vinilinės plokštelės, viskas apgalvotai sukomponuota. Susimąstau, jog mano vartojamas produktas yra ne kava, o kai kas daugiau, pati aplinka, jos dekoras ir apdaila, tas rūpestingai sustyguotas vaibas. Vartoju kavinės specifiką, parengtas subtilybes, visą tą kafeterinį fengšui, galiausiai tiesiog „stogą virš galvos“. Kava tampa antraplaniu ir antraeiliu objektu, tik papildiniu ir priedu. Šis svarbos „persistumdymas“ leidžia pradėti plačiau mąstyti apie tai, kaip veikia prabanga.

Jeanas Baudrillard’as prieš beveik pusę amžiaus aprašė, kaip objektai jungiasi į sistemas, kurios jiems suteikia kultūrinę konotaciją – pastarąją Baudrillard’as ir pavadino atmosfera. Šiuo atveju, kur kas svarbiau yra tai, ką žymi, nurodo, reprezentuoja ir simbolizuoja objektas – kokia jo „perkeltinė prasmė“ ir simbolinė vertė. (Pavyzdžiui, prabanga savaime neišreiškia pilnatvės – ji tik metonimiškai referuoja į pilnatvės vaizdinį ir šį „atkuria“.) Todėl kavinė pasiūlo šansą ne tik siurbtelėti kavos, bet ir „įsijausti“ į atmosferą – pajusti savitos prabangos „aurą“, supančią produktą. Šitaip objektas visad įkūnija atitinkamą abstrakciją ir idealą, nesąmoningai produkuojantį geismą: gali atrodyti, jog trokštame kavos, tačiau iš tikrųjų geidžiame kavinės prabangos, nes libidinė geismo investicija yra nukreipta ne į daiktą, o veikiau į patį geismą. Friedricho Nietzsche’s žodžiais – „Mes mylime geismą, o ne jo objektą.“ Geismo geismas.

II.

Blizgučiai, papuošalai, kvepalai, kostiumai, jachtos, šampanas, auksas, spindesys. Prabanga pasižymi aiškiai nusakoma ir apibrėžiama estetika, kaip vizualiai „įkrauta“ ir vaizdinga opulencija. Tokia nupenėta estetika, neretai vadinama kiču, tuštybe ar beskonybe, pagauliai ir paveikiai apeliuoja į jusles, ypač regimybę – čia svarbus reginys ir spektaklis; prabangaus dizaino ir gausaus apipavidalinimo teatrališkumas. (Pridurtina, jog banaliausiu žurnalinės poppsichologijos lygio aiškinimu, prabanga yra „tuštumos užpildymas“, kažko „kompensacija“.) Todėl galime samprotauti ir apie tam tikrą blizgesio fenomenologiją, imliai reaguojančią į prabangos apraiškos sukeliamą įspūdį ir impresiją. Visa tai yra itin smarkiai susiję su paviršiumi ir paviršiais: prabanga yra paviršutiniškumas visomis prasmėmis.

Tačiau prabanga gali būti ir nepaviršutinišku paviršiumi, jei tik nutuoksime, kur dairytis. Vėl prisimenant Nietzsche’ę: „Bet koks papuošalas tik slepia tai, ką jis puošia.“ Tarkime, vienas iš žinomiausių prabangos egzempliorių yra vadinamieji blingblingai repo muzikoje – brangūs ir dažniausiai auksiniai aksesuarai, kuriais išdidžiai puošiasi atlikėjai. Tai yra vienareikšmė galios, sėkmės ir pergalės simbolika, negatyviai žyminti skurdą, kovą, getą, šiurkščią realybę ir „nueitą kelią“ – tai, ką dažniausiai turi įveikti reperiai, idant pakiltų į žvaigždes. Nietzsche dera ir čia: „Tas, kam taip reikia paviršiaus kulto, kadaise kažko skausmingai ieškojo po juo.“ Taip pat šioji prabanga tarnauja kaip atitinkama „autentika“, pasididžiavimo signalas ir simbolinė atsvara rasizmui bei policijos smurtui.

Iš kitos pusės, tviskančios grandinės ir žaižaruojančios dantų karūnėlės hiphopo kultūroje ilgainiui ėmė sugestijuoti „parsidavimą“, nupopsėjimą ir lindimą po šiltu komercijos sparnu. (Kaip tik todėl šis menkavertis reperių žavėjimasis savimi nevykdo jokios emancipacijos – tokius ekspozicinius gestus galima prilyginti Nietzsche’s aprašytai vergo moralei. Jos sampratos paveiktas Gilles’is Deleuze’as teigė, jog vergas galią traktuoja tik kaip pripažinimo objektą, reprezentacijos turinį ir konkurencijos svertą. Pratęsiant – juk jei iš tiesų turi ir jauti galią, tau neprisireikia ją neva legitimuojančių niekučių.) Šios perskyros sutveria paradoksą, kad prabanga gali būti finansiškai brangi rinkoje, tačiau estetiškai pigi kultūroje. (Pigi prabanga – iškalbinga kontradikcija: net ir juodžiausiame skurde iškapstome krislą prabangos, et vice versa.) Tą iliustruoja ir „liaudies“ gerai numinkyta patarlė, kad „ne viskas auksas, kas auksu žiba“.

III.

Automobiliai nuo seno buvo su prabanga glaudžiai sietini objektai – juk egzistuoja ir atskira „prabangių automobilių“ kategorija. Puikiai žinome visą tą patinų konkurencija, maskulinizmo kultu ir lėkšta seksualizacija pažliugusią automobilių kultūrą, kuomet išsijuosus daroma viskas, kad automobilis būtų kažkas daugiau, nei tik mechaninė transporto priemonė, kurios pirminė funkcija yra padėti nusigauti iš taško A į tašką B. Čia susiduriame su pačiu elementariausiu fetišizmu ir papildomos semantinės vertės suteikimu – mistifikacija. Įprasta prasme, fetišizmas reiškia prasmės perteklių, tačiau čia dar labiau tinka Karlo Marxo apibrėžtas prekinis fetišizmas, kaip „gryną“ objekto paskirtį viršijantis fantazmas ir „magiškas“ suprekinimas, keliantis pasimėgavimą – šis komodifikacinis virsmas ir nurodo prabangą.

Ekonomikos tema šmėžteli labai laiku: juk prabanga, visų pirma, yra ekonominis ir materialus reiškinys, dažniausiai susijęs su vartojimu – nieko keisto, jog sutinkame tokias sąvokas, kaip „prabangos prekė“ arba „prabangos mokestis“. Tai yra infliacijos ir recesijos laikams itin tinkama diskusija – juk būtent ekonominiai sunkmečiai verčia permąstyti tai, ką mums reiškia prabanga. Šiuo atveju, įvairios finansinės krizės ir fiskaliniai veiksmai atskleidžia prabangos reliatyvumą ir paslankumą – pavyzdžiui, tai, kas kitados buvo norma ir kasdienybė, šiandien virsta prabanga. (Ypač kalbant apie įvairias – baziniam pragyvenimui nebūtinas – pramogas.) Todėl prabangos standartai yra nuolatos kintantys ir besimainantys – prabanga nebūtinai privalo būti „objektyviai“ brangi ir slėptis po buržuazine užkarda. Dėl to prabanga neišvengiamai gretintina su „gero gyvenimo“ abstrakcija ir aptakiu „galėjimu sau leisti X“, tačiau bene įdomiausia materialios prabangos savybė yra jos apybraižos nestabilumas: bet kas gali būti prabanga.

IV.

A sacrifice explores the depth of the worlds, and the destruction that ensures it thereby reveals the laceration.

Georges Bataille

Konvencinės ir tradicinės politinės ekonomijos, pavyzdžiui, marksizmo, prabangai nusakyti gali nepakakti. Domėn imdami prabangą, turime reikalą su gausybe, kuri nevaldomai išsprūsta iš racionalios sistemos, utilitarinės apskaitos ir netgi rinkos savireguliacijos – tai perteklius, perviršis, ekscesas; tam tikras „neprašytas“ heterogeniškumas. (Kad ir kokia nepastovi bebūtų prabangos sąvoka, vienas esminis prabangos vektorius niekad nekinta – tai ekscesas.) Prabanga visuomet yra tai, kas iš esmės nebūtina ir nereikalinga, tačiau vis vien nenumaldomai egzistuoja – tai yra įrodymas, jog bet kokia ekonominė sistema negali būti sandariai ir hermetiškai racionalizuota, optimizuota, totalizuota, suplanuota bei „uždaryta“ be jokių „išsikišusių galų“. Todėl ekonomikos neįmanoma mąstyti išskirtinai gamybos, nepritekliaus, stokos ir stygiaus rėmuose – greta šio „asketiškumo“ būtina pridėti ir svarbius ekscesyvaus vartojimo, geidulingo nesaikingumo ir nekontroliuojamo išlaidavimo procesus.

Čia ir susidėlioja viena pamatinių prabangos charakteristikų – nebūtinumas. „Perteklius yra būtinybės priešas“ – rašė Nietzsche. Pastarasis Georges’ą Bataille’į inspiravo teorizuoti ištisą pertekliaus, eikvojimo, sąnaudų ir prabangos ekonomiką, kurią vėliau Baudrillard’as taikė ir plėtojo toliau, ypač akcentuodamas nesutramdomą ekonominį karnavališkumą, kapitalistinį festivališkumą ir finansinį maskaradą, kaip nuolatines turto orgijas, šventes ir puotas. (Tuo Bataille’o-Baudrillard’o kontinuumas yra turbūt perspektyviausia Marxo „išdavystė“ filosofijos istorijoje.) Visi anie mąstytojai leidžia susivokti, jog prabanga nėra anomalija, išimtis ar nuokrypis – tai yra taisyklė ir, paradoksalu, būtinybė. Absoliučiai jokia ekonomika negali suktis ir tęstis be specifinio prabangos laipsnio – prabanga yra tie užputojantys 150%, kurie neišvengiami ir reikalingi, kaip sistemos kraujo persipylimas. Prabanga čia sklandžiai suveikia nelyginant nepagydomo sistemos organizmo sutrikimo simptomas, kuomet sistema vienu metu yra ir įplyšusi, ir perplyšusi.

Be abejo, prabanga gali būti numatyta, apskaičiuota, netgi subtili ir santūri, tačiau ji vis vien pirš pritinkamą užribį ir peržengtas ribas – ekonomine prasme, prabanga visuomet yra nuostolinga, ir visad atliepianti simbolinius mainus arba saiko nesatį. (Prabanga kaskart užklausia ribas ir limitus – tai yra be perstojo kvestionuojama normalybė.) Visi esame susidūrę su prabanga kaip nesusilaikymu – juk daugelis yra guodęsi, jog „ai, nesusilaikiau ir nusipirkau“. Tačiau prabangą gali išpildyti ne tik išlaidavimas, bet ir toks „nekaltas“ aktas, kaip paprasčiausias dovanojimas. Šios elgsenos liudija, kad prabanga beveik visados yra neatsiperkanti – netgi galima teigti, kad prabanga yra niekas niekam ir viskam viskam vienu ypu: prabangos reikia ir visiems, ir niekam. Tad bergždžia prabangą svarstyti be prieštaravimų – prabangos simultaniškai yra ir per daug, ir negana; pati prabanga visada yra per daug, tačiau prabangos niekad nebus per daug. Todėl prabanga operuoja kaip trūkumo ir pertekliaus dialektika, kurią vulgaria linkme nusako toks žodis, kaip „šūdniekis“. Šūdas konceptualiai labai pakeliui – juk būtent jis, kaip ir prabanga, išreiškia būtinąjį perteklių. Taigi, čia taip pat nušviečiamas prabangą apsprendžiantis neapibrėžtumas: prabanga kaip nebūtina būtinybė, nenaudinga nauda arba normalizuotas nenormalumas.

V.

Prabangą galime įvardyti tuo, ką Nietzsche pavadino „efektu savaime“ – padariniais, neturinčiais pakankamos priežasties: kaip pavyzdį, filosofas pateikė karines ir religines šventes. Tiek karinės skerdynės, tiek religinės procesijos domino ir Nietzsche’s sekėją Bataille’į, kuris karą konceptualizavo kaip katastrofišką perteklinės energijos eikvojimą – energijos, esančios materialių-ekonominių mainų pagrindu. Tokiame ekonomilitaristiniame kontekste, karas vyrauja kaip ekstravagantiška prabanga, kuri, vėlgi, iš pažiūros atrodo nebūtina ir išvengtina, tačiau koks kapitalizmas be karo? Todėl garsiajame militarizmo teoretiko Carlo von Clausewitzo teiginyje „Karas yra politikos tąsa kitomis priemonėmis“ politiką prasmingiau pakeisti ekonomika.

Eilinįkart pasireiškia prabangos apibrėžimui būdingas dvilypumas: taip, prabanga yra tai, kas „virš“ sistemos, tačiau kartu prabanga yra integraliai svarbi ir gyvybiškai būtina tai sistemai. Bemaž tą patį įmanoma pasakyti ir apie karo bei kapitalizmo koreliaciją: karas gali pasirodyti kaip brutali barbarybė, be kurios tikrai gali apsieiti „moderni ir šiuolaikiška“ visuomenė, tačiau kapitalizmas yra savaime agresyvi santvarka, kuriai karas nepamainomai reikalingas plėtrai bei įprastam išteklių ir resursų perskirstymui. Šį cikliškumą dar praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje suprato ir Walteris Benjaminas, kuris rašė: „Jei natūralų naudojimąsi gamybinėmis jėgomis blokuoja nuosavybės sistema, tai technikos priemonių, tempo ir energijos šaltinių augimas verčia ieškoti būdų, kaip visa tai nenatūraliai suvartoti kare.“ Benjaminas, su Bataille’u kone unisonu kritikuodamas racionalaus istorinio progreso idėją, siekė pabrėžti, jog karas savuoju destruktyvumu yra neatsikratoma beprasmybė – visai kaip ir prabanga.

VI.

Suverenumo koncepcija dažniausiai aptarinėjama Carlo Schmitto ir Giorgio Agambeno padiktuota kryptimi, t. y. kaip suvereno eksploatuojama galia spręsti tiek įstatymo nustatytose ribose, tiek kitapus jų – išimties būklėje. Tematiškai verta pridėti ir Ernstą Jüngerį, kuriam aukščiausia suvereno prerogatyva yra spręsti dėl karo ir taikos. (Beveik lygiagretė Schmitto decizionizmui.) Tuo tarpu Bataille’o suverenumo teorija dažniausiai nėra svarstoma tokiame kontekste – galbūt dėl to, kad nėra tiesiogiai susijusi su juridine sfera ir politinių sprendimų arena. Bataille’ui suverenumas, visų pirma, yra betikslis atsidavimas objektams čia-ir-dabar: ekscesyvus vartojimas, besaikis dovanojimas, gėrybių „taškymas“, savavališkas naikinimas, galimybė nedirbti ir elgtis nenaudingai; bet kokių naudos kalkuliacijų peržengimas ir ateitiškumo horizonto ignoravimas. (Kitais žodžiais, suverenui reikia energijos ir jos „netekties“ bei „prarasties“ – suverenas nusilengvina.) Mūsų temos atveju, suverenas yra tas, kurio galioje ir valioje esti neišmatuojama prabanga.

Galima sakyti, jog šitoks prabanga trykštantis suverenumas yra transistoriškas ir transreliginis: jį nesunkiai aptinkame įvairiausiuose laikotarpiuose, perioduose ir erose, nepriklausomai nuo socioekonominės formacijos, politinio režimo bei išpažįstamos konfesijos. Pavyzdžiui, toks archetipinis ir šabloninis prabangos objektas, kaip rūmai, žėruoja tiek feodalinėje monarchijoje, tiek laisvosios rinkos kapitalizme, tiek valstybiniame socializme. (Čia vidujai prieštaringo architektūrinio kolosališkumo prasme turbūt toliausiai nužengė socialistinės Rumunijos lyderis Nicolae Ceaușescu – tikrasis luxury communism mesijas.) Kad ir į kokią pusę besižvalgytume, visur rasime savas bažnyčias, permodeliuojamus altorius, ir savaip varijuojančias simbolinio prestižo išdavas. Bet kokia racionali akumuliacija ir ūkiškas gyvenimas „nusilupa“ nuo suveren(um)ą realizuojančios perversyviai džiaugsmingos prabangos – totalinės didybės, išgaunamos neribotais nuostoliais.

VII.

Jei prabangą suredukuosime iki turtinio statuso sociume ar demonstratyvių elito aksesuarų, galime praleisti pro akis vieną iš kertinių prabangos bruožų: prabanga visada turi religinių atspalvių. Tai reiškia, jog prabangą nuolatos juosia priderama mitologija, susijusi su garbinimu, šlovinimu, atnašavimu. Istoriškai tą įmanoma įmatyti senųjų civilizacijų aukojimo ritualuose, totemizmo fenomene ir stabmeldystėje, arba tokiose „palaidūniškose“ dovanojimo bei turto naikinimo apeigose, kaip indėnų potlatch – visi šie atvejai informatyviai byloja tai, kad religinė duoklė dievybėms yra visad susijusi su kokiais nors objektais, ir visados esti simbolinė. Šiame siautulingame sakralume regime jau minėtą prabangos šventiškumą; o juk „šventė“ – tai beveik „šventa“. (Tokią analogiją mūsų dienomis brėžia fejerverkai, kaip proginės, ir dažniausiai nemenkos, išlaidos vardan momentinio impresyvumo – „pinigai į orą“ tiesiogine šios idiomos prasme.)

Kitas, dabarčiai ne mažiau aktualus, pavyzdys yra krikščionybė – juk katalikiškoji pakraipa neįsivaizduojama be perteklingo fetišizmo ir pompastiškos architektūros, o protestantizmas, savo ruožtu, užima antitetišką poziciją, ir ne be priežasties yra siejamas su disciplinuota askeze. Juk barokas – veikiausiai prabangiausia įmanoma estetikos „mokykla“ – išsprogo būtent kaip katalikų Bažnyčios atsakas į protestantiškąjį susilaikymą ir „minimalizmą“. Vis dėlto religinės prabangos motyvai ir jų pergrūstas simboliškumas bei ikonografinis kultas niekur neatsitraukė ir po „Dievo mirties“: tarkime, tokie šiuolaikiniai teoretikai, kaip Franco Berardi, baroko charakterį įžvelgia ir postmodernios kultūros epochos stilistikoje. (O šiai apsakyti čia dar itin dera ikonorėjos – „vaizduriavimo“ – terminas.) Todėl prabangos religingumas ir religingumo prabanga nėra atavizmas ar rudimentas – tai ekonominės apytakos ir socialinio vyksmo elementai, kurių niekad neištrins toji kita (savi)apgaulė, pasikrikštijusi ateizmu.

VIII.

Siekiant kažkuo mėgautis, neretai reikalingas tam tikras įtarpinimas – papildomi simboliniai priedai, leidžiantys subjektui lengviau „pakelti“ objektą, kuris nebūtinai gyvuoja kaip tiesioginis pasitenkinimo šaltinis. Prabanga atitinka kaip tik šią mediaciją ir suplementą, suteikiantį progą patirti malonumą virš standartinio „buitinio“ pasitenkinimo ir anapus naudos – pavyzdžiui, „romantika“ randasi tuomet, kai sukuriama prietema, uždegamos žvakės ir pabarstoma rožių žiedlapių. (Ideali iliustracija Baudrillard’o atmosferos konceptui.) Šis distancijuotas pasimėgavimas, kuriam nuolat juntama stoka (o ir jis pats ją toliau generuoja), psichoanalizėje vadinamas pridėtiniu mėgavimusi (surplus enjoyment). Pridėtinis mėgavimasis, kaip niekados visiškai ir iki galo nepatenkinamas stygius, pasireiškia nenutrūkstančia eksceso gamyba. Čia prabanga yra perpildytas niekas – prabangai trūksta paties trūkumo.

Taigi, prabanga, visad egzistuojanti dėl Kito žvilgsnio, yra libidinis „lubrikantas“, kuris tuo pat „įcementuoja“ ir neužpildomo geismo prakeiksmą. Ne veltui Jacquesas Lacanas, kuris ir sutvėrė pridėtinio mėgavimosi (plus-de-jouir) konceptą, šiam įkvėpimo sėmėsi iš Marxo pridėtinės vertės (surplus value) teorijos, kaip priešpriešos naudojimo vertei (use value) – čia įsisteigia aiški paralelė su kapitalo akumuliacija, kurios visada privalo būti daugiau; kaupimas niekad nepasotinamas. Todėl prabanga, šiuo atžvilgiu, yra nenaudingai naudingas kapitalizmo žaisliukas, kaip veiksnys, kuris yra ir produktyvus, ir ne. (Tą pastebime ir Deleuze’o bei Guattari filosofijoje – kapitalo cirkuliacijoje gamyba persilieja su antigamyba.) Lygiai tas pats pasakytina apie prabangos ir geismo santykį: gali išsiversti be prabangos, žinoma, tačiau vis tiek nesąmoningai jos geidi. Dėl šių priežasčių prabangą paranku įvardyti „užuolaida“, dangstančia fundamentalų kapitalo veikimo dėsningumą: ekonomika yra neekonomiška.

IX.

The positive value of loss can apparently only be given in terms of profit.

Georges Bataille

Prabanga nužymi vieną ūmiausių mūsų dienų įtampų – tarp senkančių planetos resursų ir destruktyvaus technologinio-industrinio augimo. Abu šie poliai „propaguoja“ savitas prabangos koncepcijas. Viena vertus, juk pati Žemė yra neaprėpiamai turtinga: įvairūs jos ištekliai dažnai jau savaime yra vertingi – ne veltui, tarkime, nafta populiariai vadinama juoduoju auksu. Kaip bežiūrėsi, pati gamta alsuoja prabanga – Nietzsche gamtą laikė „nepaprastai išlaidžia“, nesyk vadino „beprote švaistūne“, ir rašė, jog „gamtoje viešpatauja ne sunki padėtis, o perteklius, švaistymas, išaugantis net iki nesąmonės“. Visokeriopas civilizacinis švaistymas jau senokai deformavęs „natūros-kultūros“ skirtį, ir tik dar gausiau pumpuoja beprotybę: šiandien viena – žmonių – prabanga egzistuoja kitos – gamtos – prabangos sąskaita.

Kita vertus, prabangos signifikantas šiais laikais itin asocijuojamas su technologijomis. Galima įžvelgti, kad didžioji dalis šiuolaik kuriamų „inovatyvių“ išradimų yra vis mažiau funkcionalūs, ir vis labiau skirti įkūnyti bei stimuliuoti niekad neišsipildysiančias fantazijas – pavyzdžiui, gyvenimo kitose planetose. Nors ir technologijų sektorius mūsų tikrai nebenustebina jokiais kolosaliais proveržiais, jis šiame amžiuje dėl to virto tik dar prabangesniu, nes vis įnirtingiau „atlapoja“ savąjį švaistūniškumą ir tą parazitinę tuštybę, siejamą su turtingiausiais pasaulio žmonėmis (dėl to šiuos praminiau parazituomene), žiurkiškai lenktyniaujančiais ir besivaržančiais įspūdžiu (vėlgi, Nietzsche’s „efektas savaime“), o ne realiu ir pragmatišku savo gaminių poveikiu. Nuo per daug tuščių ambicijų nusileidus į praktinę plotmę, nūdienos technologinio „avangardizmo“ būklę taikliausiai reprezentuoja telefonai su šešiomis fotokameromis ir kiemo veją pjaunantys robotai, tingiai judantys siaurame ir ribotame perimetre.

Prabanga reikalauja aukų. Patogus susisiekimas, operatyvi komunikacija ir technologizuotas laisvalaikis turi ir kitą – tamsiąją – pusę. Jüngeris dar 1934-aisiais pastebėjo, kad komerciniai skrydžiai ir jų lėktuvų avarijos prieštarauja visiems ekonomikos dėsniams, o transporto eismo aukų skaičius pranoko kruvinus karus. Jüngeris, gan panašiai, kaip ir Bataille’is, suponavo, jog ekonomikai turi būti kažkas paaukota – kitaip tariant, neįmanoma išlikti „sausam“, „švariam“ ir „šventam“; viskas turi savo kainą, viskam reikia pralieti kraujo. Išryškėja Jüngerio aksioma – skausmas neišvengiamas. (Autoriaus technoskepticizmas pasireiškė dar ir tuo, kad „pasakišką“ techninių priemonių ekspansiją jis laikė būdu skleisti hedonizmui ir „lieti aukso upes“.) Vėliau panašią mąstyseną technologijų ir pramonės atžvilgiu išvystė Paulis Virilio, kurio viena įsimintina mintis vis neatlyžtančiai prašosi cituojama: „Išrasdamas laivą, išrandi ir jo avariją“.

X.

Didžiules kavines, replikuojančias, pavyzdžiui, rokoko stilių, Jüngeris laikė simboliniu gerovės ir klestėjimo ženklu – „demokratijos rūmais“, kuriuose galima pajusti svajingą, sapningą ir keistai narkotinį jaudulį, užpildantį orą. Taigi, sugrįžtame prie to, nuo ko pradėjome – objektų ir jų sudaromos atmosferos, apeliuojančios į komfortą, patogumą, saugų būvį. (Beje, šiandien tokio prabangos „guolio“, tarytum sugrįžimo į motinos gimdą, poreikį atitinka meditacija – todėl teksto pavadinimas ne šiaip sau.) Čia prabanga neatsiejama nuo atraktyvaus gundymo ir viliokiško suvedžiojimo – tai yra, prisimenant Baudrillard’ą, kerinti semiotika, traukiantys paviršiai, magnetizuojančios apraiškos, apglėbiančios formos, įsiurbiantys ritualai, imersyvios simuliacijos; viso to beprasmiškumas ir begalinė reprodukcija. Todėl prabanga ir yra itin susisaisčiusi su estetine dimensija – netgi įmanu pridurti, jog prabangą neprošal laikyti ir atskira bei visaverte meno, nebūtinai komercinio, kryptimi. 

Tad, pastarųjų verčių šešėlyje, prabanga yra bemaž visomis prasmėmis paviršutiniškas reginys, tačiau ji tykiai slepia gelmingas ir kompleksiškas filosofines prielaidas bei implikacijas. Sekant šiomis turtingomis linijomis, tampa aiškiau, kad prabanga iš esmės egzistuoja visuomet ir visados, tačiau ji, kaip tokia, apmąstoma ir aprašoma palyginti retai. Galiausiai, vėl įsineriant į pirmojo asmens lažą, kadangi filosofiniai tekstai tuo prabangesni, kuo jie labiau „išuostinėti“ metodiškai, prieš rašydamas apie prabangą sumaniau vieną kelionę nuvažiuoti pirmąja traukinio klase. Visgi mintį atmečiau, nes juk tikroji prabanga yra galimybė leisti sau to atsisakyti.

Totality is this exuberance within me: it is only an empty longing, an unhappy desire to be consumed for no other reason than the desire itself – that it is completely – to burn. In this totality is the desire to laugh, this desire for pleasure, for sanctity, for death… It has no other task to fulfill.

Georges Bataille


Iliustracija – iš „The Wasted World“.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s