Mirtis ant kryžiaus, mirtis šalia kryžiaus, mirtis po kryžiumi.
Apgriuvusi tvora juosia pajuodusius kvadratus, duobes be dugno, nesibaigiančios pabaigos klodus. Pernykščiai lapai ir purvo sluoksniai veliasi į mirties patalą. Sintetiniai vainikai, plastikinės gėlės.
Amžinosios Poilsiavietės geometrija klausosi Anapusybės noktiurno ir Paskutinės Kelionės karietos dardėjimo. Požeminis šaltis, amžinas vidurnaktis, juodumos-tylos-tuštumos trikampis. Nekrogeografija: mirtis sutalpinama į teritoriją.
Mirties labirintas, labirintas mirčiai, labirintas mirtyje, mirtis labirinte.
Mirtis įrašyta į miesto materijas, užkoduota sienose, užšifruota laiptinėse.
***
Tamsūs kaspinai vejasi aplink kaklą, stemple plaukia nurytas žvakės vaškas.
Kūnas yra mirties upė. Fluidas, destratifikacija, sluoksnių suardymas. Mirtis migruoja per kūną kaip pro beveidę ir bevardę masę. Sliuogia venomis, pasislepia po akių vokais. Nuo mirties neužsimerksi. Mirtis yra sėklos kūno ertmėse, mirtimi nėščios ląstelės, mirties blyksniai balina plaukus ant džiūvančios odos.
Mikromirtys. Nanomirtys. Kasdien pjausto, smulkina, raižo kūną it kalba. Mirtis įsodinama ir implantuojama nuo gimimo, sugeriame ją lyg kempinės, vaikštome ja apsigobę.
Hegelis: „Gyvieji miršta todėl, kad gyvendami jie nešiojasi mirties užuomazgas.“
***
Paslaptingas būvis prieš gimimą, toji biologiškai saugi terpė. Gimimas yra pirmasis šokas, pirmasis nerimo priepuolis. Mirtis, tai beveik sugrįžimas į motinos gimdos Nirvaną. Sapnavimas, jog esi užkasamas gyvas, tą ir reiškia.
Mirtis persekioja tave sapnuose. Miegas yra mirties mikrodozė.
***
Gyvenimas tėra funkcijų visuma, skirta gintis nuo mirties.
Mirtis metabolizmą paverčia nekronomika. Lėtai veikianti mirtina injekcija. Vėsus bučinys. Prisilietimas, kurio nejauti. Pakratytos kojos, paskutinis kvapas. Organizmo baigtis, kūno pabaiga, galutinė riba. Riba, neturinti ribų.
Galvos amputacija. Kaukolė, ta intymi viso gyvenimo kompanionė, tampa patogiu kambariu šliužams, kirminams, puvėsiams. Lėliukės muistosi akiduobėse.
***
Santykis su mirtimi primena minų lauką.
Karo atveju, mirtis netenka savojo kūniškumo. Kare mirtis yra labiausiai anonimiška, mirtis kaip Įvykis pasislepia tarp šūvių, sprogimų, griūčių. Artilerija. Detonacija. Nusiaubtis. Pėstininkai bliūkšta, tirpsta, lydosi. Dezertyrai rūke bėga nuo mirties. Fosforo lietuje skraido raketų angelai. Karo baletas, mūšio kinetika, naikinimo choreografija.
Abstraktus Karys, antkapis be pavardės, masinė kapavietė. Militaristinė mirties buhalterija ir biurokratijos aparatas. Apskaita, statistika, suvestinės. Mirtį pervažiuoja karo mašina, tačiau mirtis išgyvena.
„Ar herojaus mirtis turėtų kokią nors prasmę be žiūrovo?“ – klausia Bataille’is.
Strategai pasikaria tiekimo grandinėmis. Supergalių užauginti arsenalai virpa branduoliniais spazmais.
***
Mirtis niekada nenutinka, nepasireiškia ir neprisistato laiku.
Akimirksnio teroras ir laike ištįsęs staigumas, virstantis amžinybe. Mirtis suvienija nudėvėtą ir suvartotą laiką su nekaltu belaikiškumu. Idealus vidaus ir išorės sutapimas.
Mirtinas laikas: palaikų sultinio jūra, kuri išskalauja ir išspjauna skenduolius.
***
Mes nieko nežinome apie mirtį.
Radikali nežinia. Banalybės verpetai skelbia Didžiąją Nežinomybę. Žinojimo nesatis, žmogų apleidęs žinojimas, absoliutus epistemologinis limitas. Barjeras, izoliuojantis protą. Virš galvos kybo mirtinas X. Signifikacijos neįmanomybė. Jokios simbolizacijos, jokios reprezentacijos, jokios lokalizacijos. Mirtis neužprogramuojama, ji nepaklūsta racionalizacijai, formalizacijai, apibrėžimui, nusakymui ir paaiškinimui.
Ji nėra asimiliuojama ir subordinuojama jokiai tvarkai. Ji sprunka nuo policijos. Jos niekas neatstovauja. Visi jos advokatai yra apsišaukėliai ir apsimetėliai.
Filosofija įmanoma tik kaip mirties pratybos.
***
Ragaujame mirtį nesuvokdami jos skonio.
Galime paragauti mirties, tačiau pagrindinis ir lemiamas kąsnis priklauso jai.
Mirtis mus plačiai atlapoja, įslenka iš išorės ir suėda iš vidaus. Infiltruojasi visur ir į viską. Intervencija. Apsėdimas. Neskubri intoksikacija, infekcija, užkratas.
Inertiškai skrosdama audinius, mirtis keliauja per ir pro organizmą. Tai užsitęsusi vidinė katastrofa ir įsigyvenimas mirties guolyje.
Mirtis yra ne įvykis, o procesas.
***
Mirties temperatūra = 0.
Deleuze’as ir Guattari: mirtis yra nulinis intensyvumo laipsnis. Kūnas be organų, ne-tapatybė, disekvilibriumas. Transcendentalinės matricos užribis ir dykuma pasaulio pabaigoje. Imanencijos plotmė ir nepamąstoma komunikacija. Beatodairiška geismo kultivacija anapus pusiausvyros išlaikymo. Mirtis kaip pozityvi pulsacija, gamybos dalis, mašinos variklis. Produkcija, kūryba, dauginimas. Materialus pliusas.
Mirtis garuoja į Nulį. Jos judėjimas išsprūsta iš numatytos ir nustatytos architektūros. Mirtis visuomet yra ne pagal planą.
***
„Mano aistra meilei atsiveria į mirtį kaip langas į kiemą.“
„Veržimasis į meilę, stumtelėtas link savojo limito, yra veržimasis į mirtį.“
Bataille’is buvo teisus: mirtis ir erotika pasiekia vienovę, o seksualume visad esti nenusikratomo mirties liūdesio. Ne veltui orgazmas, tas velnio juokas, vadinamas mažąja mirtimi. Pastaroji yra ne didžiosios Mirties simuliakras, o simptomiškas gedimas sistemoje, išardantis gyvenimo-mirties skirtį.
Mirtis yra mus valdanti aistra, įsteigianti nuo malonumo neatsiejamą skausmą. Mylėti reiškia kraujuoti.
***
Neturėdama burnos, liežuvio ir dantų, mirtis vis tiek bučiuoja, lyžteli, kanda.
Geismas numirti, kaip ir geismas kvėpuoti, tėra fatališkos neišvengiamybės patvirtinimas. Tačiau žmogus negeidžia mirties. Geidžia tik pati mirtis.
***
Šimtai, tūkstančiai, milijonai būdų mirti.
Gyvenimas yra mirtina liga. Jis visuomet apsvaigęs nuo mirties, apsikrėtęs mirtimi, išsitepęs mirtimi, propaguoja mirtį. Gyvenimas užterštas mirtimi. Ji suima gyvenimą tarytum korozija, apsėsta nesuspenduojamos prarasties. Mes ne mirštame, o gyvenimas mus iš lėto apleidžia.
Esame apgaudinėjami, kad mūsų laukia vienui vienintelė mirtis, kaip viso gyvenimo išvada, nors iš tiesų esame tik gyvenimo-mirties kontinuumo avatarai.
Santykyje su mirtimi, esame atsikratytini ir išmestini.
***
Gyvenimas kaip mirties tyrinėjimas: smalsiai besiblaškydamas mirtyje, gyvenimas ardosi ir pūva. Puvimas yra plonytis mirties paviršius.
Mirtis puotauja gyvenimu. Mirtimi gyvas gyvenimas, gyvenimu gyva mirtis.
***
Gyvybė mėgina evakuotis iš savęs pačios. Ji tėra pūliuojanti masė, laukianti mirties išvalymo. Savęs tirpdymas mirties tvenkinyje. Mirtis yra viskas, kas nesu aš. Ji yra svečias, užklydėlis, prašalaitis. Svetimo gyventojo uzurpuota būtis mumyse reiškiasi pertekliumi ir perviršiumi. Sarkofagas pilnas šūdo.
Mirtis negali būti gyvenimo dugnas, ji yra aukščiausias jo taškas. Viršūnė, pikas, zenitas, apogėjus, triumfas.
Mirties mirtis neegzistuoja. Mirtis nemirtinga.
***
Tranzicija į nebūtį, į anapilį, į pragarą, į pandemoniumą. Rojus užimtas.
Mirtis negali būti pabaiga, nes pabaiga implikuoja apibrėžtumą, nederantį su ta didžiojo Nulio zona, esančia tarp žinojimo ir nežinios, tarp šventybės ir profaniškumo. Jei Dievas neparalyžiuoja mirties, ši ramiai nuskęsta materijoje. Tamsioji Motina ir Didžioji Tyla pasigviešia perdegusią mėsą, nesulaukusią palaiminimo. Gedime flirtuojančių su juodžemiu.
Juokas. Juokas yra bendrystė su mirusiaisiais. Juokas yra mirties atplaiša mūsų balse.
***
Bataille’o aprašytas mirties virulentiškumas: eikvojimas yra naikinimo jėga ne tik savo nenaudingumu ir beprasmybe, bet ir užkrečiamąja galia.
Mirtis kaip dinamiškas, fluidiškas, intensyvus ir sprogus komunikacijos srautas. Mirčiai telieka vartoti, eikvoti ir švaistyti gyvenimą. Nusidėvėjimas, išsieikvojimas ir iššvaistymas yra vienintelė įmanoma išeitis.
Tęstinis praradimas, chroniška netektis. Tuštumos energetika, nekrotiškas siautulys, banguojanti sublimacija. Beveidis maras. Mirtis yra šalta versmė, kurioje maudomės jau dabar.
Milžiniški mirties peizažai, nedalomos nekropanoramos, anoniminiai kraštovaizdžiai.
Tamsus, juodas vandenynas. Audra. Mirties bangos neturi atminties.
***
Mirtis yra prerijos, kuriose ganosi ištroškęs žmogus-gyvūnas.
Žmonija yra fikcija, besislapstanti nuo mirties. Nuo mirties nepasislėpsi, nes ji ir yra slėptuvė. Žmonija voliojasi gyvybės lopšyje. Esame ištreniruoti jame konformistiškai gyventi it narve, bijoti mirties ir beprotybės. Tačiau įmanoma susigyventi su mirtimi, joje apsigyventi, jei mirtį suvoksime kaip komunikatyvių jungčių tinklą. Esame susiūti mirtimi: ji gyvuoja mumyse skeletu, griaučiais, kaulais. Nekrorganika.
Alsuojame mirtimi tarsi dūmais, tarša, radiacija.
***
Žmogus yra nyksmo vektorius ir nata išnykimo simfonijoje.
Nyksmas leidžia gyvenimui ir mirčiai vienas kitą dauginti iki begalybės. Nyksmas yra mirties žaislas, kuriuo žaidžia gyvenimas.
Dezintegracija, dekompozicija, dezorganizacija. Įtrūkis, skilimas. Mirtis sklaidosi, trūkčioja, fragmentuojasi. Susitelkia, atsigauna. Plėšo, skerdžia, ryja. Mirčiai nebūtinos pastangos. Ji yra grobuonis, kuriam subjektai ir objektai patys veržiasi į nasrus.
***
Mirtis yra atvira žaizda, į kurią kraujuojame.
Kraujas, šlapimas, sperma, vėmalai, išmatos. Skysčiai, syvai, riebalai. Promilės, kalorijos, gramai. Mirties nenusipurtysi. Ji viską konvertuoja į rūgštį, kurios poveikį pajuntame per vėlai. Mirtis mus šlaksto savimi, tačiau reikalaujame daugiau.
Gyvenimu springstantis mėsgabalis.
Lavonas tėra krešulys nuasmenintoje mirties srovėje.
***
Gorbačiovas ir Elžbieta II sukala paskutiniuosius vinis į XX a. karstą.
Nekropolitika: mirties kultai, naikinimo orgijos, dangų temdanti Juoda Saulė. Omnicidas.
Tanatokratija: valdo mirusieji, dauginasi gyvi numirėliai, klesti vampyriška civilizacija, visur patruliuoja giltinės.
***
Ar ateityje mirtis pasitiks perkaitusiuose Metaverse pikseliuose?
Sąvartyne mėtosi dužęs virtualios realybės šalmas.
Mirties neįmanoma privatizuoti, įveidinti, individualizuoti. Foucault ir Barthes’o „autoriaus mirtis“ yra tik bergždžias bandymas prisijaukinti mirtį.
Mirtis negali būti suredukuota į jokį esencializmą. Empirinė mirtis yra tik mirties parodija. Mirtis niekada nėra „mirtis“.
„Visi miršta vieni“ yra šlykštus melas. Visad mirštame drauge. Mirtis yra ne tik vienintelė įmanoma nepriekaištinga tobulybė, bet ir vienintelis tikras solidarumas.
Mes visi savižudžiai, tik kai kurie nekantresni.
***
Viskas aplinkui tėra mirties kamufliažas.
Mirties yra daug, bet ji viena ir ta pati. Vienintelė tiesa. Ir faktas, ir spekuliacija, ir įstatymas, ir dėsnis. Neišsprendžiama mįslė. Neįmanomybės realybė.
Nieko nėra ištikimiau už mirtį. Ji mus redaguoja, pertvarko, konfigūruoja, modifikuoja. Esame simetriški su mirtimi, tačiau neturime jokios galios. Mirtis neįvaldoma, nerepresuojama, neužkasama, nepamirštama.
Nieko gražesnio už mirtį, nes ji nematoma.
Tik atsiminimas, priklausantis ne mums.
Iliustracija – Bronwyn Lace kūrinys.
nyksmografija 