Suicidinė modernybė: mirties vara, afektų sinchronizacija ir nihilibidinė ekonomika

Pirmąją dalį skaitykite čia.

---

Suicide has too many faces to the point of a catastrophic vertigo (a facelessness) for one who undergoes a self-immolation and the one who ludicrously tries to convince and ensure himself of being just the audience of suicide of the other and not another entity (event) engulfed by the whole panorama of sui + caedere, or a participant, an ally in suicide of the other. Suicide is not an isolationist or a concentrative annihilation; it is a spreading one. […] Suicide is an inter-dimensional program and does not have a single face with a single function to end or anything else. It is impossible to both define and trace suicide as a single, dead-end process.

Reza Negarestani

Įkaitusiomis gijomis susmaigstytos lėlės

Suicidinė modernybė yra nesibaigiantis prieštarų karavanas, nenutrūkstanti kontradikcijų vilkstinė, nesustojantis antagonizmų konvojus. Savuoju dvilypumu, suicidinė modernybė sėja prieštaravimus jau seniai nustekentuose klimato ir ekologijos aruoduose. Nelyginant atvira ir kraujuojanti žaizda, prasiveria plyšys tarp idealo ir veiksmų: pavyzdžiui, galime sąmoningu ir kognityviniu lygmeniu visiškai nenorėti naikinti aplinkos („gamtos“), tačiau, kaip struktūroje veikiantys subjektai, esame priversti tą daryti, ir vis labiau.

Modernybė tragikomiškai žaidžia mumis ir mūsų valia, sprendimais bei pasirinkimais – čia mes liekame agentais, kurių veikimo plotmė yra itin užgniaužta. Pamažu žudydami savo gyvenamąją erdvę, mes, logiška, smaugiame ir save, kaip gyvastį. (Mazochizmas, sadizmas – viskas viename verdančiame katile.) Net jei tai kartkartėmis ir gali atrodyti kaip kontroliuojamas bei valingas procesas, kuriame kažką reiškia individualybė, čia belieka sau kryptingai užduoti viename CCRU kolektyvo tekste švystelėtą klausimą: „Who’s pulling your strings?“

Dūmų kamuoliai yrančiuose kūnuose

All the meat, and all it wants.

William Gibson, „Neuromancer“

Suicide is the diary of the incomplete (but not repressed) death, a death-mess. Through suicide, the body is scattered here and there, floating, lying, moving, oozing, propagating in life and mess to that extent which even death cannot scavenge and collect all traces, flows and pieces of this ever-suiciding body. This reminds of a criminal and demonic laughter in which one yells: „Damn, I’m still alive“; and not only the body but also one’s existence becomes a toilet for the interfusing slops of life and death; nothing can clean the streets, space and bodies from their sticky presence. I tell myself: „If you are searching a total death in your suicide; then, go somewhere else.“ By suicide I make my body, existence and becomings disloyal.

Reza Negarestani

Modernybė minta mūsų mėsa. Kaip suicidinės modernybės funkcionavimo analogija, gali pasitarnauti masiškai paplitęs ir dažnai sutinkamas įprotis rūkyti tabaką. Absoliuti dauguma rūkančiųjų puikiai nutuokia ir suvokia, kokias neigiamas pasekmes jų (ir taip mirštančiam) kūnui sukelia nikotino medžiaga, ką jau bepridurti apie „fabrikinėse“ cigaretėse tūnančias nuodingąsias dervas. Juoba, apie žalingą rūkymo poveikį ir taip kassyk primena ant tabako gaminių įsitaisę pamėlę išpuvėliai ir perbalę raudotojai.

Taigi, jei rūkymas, žinia, visokeriopai kenkia organizmui, kodėl jis toks populiarus? Kodėl rūkoma, jei gerai žinoma, kad greičiau artėjama link mirties – spartinamas irimo procesas? (Čia, beje, visiškai neagituoju nei prieš, nei už rūkymą.) Įtikinamesnis atsakymas slypi ne tiesioginiame – cheminiame ir intoksikaciniame – nikotino poveikyje, o pačiame veiksme ir jo kūniškai mechanizuotoje kartotėje: ne veltui rūkymas atlieka be galo efektyvią socioritualinę paskirtį; juk pešdami cigaretes susipažįsta, komunikuoja ir informacija apsikeičia daugybė žmonių.

Gyvenimo magistralėmis srūvanti mirtis

Let us beware of saying that death is the opposite of life. The living being is only a species of the dead, and a very rare species.

Friedrich Nietzsche

Death in excess, always already there, proves that life is only defective when death has taken it hostage, that life only exists in bursts and in exchange with death.

Jean Baudrillard

In suicide, you cannot wipe yourself out; you can only make a mess out of yourself; and this is why, suicide is all a mess spread over the sexual hiccups, unfinished compositions of the body, never-ending suicide notes, imperfectible desires, inharmonious body-arts, hasty movements, etc.

Reza Negarestani

Rūkymo fenomeną dar stipriau kergiant su aršiu suicidinės modernybės metabolizmu, užvis įdomiausias rūkymo aspektas yra savidestruktyviai kompulsyvus potraukis kartoti, pasireiškiantis anapus malonumo principo. Abejingumas ir indiferentiškumas mirčiai, kaip aklas ir nesunaikinamas libido atkaklumas, primygtinumas, reiklumas; absoliučios pusiausvyros ilgesys, Nirvanos principo išpažinimas ir baigtinumą sulaužanti ritmika – visa tai psichoanalizėje vadinama mirties vara.

Mirties varos koncepcija geriausiai žinoma dėka Freudo todestrieb sąvokos, tačiau pirmoji šios idėjos prototipą 1912 m. pasiūlė Sabina Spielrein. Visgi, nepaisant šios psichoanalitinės trajektorijos, čia už akių dalinai užbėgęs buvo ir Nietzsche, kuomet savo darbuose ne kartą aptarinėjo „žiaurumo instinktą, kuris, nebegalėdamas išsikrauti išorėn, atsigręžia atgal, į vidų.“ (Šie žodžiai puikiai tinka dar vienam suicidinės modernybės nusakymui, rezonuojančiam ir su Baudrillard’o pasitelktu implozijos terminu.)

Vis dėlto, kaip neretai minima, instinkto sąvoka yra pernelyg natūralistinė ir biologizuojanti, todėl verčiau vartoti neutralesnį terminą „vara“ (drive), kurį nuo biologijos su žodžiu la pulsion dar labiau atitraukė Lacanas – jam, beje, kiekviena vara yra mirties varos aproksimacija. Visa ši varos koncepto genealogija mums atskleidžia, jog gyvenimas ir mirtis neturi vienareikšmės (at)skirties – mirties mikrointervencijos be trikdžių įsiterpia į gyvenimą kaip „mažoji mirtis“, o tai, vėlgi, labai tinka apibūdinti tam pačiam rūkymui.

Todėl, būtina pabrėžti, mirties vara yra ne koks nors nuožmiai užvaldantis troškimas siautėti ir niokoti, o veikiau cirkuliatyvia stimuliacija grįsti bandymai ir mėginimai atbaidyti Mirtį. Tai – kūniškai įsiveržiantis savimaršos siekis, besąlygiška jėga ir atkaklus nemirtingumo pojūtis, kaip nesunaikinamas gyvenimas. Tad čia, kaip ir visur, turime nepamiršti dialektinių kilpų, paradoksalių mazgų ir tam tikro diagonalumo: mirties vara nėra paprasta gyvenimo opozicija ir antitezė gyvybei – ji esti tas „trečiasis narys“, įstrižai kertantis biologinę gyvenimo-mirties binariką ir gimimo-irimo cikliškumą.

Mirties magistralėmis srūvantis gyvenimas

Life is always a product of the decomposition of life.

Georges Bataille

The signifier cuts into the living body and implants a little piece of death in us. 

Todd McGowan

In suicide, dying process is an affirming flow which spills into the mouth of (un)life and its Abomenon.

Reza Negarestani

Kaip kažkas, berods Žižekas, išskyrė – Freudo mirties vara turėtų būti priešpriešinama Heideggerio sąvokai „būtis-mirčiai“. Žinoma, mirties vara neišvengiamai konotuoja geismą mirčiai, tačiau, subjekto atžvilgiu, reikia suprasti, kad mirties vara pasireiškia kaip nesėkmės kartojimas ir prarasties išgyvenimas; traumatinis noras sugrįžti į neorganišką būvį. Kaip reziumuoja lakanistas Toddas McGowanas: „The subject finds satisfaction in repeating loss, [so] the subject’s satisfaction is inextricable from failure.“

Suicidinės modernybės kontekste, mirties vara yra neatsiejama nuo kapitalo akumuliacijos, kuri taip pat vadintina vara: kaupimas reikalauja buko ir nenuilstamo kartojimo, be pabaigos, ad infinitum; „tiek pat“ pinasi su „dar“ ir su „daugiau“. Viena vertus, ši modernybės savivara yra itin versatili ir amortizuota – kita vertus, ji statiška ir fiksuota, teturinti vieną tikslą, kuris betikslis. Vėlgi, pokyčiai be kaitos, nejudantis judėjimas, pabaiga be pabaigos, siautulingas sąstingis… Evano Calderio Williamso žodžiais: „Apocalypse is the revelation of nothing but nothing changing.“

Būtent mirties vara, kaip užsiciklinęs gyvybės perteklius, ir yra viena iš suicidinės modernybės varomųjų injekcijų. Mirties vara, kaip ir pati modernybė, nėra vienalytė, monolitiška ir homogeniška – čia negatyvumas persimala su pozityvumu, kančia su džiugesiu, agonija su palaima, ašaros su juoku, etc. Tariant banaliu žiniasklaidos registru – suplakamas „emocijų kokteilis“. Tik šiojo sudėtis neapsiriboja paviršiuje regimomis „nuotaikomis“ – ingredientai atsišerpetoja nuo pajuodusios nesąmoningumo srities armatūros.

Slūgstančių bangų įsunkiama abstinencija

John Michael Greer emphasized he was not joking when he wrote that when this all collapses, most people will be so bereft of meaning, they’ll throw all their Xanax into a punch-bowl and have a suicide party.

James Ellis

Kosminiais greičiais™ blykčiojantis internetas lėmė tai, kad net ir skaudžiausios tragedijos ilgainiui tampa „šaldytuvo zvimbesiu“: paiku foniniu triukšmu, sukeliančiu pasyvizuojantį, pacifikuojantį ir anestezuojantį efektą, kurio dažnį bėgant laikui darosi įmanoma ignoruoti ir netgi apskritai užmiršti egzistuojant. Kad taip nutiktų su kokiais nors įvykiais, šie turi praeiti savaip euforišką ir savitai ekstatišką fazę, o tuomet, atslūgus adrenalinui, išsikrauti ir nusėsti. Karas, koks jis bebūtų ir kur begriaudėtų, jokia išimtis.

Prisiminkime tos pačios Rusijos invazijos į Ukrainą pradžią, kuomet po to neilgai trukus (tiksliau – beveik iškart) ūžtelėjo ūmi afektų banga, pasižymėjusi ne tik suprantama panika, dezorientacija ir atitinkamu „girtumu“, bet ir kovingai atgimusiu ūpu – atrodė, kad pernakt subrendo masė karybos ekspertų, šviežiai iškeptų „informacinio karo“ partizanų ir militaristinės logistikos analitikų, viską „raukiančių“ apie sankcijas. („Euforiškas Boikotas“ – tokį daug pasakantį junginį suraičiau į užrašinę 2022-03-06.)

Planetą mirksniu apskriejančios emocijos

Karas dar nesibaigė, tačiau šimtatūkstanteriopai perdirbtas į spausdintą popierių jis jau pateikiamas atbukusiems istorijos trokštančiųjų gomuriams kaip naujausias dirgiklis.

Friedrich Nietzsche

Virilio tokį technologijomis ir informacinėmis bombomis medijuotą masinį efektą pavadino emocijų sinchronizacija ir afektų globalizacija. Šias apybraižas perkeliant į labiau šiandienai aktualią veikseną, tai reiškia, jog informacijos pliūpsnius „dozuojantys“ skaitmeniniai įrenginiai, įvairūs socialiniai tinklai ir masinė žiniasklaida yra įgiję kone absoliučią galią globaliu mastu steigti, skleisti ir intensifikuoti emocijas bei afektus.

Šitaip niekad nenutylantį, nenurimstantį ir neužgęstantį eterį užvaldo vadinamasis Dabartinis Dalykas (The Current Thing). Kitaip tariant, tarptautinė medija turi visus reikiamus komunikacinius instrumentus momentaliai suformuoti vartotojų emocinę būklę, mentalinę kondiciją ir savijautą bei požiūrį apskritai. Preparuojamos reakcijos, schematizuojamas mąstymas, pragmatiškai „kuruojamas“ viso to kryptingumas – milijonai žmonių pasaulyje jaučiasi ir mąsto identiškai.

Pastaraisiais metais bene dažniausiai sutinkamas emocijų sinchronizacijos ir afektų globalizacijos padarinys yra įkyri isterija, kuri nepagydomai išplito sulig Trumpu, augo prasidėjus pandemijai, pūliavo per Black Lives Matter, netilo vakcinacijos laikotarpiu, kol savo naują monstriškai „paturbintą“ lygį pasiekė prasidėjus karui. Visi šie įvykiai rodo, kad visuomenei vis sunkiau reaguoti ramiai, adekvačiai ir racionaliai – daugelis vis dirglesni, jautresni, nekantresni ir elementariausiai „pametę galvas“.

Diskursyviai užtemęs isterijos svaigulys

Vos tik kyla dabar koks nors karas, iškart tautos kilniausiųjų širdyse įsižiebia džiaugsmas, žinoma, laikomas paslaptyje: jie entuziastingai puola į naujo mirties pavojaus glėbį, nes mano, kad, aukodamiesi tėvynei gaus seniai trokštamą leidimą – leidimą išvengti savo tikslo. Karas jiems – tai aplinkinis kelias į savižudybę, bet toks, kuriuo galima eiti švaria sąžine.

Friedrich Nietzsche

Todėl mūsų esamą istoriškumą nusako isteriškumas. Ukrainos įvykių padiktuota isterija atsivėrė groteskiškesniu pavidalu, nes čia galime pastebėti ir mirties varos genamą implicitinį troškulį (susi)naikinti. Kur bepasisuksi, visur byra staigūs, nerefleksyvūs ir nepamatuoti teiginiai, neretai tiesiog abstrakčiai apeliuojantys į Didįjį Kitą ir kažką skatinantys kažko imtis, kažką daryti, ką nors griebtis veiksmų – veiksmų, galinčių turėti kraupius ir siaubingus padarinius.

Šis beatodairiškas kraugeriškumas matomiausiai prasiveržia įprastai „taikių, nuosaikių, racionalių ir liberalių“ žmonių retorikoje – ir čia visiškai nesama jokios prieštaros. Pavyzdžiui, Rusijos-Ukrainos karo pradžioje daugybė tokių išverstaskūrių centristų ir nuosaikuolių puolė raginti NATO, ES ir apskritai Vakarų lyderius „imtis veiksmų“, t. y. buvo aklai prisiimama karo eskalacijos pozicija, kurią iliustruoja prašymas paskelbti „neskraidymo zoną“ (no-fly zone) ir griežčiausias sankcijas bei visuotinę blokadą kad ir kas benutiktų.

Be abejonės, tai anaiptol nereiškia, jog Ukraina neturi kariauti gynybinio karo – konkretus agresijos ir konflikto pavidalas nepalieka kito pasirinkimo. (O visos naivios kalbos apie pacifizmą tik parodo šios hipiškos paraideologijos neveiksnumą.) Tačiau platesnio masto militaristinių struktūrų (kas iš esmės reiškia NATO) tiesioginis įsitraukimas gali reikšti: 1) Trečiojo pasaulinio karo pradžią; 2) Branduolinio karo pradžią (kuri veikiausiai tuo pat būtų ir pabaiga); 3) Abu iškart. Tiesą pasakius, bet kokiu atveju tarp pirmo ir antro punktų nebelieka ženklaus skirtumo.

Nors ir šiandien situacija regisi kiek „atvėsusi“, tokie ekstremumai, stimuliuojami emocijų sinchronizacijos ir afektų globalizacijos, tveria naujus precedentus, kurių realizacijos kaina dar nežinoma. Aišku, vėl grįžtelint prie filosofizuotos psichoanalizės, visame šiame tebesitęsiančiame sūkuryje galime aptarinėti represuotų turinių sugrįžimus ir išstūmimus, taip pat realybės principą, arba tabu, bet suicidinės modernybės koncepto kontekste labiausiai pridera būtent mirties vara, kaip didžiulių grėsmių nepaisymas ir nusispjovimas į jas. Viskas tik dėl seno gero diskursyvaus-ideologinio transo, nes juk „reikia eiti iki galo.“

Neskubriai skylančių atomų fiesta

A dysfunctional war machine is inherently self-destructive. We can afford an efficient army, but we cannot afford a suicidal one: in the nuclear age their suicide is ours as well.

Manuel DeLanda

Jei svarstome apie branduolinės / atominės bombos panaudojimą, viską gerokai komplikuoja, viena vertus, su tuo susišaukianti slegianti nežinia; kita vertus – Šaltojo karo praeitis ir dėka jos išmoktos pamokos, leidžiančios įsisąmoninti, jog tokiame sandūryje nugalėtojų nėra. Kitais žodžiais, efektyviausi ginklai čia yra nepanaudoti, o galingiausios bombos – nesprogusios. Kaip tik todėl simbolinės ginklavimosi varžybos niekur nenunyko – čia svarbesnis būtent simbolinis poveikis, o, kaip matėme atsiskleidus intervencijos fiasko, Rusijos simbolinė galia šiuo atžvilgiu patyrė kastraciją.

Branduolinio karo logiką, o ypač su ja susijusią mutual assured destruction (MAD – iškalbinga abreviacija tokiai absurdo politikai) doktriną, Baudrillard’o vadintą atgrasymu, labai tinkamai nusako kadaise internete atsitiktinai aptikti taiklūs žodžiai: „A strange game. The only winning move is not to play. How about a nice game of chess?“ Tad žmogus, koegzistuodamas su savo sukurtais užtaisais, save pastatė į išties keistą, nejaukią ir įtemptai opresyvią padėtį, kuomet grasindamas Kitam, visad grasins ir sau. Juk, gyvenant permanentinio „hibridinio karo“ šešėlyje, Šaltąjį karą pakeitė karštoji taika.

(Prasminga pridėti, kad, berašant šį tekstą, Liz Truss, kandidatė į Didžiosios Britanijos ministro pirmininko postą, interviu metu paklausta, ar, esant reikalui, spustelėtų atominio ginklo aktyvavimo mygtuką, nedvejodama ir be didesnių emocijų atsakė pasirengusi tą padaryti – tai, neva, svarbi buvimo ministru pirmininku dalis. Už šią neatsakingą nuostatą beprotiškiau tik tai, kad toks atsakymas sulaukė gan audringų publikos ovacijų. Negana to, Truss pasisako ir už greičio ribojimų panaikinimą automagistralėse. Suicidinė modernybė: susinaikinimas kaip darbotvarkė.)

Istorijoje įklimpusios racionalumo aporijos

Flying through the universe in the space shuttle of modernity, we find out that we were driving with the breaks on, revving the engines while the fuselage lies rusting in a junkyard. We have woken up inside an object, like a movie about being buried alive. It is now the uncanny time of zombies after the end of the world, a time of hypocrisy where every decision is „wrong“.

Timothy Morton

Nepaisant branduolinio karo grėsmės „simboliškumo“ ir labai realaus fiktyvumo, atominio sprogmens išradimas yra vienas tų įvykių ir reiškinių, kurie taikliausiai išsako suicidinės modernybės idėją: beprecedentis mokslo pasiekimas ir tikra Proto „aukštuma“, tačiau šis proveržis tuo pat įkūnija potencialą totaliniam susinaikinimui ir verčia baimingai kontempliuoti pasaulį be mūsų. (Dėl panašių priežasčių Baudrillard’as tūkstantmečių sankirtoje diagnozavo ir konstatavo, kad Vakarų modernybės apskritai „nebeveda“ joks tikslingas racionalumas.)

Šis, jau niekieno nebestebinantis, technologinis dvilypumas sutampa su dialektiniu suicidinės modernybės „režimu“: „progresas“ savuoju steroidiniu-amfetamininiu kreatyvumu perauga save patį, tačiau, irdamasis „į priekį“, visur giliomis piktžaizdėmis diseminuoja baimę, žarsto nepasitikėjimą, beria nerimą ir kursto paranoją. Gyvuojant tokiai kaustančiai įtampai, nieko stebėtino ir neįprasto, jog gali pasitaikyti daugybė žmonių, kurie trokšta, geidžia ir meldžia nebūties, kaip galutinio išsilaisvinimo.

Pastaruoju atveju – slapčiomis, nebyliai ir latentiškai (o sykiais ir ganėtinai atvirai, jei tik, interpretuojant, mokama „perskaityti“) viliamasi, kad termobranduolinis ginklas bus panaudotas, nes tai, kad ir kaip kurioziškai skambėtų, pagaliau suteiktų aiškumo. (Primena pandemijos pradžią, kai Žižekas paleido straipsnį, kuriame rašė, kad pajuto save besitikint, jog pagaliau pasigautų tą virusą, nes tai nutrauktų apniukusią nežinomybę.)

Juk būtent nerimastinga nežinia, kaip ir fetišistinis atmetimas, yra būtinieji atominio konflikto hipotezės palydovai: mes puikiai žinome, jog abi pusės žino, kad tai beprotybė, bet. Tai yra vienas paprasčiausių būdų perprasti skirtį tarp deklaracijos ir latentinio turinio: sąmoningas ir racionalus mąstymas liepia pagrįstai ir pasvertai atmesti šią kraštutinę opciją, tačiau iracionalus nesąmoningumas nesiliauja įsakmiai diktavęs savųjų impulsų, kurių negali nusikratyti net ir blaiviausia – šalčiausia ir aštriausia – mąstysena.

Gilių ambicijų pranokta žmonija

Modernity is like the dinosaur, rendered extinct by some planet-scale cataclysm. Small, weak mammals crawled out from the wreckage.

Timothy Morton

Taigi, suicidinė modernybė, kartu su visomis šiandienybės realijomis, pasiūlo paraudusia ir peršinčia akimi pro rakto skylutę žvilgtelėti į kitokį pasaulį – pasaulį, kuriame mūsų, bent jau esama forma, gali nebelikti, tačiau modernybės ženklai nusės ir liks neištrinti taip ilgai, kad tokį laikotarpį sunku sutalpinti į tą mūsų persidirbusį kompiuterį-makaulę. Modernybė ir jos materialios pasekmės, kaip sau pasistatyti faliniai paminklai ir geologiškai gilūs rėžiai, ne tik neaprėpiamai išdidina laiko skalę, bet ir sutveria tiesą, kad modernybė išliks po mūsų ir be mūsų.

Vėlgi, suicidinė modernybė nereiškia, jog pats pasaulis, kaip toks, susinaikins; tai netgi nesuponuoja ir to, kad susinaikins pati modernybė – ne, šis kompleksiškai persuktas konceptas nurodo tai, kad modernybė verčia iš lėto ir pasyviai žudytis mus, žmones. Pati modernybė, jei jos nepakeis jokia kita istorinė epocha ir sociokultūrinė formacija, sau nekelia grėsmės – išnykus žmonėms, modernybė liks paskutiniuoju, todėl ir amžinuoju, žmonijos gyvenimo ir civilizacijos reliktu. Galima formuluoti ir tokia, kiek dramatiškesne, maniera: žmonija žudosi modernybės rankomis.

Išvargusią stemplę užkimšęs išnykimas

The very feeling of wondering whether the catastrophe will begin soon is a symptom of its already having begun.

Timothy Morton

Mąstant humanistine ar antropocentristine linkme, dažnai sunku įsivaizduoti Žmogaus apleistą Žemę. Vis dėlto kol kas tokius scenarijus piešti nėra prasmės, kaip ir, tuo labiau, žmogų laikyti problema. Pastarasis elementas, beje, smarkokai alsuojantis ekofašizmu, jau kurį laiką įsigėręs į didelę dalį bevaisių ekojudėjimų „žinučių“. Nepaisant šio svaičiojimo, dabartinė klimato kaitos trajektorija, bent jau kol kas, tikrai negrūmoja žmonijos išnykimu – nebent, be abejo, to geidžiama.

Būtent dėl viso to perspausto „žmonijos išnykimo“ akcento, tokių pasimetusių ir karštligiškų priskretėlių, kaip „Extinction Rebellion“ ar, pasigailėk, „Fridays for Future“, spigiai aliarmistinė retorika pastebimai pjauna pro šalį: pavojus, visų pirma, kyla civilizacijai, t. y. tokiai visuomenės gyvenimo organizavimo ir kultūros egzistavimo formai, kokia yra dabar. (Visai kita kalba sukasi aplink įvairias gyvūnijos ir augalijos, floros ir faunos, rūšis – šias, žinoma, nuo išnykimo gali iškelbėti tik žmonės.) Todėl nei žmonija, nei pasaulis nesibaigia – ir dar ilgai nesibaigs.

Geismo ir malonumo valiutų kursas

You think your libido is your ally?

yung_lacanian 

Bernardas Stiegleris prieš kurį laiką pareiškė: „Ši sistema nebeteikia malonumo.“ (Automatiškai mezgasi logiška kontrapozicija – o kada apskritai teikė?) Plėtodamas šią nesudėtingą, bet svarbią diagnostiką, Stiegleris pasitelkia Freudo gvildentą libido sąvoką, pirmine ir originalia prasme reiškusią seksualinę – geismo – energiją, tačiau nuo to laiko, tiek psichoanalizėje, tiek filosofijoje, libido imtas nagrinėti kaip abstrahuotas geismas – potraukis, postūmis, pajėgumas, akstinas, stimulas, arba, menant Spinozą, conatus.

(Svarbu pažymėti ir pabrėžti, kad čia geismas nėra tiesiog noras, troškimas, įgeidis ar pageidavimas – šie reiškiniai žymi patenkinamumą ir išpildymą; savybes, visiškai priešingas geismui. Be to, visad egzistuoja plyšys, skiriantis tai, ko mes norime, ir tai, ko mes geidžiame.) Sekant tuo, libidiškumo ir kapitalizmo sąveika jau senokai vadinama libidine ekonomika – šį junginį pasitelkia ir Stiegleris, kuris, sau įprasta prieiga, teigia, jog šiuolaikinis technokognityvus ir hiperindustrinis kapitalizmas „išsunkė“ geismą, tad ši delibidizuota sistema virto autodestruktyvia.

Stieglerio proponuojama kritika, kaip ir sistemos savinaikos tezė, yra paremtos vartojimu, bendra konsumerizmo kultūra ir industriniu-technologiniu poveikiu sociumui. Tuo visa tai kiek primena Herbertą Marcusę, ir ypač jo desublimacijos, kaip represyvios libidinės „demotyvacijos“, terminą. O tai, kad Stiegleris akcentuoja technologinę visuomenės protezaciją ir artefaktualizaciją, kuri kolektyvinės niveliacijos mechanizmuose išlydo individuaciją, panėši į Byung-Chul Hano „The Agony of Eros“.

Pastarasis veikalas išryškina kitybės ir negatyvumo suspendavimą To Paties pragaro (Baudrillard’o užduotas inferno of the same) pekloje – pozityviu narcisizmu persirijusi ir springstanti kultūra ištirpdo Kitą, kaip meilei reikalingą subjektą. Dėl to, skirtybes pakeičiant visa ko konvergencijai, drastiškai susilpnėja meilės idealas – šis išmainomas į pornografiją (kai sekso daugiau už seksą), trumpalaikį seksualinį pasitenkinimą ir panašiai. (Prie to galima pridėti ir šiandien madingą poliamoriją.) Šitaip siekiama užgniaužti „problematišką“ meilės šerdį – ištikimybę, pasiaukojimą ir būtinąją kančią.

Esatį ardantys tanatopulsacijos juoduliai

We decline ceaselessly, and the desire that destroys us is only reborn when our strength is restored.

Georges Bataille

Libidinė ekonomika – bebūtų ji Stieglerio ar bet kieno kito/s – suicidinės modernybės konsteliacijoje virsta, pavadinkime, nihilibidine ekonomika. Dabarties-ateities betvarkės sąlygomis ir aplinkybėmis, privalu kalbėti ir apie „tamsesnes“ perversijas, savaisiais šešėliais besimezgančias su tais pačiais nekrotiškais kompulsyvumais, savinaikos impulsacija, autodestruktyviomis varomis, mazochistinėmis iškrovomis, tanatologinėmis „skrydžio linijomis“ ir aitrėjančiu kolapsologiniu geismu griūčiai, baigčiai, kataklizmai.

(Nihilibidinė ekonomika įtraukia Thanatos, kaip mumyse ir per mus veikiantį heterogeniškumą – tai, kas mus drasko, plėšo, ardo. Tai – aukojimai ir išlaidos, kurių reikalauja ši tanatolibidinė nekronomika, peržengianti subjekto ribas. Deguonį mūsų smegenyse jau seniai pakeitė nuodingos dujos, o kraują mūsų venose išstūmė nafta, kuri nebėra „kažkur giliai“ tūnantis stingulys – ji šiandien yra visur, ir valdo mus kaip imanentinė Išorė. Apie tai kalba ir šio teksto epigrafų „herojai“ – Negarestani ir Mortonas. Pastarasis apibendrina: „Modernity is the story of how oil got into everything.“)

Kažkas tviteryje velniškai tiksliai įžvelgė, jog nūdienos „apokaliptikos“ psichologija įgavo tokį aiškų ir užaštrintą skaidrumą, kad jeigu, hipotetiškai, staiga šmėžtelėtų pagrįsti duomenys ir šaltiniai, jog esą visai nėra ko bijoti ir jaudintis, daugelį apimtų skaudus nusivylimas: „There’s the most perverse libidinal thrill to be derived from the thought of the world ending.“ Čia vėl susiduriame su skirtumu tarp noro ir geismo: taip, suicidinė modernybė verčia mus iš lėto žudyti(s) ir naikinti(s) ne savo noru, tačiau geismas veikia inversijos principu ir tampa mūsų priešu. Mes nežinome, ko norime.

Save nekrospektyviai stebinti modernybė

Niekuomet nebeišvysime patetiško energijos reginio, kuris dvelkia kerinčia sprogimo romantika, nes tai sykiu ir revoliucijos romantika, mums telieka šalta simuliakro energija ir jos distiliacija homeopatinėmis dozėmis šaltose informacijos sistemose.

Jean Baudrillard

Savo tirštose sultyse virusi, išvirusi ir pervirusi modernybė iš principo neturi tikslo, tačiau arčiausiai tokio yra ne tik savinaika, bet ir savineiga – modernybė išgyvena ir išlieka be perstojo neigdama save; modernybė kaskart susinaikina tam, kad atgimtų, nubustų ir tęstųsi. (Vėlgi, nuvalkiotas pavyzdys, tačiau kvintesencinę modernybės formulę puikiai užčiuopė Beckettas: „Privalau tęsti, aš negaliu tęsti, aš tęsiu.“) Tikslas-be-tikslo, betikslis tikslingumas, tikslingas betiksliškumas, savitikslis antitikslas, autotikslingas metatikslas. Laikas tik tykiai tiksi tikais. 

Modernybė gyvuoja ir stumiasi tik per tęstinę autolikvidaciją ir nenutrūkstamą autosabotažą: tik nuolatos keisdama pavidalus ji gali išlikti savimi, tokia pačia, nepakitusia – imobilumas per absoliutų mobilumą. Kaip tik todėl modernybė išlaiko atsparumą ir imunitetą bet kokioms politinėms revoliucijoms – banaliai tariant, ji pati yra savęs pačios revoliucija. Autoaufhebung. Disfunkcija patogiai tarpsta modernybės skrandžio burbuluose, baigmės galimybė parduota begalinei saviveisai, o apakusiai Akiai nušvinta nekrospektyva: modernybė-maitėda sukrimto savo pačios išnykimą ir pabaigą. Ji inovuoja net ir tada, kai baigiasi visos inovacijos.

Rudas omnicidinės destratifikacijos abscesas

Fascism is not a successor to Romanticism, it is one of its variants. It is important to hold onto the Virilio/Deleuze/Guattari critique of fascism as essentially suicidal – as a line of abolition. As Thanatos.

Mark Fisher

Galiausiai, verta trumpam atsigręžti į mirties varą ir paliesti fašizmo – žodžio, kurį vėl girdime ir sutinkame dažniau – klausimą. Jei seksime Deleuze’u ir Guattari, taip pat ir Virilio, fašizmas, kaip ir nacionalsocializmas, yra mirties varos išdava – nacizmas, kaip pakankamai tiesus kelias į mirtį ir susinaikinimą, yra esmiškai suicidinis; tai savižudiška ideologija ir omnicidinis polėkis. (Tą itin grindžia tokia Trečiojo Reicho desperacija atsiduodanti idėja, kaip totalinis karas – ryžtas kariniams tikslams paaukoti iš esmės viską, kas liko.)

Lygiai taip pat, pasak Deleuze’o ir Guattari, per staigi deteritorizacija ir destratifikacija lemia „vėžiškojo“ sluoksnio proliferaciją, kancerogeninio kūno be organų suvešėjimą, „juodosios skylės efektą“ ir geismo mašinerijos posūkį tiek link savęs anihiliacijos, tiek link galios naikinti siekio. Imdami domėn šį suicidinį kolapsą, Deleuze’as ir Guattari praktiškai atmetė Freudo mirties varos konceptą, tačiau veikiau todėl, kad jo deramai nesuprato: kaip jau išsiaiškinome, mirties vara nėra vulgarus mirties troškimas.

Ko dar neįvertino Deleuze’as ir Guattari – suicidiškumo charakteris labiau būdingas ne fašizmui ar nacizmui, kaip savitai entropiškoms deviacijoms, o modernybei ir ypač kapitalizmui. Juk fašizmas, kaip ir nacionalsocializmas, tėra dar labiau išpuvusi to paties kapitalizmo stadija, vietoje liberaliosios demokratijos, kaip dominuojančio politinio režimo (beje, taip pat nestokojančio diktato ir prievartos), pasiūlanti pabrėžtinai ksenofobišką autoritarizmą, atstovaujantį valdančiosios klasės interesus ir palaikantį bemaž tą pačią ekonominę bazę. Lenino žodžiais – „Fascism is capitalism in decay.“

Kaip anksčiau nutikę su Trumpu, taip ir dabar, esamoje Rusijos-Ukrainos karo konjunktūroje, Putinas imtas dar vokaliau ir eksplicitiškiau vadinti fašistu. Žinoma, būtų kvaila neigti, kad politiškai jis yra imperinis despotas-teroristas, save determinavęs karui ir savo valdomą šalį paskandinęs represyvaus ir (re)sentimentalaus kolektyvinio superego švine. Tačiau Putinas, kaip pakankamai šizoidinių istorinių naratyvų lipdytojas, yra pernelyg postmodernus, kad jį nurašytume fašizmo sąvokai, tad šią verčiau palikti XX amžiui. „Fašizmas“ prasiveržia tik kaip gilesnės modernybės-kapitalo dinamikos simptomatika.

Šansu žaidžianti afirmacionistinė valia

Reikia pastumti tai, kas griūva.

Friedrich Nietzsche

Suicide is an affirmation gone mad.

Reza Negarestani

Žodį „fašizmas“ vartoti šių beprotiškų dienų kontekste yra bemaž tas pats, kaip savąjį emancipacinį politinį projektą ramstyti tokiomis sukriošusiomis ir sukrešėjusiomis gairėmis, kaip „proletariato diktatūra“. Ta proga, be jokių nupušusių „vilties“ ir „optimizmo“ tropų, galima iš tikrųjų paspekuliuoti, koks gi būtų tas politinis projektas, potencialiai padėsiantis naviguoti tarp modernybės grotų, kurios yra vieno didelio žvėries kaulai. O kaulai, anksčiau ar vėliau, gali lūžti. Galbūt tikroji katastrofa yra ta, kad ji neįvyksta.

Priešingai, nei siūlo nūdien interneto pelkėse madingai plintantys identitarai, reakcionieriai ar tradicionalistai, visiškai netikiu, kad įmanoma išeiti iš modernybės, ją palikti, arba jos atsisakyti. (Bet koks „ontologinis“ išėjimas iš modernybės yra defetistinė fantazija.) Absoliučiai priešingai, jokio išėjimo nebuvo, nėra ir niekada nebus: modernybę reikia priimti, aplenkti ir pergalėti. Kaip tviteryje rašė vienas prisiekęs nyčininkas: „There is no escape, only affirmation.“

Todėl, be jokios abejonės, modernybę reikia ir kritikuoti, ir ja pasinaudoti. Dialektika, kaip tam tikras apšviestasis katastrofizmas arba, vadovaujantis Negarestani, racionalus pesimizmas, vis dar išlieka teoriniu instrumentu Nr. 1, norint artikuliuoti modernybę kaip atitinkamą veikimo erdvę. Bet koks fatališkumas, bet kokia nelaimė, nesėkmė ir neganda gali bet kada staigiai persisukti į išeitis, todėl nereikia jokio marksizmo-defetizmo. Net ir beviltiškiausioje katatonijoje, sekant Bataille’u, dera išlaikyti valią šansui.

Kieta saturuotos vegetacijos dirva

In the term of suicide, think strategically. In the term of suicide, try to invest your own synthetic artificial flavor. I cannot write suicide; this is suicide that writes me.

Reza Negarestani

Ne asketiškai atsisakyti modernybės projekto ir mėginti jo kažkokiu magišku būdu nusipurtyti, o protingai žengti kartu su juo, naviguoti jame, ir mėginti (savi)destruktyvias suicidinės modernybės jėgas prometėjiškai transformuoti į racionalias gyvenimo po pabaigos strategijas; su modernybe kovojama tik jos pačios ginklais. Čia tinka Badiou saturacijos (saturation) konceptas, reiškiantis procesą, kai besitęsianti politinė seka nebegali tęstis, joje neberandama nieko naujo, tačiau ji dar nesibaigia, nes saturacija yra ne brutalus trūkis, o, paprastai tariant, „išsikvėpimas“.

Saturaciją galima taikyti ne tik kairiajai politikai (arba, jei norite, apskritai konvencinės politikos formoms), bet ir tai pačiai suicidinei modernybei. Tokį „užsikimšimą“ galima paaiškinti ne tik materialiai, t. y. iš kapitalizmo perspektyvos, bet ir kultūriškai: modernybė ne tik nebeišperi jokio sektino mito, bet ir pati, kaip Mitas, vis labiau apsinuogina. Juk modernybė, nepaisant viso jos istorinio kolosališkumo, yra ir labai buitinis bei ūkiškas darinys, susidedantis iš ganėtinai trapių tiekimo grandinių, nugalimos logistikos ir ribotų išteklių. Belieka paklausti – kas bus, kai išseks nafta ir subyrės visi simboliai?

Bekraštė neatnaujintų naujienų bedugnė

At a certain point, the unrelieved negativity of the dystopian drive trips over into a perversely utopian gesture, and annihilation becomes the condition of the radically new.

Mark Fisher

I affirm everything as I know there’s nothing for me to affirm.

Reza Negarestani

Teorinė ir filosofinė problema, susijusi su ateities perspektyvomis, išlieka ta pati – ne kartą aptarinėta Nauj(um)o nesatis. Kaip teigia Badiou: „We have to find something new. When I was saying that „from outside, you can see something you don’t see from inside,“ that’s merely a rule by which to find something new.“ Nesant Naujam ir Naujumui, modernybė, autoavarija po autoavarijos, save reformatuoja į naujus (ironiška…) makabriškumus, kurių nyksmo vystymosi kryptis yra tik žiauryn. Jokio #WholesomeCollapse.

Kuo ilgiau tai tęsis, tuo viskas sunkiau baigsis, tačiau tikroji tragedija yra pabaigos nebuvimas. Gyvename kamuojami ikitraumatinio sindromo, kuomet mus slegia, bjauroja ir žaloja įvykiai, kurie dar tik ateis. Būtent todėl vienintelis likęs ir įmanomas kelias yra tik per pačią modernybę, kartu – draugiškai ar ne – su ja, su visomis mėsomis ir žarnomis. Galbūt dar įmanoma nuo kapitalo logikos atsieta modernybė – galbūt. Norint kažką padaryti ir pakeisti, dera, visų pirma, ramiai pripažinti, kad jau viskas baigta, nes tik tuomet įmanoma ką nors pradėti.

***

Suicide or Death-Mess. Through the course of suicide, you become irrelevant to the capitalist body of nature by strategically affirming it (breaching its horizontal walls) and installing yourself as a security leakage (a camouflage) over its economy, as an artificializing process. And here we can realize the terminal friendship between suicide and „technology and its filaments“; cars, bullets, electricity, drugs, prostheses of all kinds, etc. all highlight a thirst for the terminal artificialization of the body through suicide or more precisely, terminal (re)composition of the body. This thirst for artificializing and base-designing one’s body or horizon makes suicide as a feeding (un)ground for technology and its tides of prostheses whose machinery is engineering terminal compositions, overlapped entities, anonymous composing processes and design anomalies. That is indeed artificialization or even more-artificialization which is in question in suicide, not a return to the capitalist space of nature. Once digging up suicide as an artificializing process, there is no wonder that suicide is also a „mess engineering“, a process affirming all artificial (re-)compositions, designing processes, inter-dimensionalities and the ground anomalies through which nonhuman spaces are diagramed and human spaces if not become obsolete but become inhuman; and out of which mess as an unthinkable composition of a terminal crash between elements and their movements on and through each other is engineered (Mess is the post-composition of everything; it needs artificiality as the unground of its mutations and becomings.)

Reza Negarestani

---

Iliustracija – Joey Holderio instaliacija „Adcredo – The Deep Belief Network“.