Kodėl „degrowth“ yra bloga idėja?

Nesustabdoma nafta ir neįmanomas nulis

Ekologijos ir klimato problemos pastaraisiais metais provokuoja vienas už kitą kvailesnes idėjas, veiksmus ir praktikas. Sriubų pilstymas ant meno kūrinių, prisiklijavimas prie sienų, dažų purškimas, gedulo akcijos dėl medelių ir, klasika, begalinis internetinių peticijų dauginimas. O kur dar isteriškas antiintelektualizmas ir ekonominis mikroterorizmas, pasireiškiantis sabotažu: užimami tiltai, blokuojamas transporto judėjimas, drumsčiamos tiekimo grandinės. Atrodo, kad aktyvistai šiandien varžosi dėl dviejų dalykų: kuo idiotiškesnio pasirodymo ir kuo didesnės žalos dirbantiesiems, negalintiems pravažiuoti pro vidury gatvės atsisėdusius demonstrantus.

Ne veltui neseniai iškilo „Just Stop Oil“ iniciatyva, nukreipta prieš iškastinio kuro naudojimą. Šis judėjimas (kurio finansavimas, beje, nusidriekia iki stambių korporacijų, ir čia nesama jokio prieštaravimo) iliustruoja vieną didžiausių esamų ekologinių sambrūzdžių problemų: skambus šūkis, tačiau realus jo turinio išsipildymas virstų tikra tragedija. „Tiesiog sustabdykite naftą“ – dar vienas tuščias kreipinys nežinia kam: kažkas turėtų sustabdyti naftą. Bet kas, padoriai permąstęs šio lozungo reikšmę, suvoks, kad jei taip imtų ir nutiktų iš tikrųjų, pasekmės būtų nepakeliamos.

Prieinamas ir įperkamas iškastinis kuras vis dar yra daugybės – milijonų dirbančiųjų – žmonių pragyvenimo šaltinis. Minėtojo šūkio retorika atspindi ne tik darbo klasės interesų ignoravimą, bet ir plintantį maginį įtikėjimą nuliu: seniau sklido individualaus vartojimo pasirinkimais susirūpinusi „nulinio švaistymo“ (zero waste) ideologija, o netrukus išpopuliarėjo CO2 anuliacijos siekį skelbiantys balsai. Tai itin primena ir madingąjį „tvarumą“ (sustainability), kuris savuoju absurdiškumu papildo dar vieną mitą ir neįmanomybę – „klimatui neutralią ekonomiką“.

Augimas ir juo nepatenkintieji

Čia įvardyti reiškiniai atliepia paranojiškas stabdymo ir varžymo tendencijas, pastebimai būdingas šiuolaikiniam klimato diskursui. Pastarasis vis dažniau pasižymi dar vienu paklausiu raktažodžiu – į lietuvių kalbą sunkiai išverčiamu degrowth. Kaip jau nurodo žodžio etimologija, šis fenomenas pasisako prieš augimą, kuris, šiuo atveju, yra ekonominis. Nepaisant „šviežienos“ įspūdžio, degrowth idėja nėra nauja: ji suformuluota praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kuomet buvo susiprotėta, jog kapitalizmo plėtra ir pramonės vystymasis nėra begaliniai – šie procesai priklauso nuo ribotų planetos išteklių.

Dėl pakankamai akivaizdžių priežasčių, pastaraisiais metais degrowth hipotezė ir teorija įgavo naują pagreitį ir susidomėjimą – rašomi manifestai, leidžiamos knygos, rengiamos diskusijos. Panašu, kad degrowth simpatizuojama bemaž visose politinio spektro pusėse – idėjos šalininkų randama tiek konservatyviuose sluoksniuose, tiek liberaliajame vakuume, tiek, deja, ir kairiųjų ratuose. Kadangi siaučianti energetikos krizė vėl ir vėl aktualizuoja ekologijos-klimato klausimus, atsigręžkime į degrowth perspektyvas, o tiksliau – jų nebuvimą.

Degrowth yra iš pažiūros kilniais užmojais besidangstanti ekologinė idėja, iškelianti masinės gamybos, rinkos perprodukcijos, nežaboto vartotojiškumo, industrinės taršos, bendro pertekliaus ir aplinkosaugos problemas. Pasak degrowth išpažinėjų, reikia slopinti ekonominį augimą ir pasiekti, kad ekonomika „susitrauktų“. Vienas iš degrowth devizų esti „mažiau yra daugiau“ (less is more). Iš esmės degrowth vizija paremta įsivaizdavimu, kad ekonomikos ir Žemės santykyje įmanoma kažkokia pusiausvyra, harmonija, sinchronija ir tolydumas.

Reakcingas primityvizmas ir neoludizmas

Pastaroji pasaulėžiūra žymi ganėtinai dažną kritiką degrowth perspektyvai: ji didžiąja dalimi paremta romantiniais ir utopiniais, bet ne racionaliais ir į konkrečias aplinkybes orientuotais sprendimais (tuo labiau – ne socialistiniais ir ne marksistiniais principais.) Šis grįžimas prie „gamtos“ ir „natūralumo“ neturėtų pernelyg stebinti – degrowth šaknys glūdi 1972 m. paskelbtoje studijoje „Augimo ribos“ (The Limits to Growth). Nepaisant mokslinės intervencijos, tai buvo laikai, kai klimatas daugiausiai rūpėjo hipiams ir kontrkultūrai, todėl ekologinis mąstymas buvo neišvengiamai apraizgytas reakcingais įsitikinimais.

Degrowth idėja yra reakcinga ne tik savo propaguojamais stabdžiais, bet ir sutelktu, nors ir nebūtinai tiesiogiai išreikštu, Motinos Žemės akcentavimu. Suprask – „arčiau planetos“. Kitaip tariant, degrowth ateities idealas spinduliuoja įtartinai ramų ir taikų gyvenimą, grįstą santarve su gyvenamąja aplinka, darniu pasiskirstymu bendruomenėmis ir nepriekaištinga socialine idile. Būtent taip svajoja ir šiandieniniai reakcionieriai, išsiilgę to, ko niekada nebuvo ir kas niekuomet neegzistavo. Šia prasme, degrowth atsiduoda nostalgija menamiems „paprastesniems laikams“ ir buku primityvizmu, ypač pamėgtu subkultūriniuose anarchistų būreliuose.

Šiuo atžvilgiu, degrowth ideologija savo intuicijomis primena ir ludizmą. Luditai buvo XIX a. Anglijos darbininkų susivienijimas, už savo gerbūvį kovojęs naikindamas mašinas – gamybos priemones. Gausybė dabartinių aktyvistų pademonstruoja, kad ludizmas niekur nedingo – iki šiol apstu pasimetėlių, dėl nūdienos klimato negandų kaltinančių pramonę, technologijas, industrializaciją, urbanizaciją ir taip toliau. Šitaip problemos kilmė identifikuojama klaidingai: ne gamybą organizuojančioje sistemoje-struktūroje, o tiesiog agregatų kūrime ir panaudojime. Žinoma, aklas technooptimizmas taip pat nėra išeitis, tačiau technofobiška alergija mašinoms yra dar blogiau.

Žaliasis tečerizmas ir imperatyvas „mažiau!“ 

Vienas rimčiausių priekaištų degrowth judėjimui yra susijęs su istorine neoliberalizmo slinktimi. Ar mes vis dar gyvename neoliberalizme, ar jau nebe, nėra taip svarbu: degrowth daro viską, kad mes iš jo neištrūktume. Šiuo atveju, degrowth, nepaisant savojo žalio įpakavimo, yra ne kas kita, kaip senų gerų tečerizmo (arba reiganomikos) metodų tąsa, lengviausiai atpažįstama iš vadinamosios taupymo, karpymo ir „optimizacijos“ – austerity – politikos, pramintos diržoveržiu. Tai reiškia, kad mažinamos viešojo sektoriaus galimybės, visuomeninių paslaugų finansavimas, valstybės išlaidos socialinėms reikmėms, ir valstybės, kaip perskirstymo aparato, vaidmuo apskritai.

Nors ir degrowth tiesiogiai nepasisako už tokią fiskalinę politiką, privatizaciją ir rinkos ekonomiką, degrowth siūlomas planas nemaža dalimi atitinka neoliberalų veikimo mechanizmą – žmonės turi turėti mažiau ir gyventi skurdžiau. (Arba, ką nekart girdėjome pandemijos įkarštyje, pasiaukoti.) Kitaip tariant, degrowth siekiamybė, nepaisant intencijų, logiškai sutampa su neoliberaliais impulsais: mažiau viešųjų investicijų, mažiau socialinių paslaugų, mažiau ekonomino užtikrintumo, mažiau finansinio stabilumo, mažiau atlyginimo ir panašiai. Degrowth environmentalizmas atitinka panašų kraštutinumą, tik čia susiduriame su dar grėsmingesne abstrakcija: mažiau visko.

Aptinkame kuriozišką, bet iškalbingą situaciją – prieš neoliberalizmą tariamai kovojančios jėgos palaiko būtent visokeriopo diržoveržio modelį. Kad kairė jau senokai įsimylėjusi šias „susitraukimo“ priemones, matėme ir anksčiau, kuomet kalbėta apie finansavimo policijai sumažinimą (defund), kas iš tiesų reikštų šios institucijos privatizavimą. Tampa aišku, kad defund manevras seka tuo pačiu antisocialiu „mažiau!“ ritmu, kaip ir degrowth. Tad šiandien įmanoma laikyti save kairiuoju, socialistu ar marksistu, tačiau laisvai palaikyti ir švęsti „radikalumą“, kuris sklandžiai pratęsia ir legitimuoja šį stagnuojantį status quo.

Kapitalo limitai ir skurdinimo logika

Taigi, kairė viena ranka kritikuoja neoliberalizmą, o kita – noriai priima degrowth standartus. Tai, kad degrowth populiarumas šitaip smarkiai išaugo pastaraisiais metais, byloja porą dalykų: 1) degrowth „paketas“ visiškai nemeta jokio iššūkio esamai socioekonominei padėčiai – priešingai, netgi kėsinasi ją sustiprinti ir įtvirtinti; 2) degrowth nėra ir negali būti kairiuoju, socialistiniu ir marksistiniu projektu. Esant tokioms sąlygoms, degrowth paprasčiausiai sutampa su žaliosios politikos funkcija – buvimu kapitalizmo apvalkalu. Žalioji ideologija, kaip ir degrowth, neturi jokių pretenzijų tapti antikapitalistine jėga arba bent jau solidžia atsvara kapitalui. 

Viena tokios realybės priežasčių yra ta, kad degrowth idėja pernelyg užsiciklinusi ties ribojimais, limitais ir suvaržymais – kone iki „susilaikymas – dorybė!“ lygmens. Kitaip tariant, patogumai, komfortas, pramogos ir malonumai (t. y. tai, kas sudaro kultūros ir civilizacijos pagrindą) turi būti paaukoti dėl elementaraus išgyvenimo ir bazinio išlikimo. Dėka šio žeminančio gesto, loginė degrowth išeiga yra beprasmė kančia ir brutali imizeracija, kaip masinis nuskurdinimas ir priverstinis susitaikymas su prasta gyvenimo kokybe. Todėl prasminga retoriškai paklausti: nuo kada sumanymas, kad žmonės turėtų turėti dar mažiau, yra emancipacinis idealas?

Degrowth neperžengia ir neįveikia kapitalo logikos – priešingai, siekdama apribojimų, degrowth misija ją puikiai papildo ir pratęsia. Viena iš realijų, kodėl degrowth neveikia kaip antikapitalizmas, yra kapitalo santykis su jam primetamais išoriniais limitais (pvz. gamta). Šiuos kapitalas regi ne kaip absoliutų ir galutinį barjerą, o tik kaip dar vieną ir eilinę kliūtį, kurią reikia įveikti. Kadangi kapitalas nuolat reikalauja limito, kurį jis turi pergalėti, kiekvienas iš naujo nustatytas limitas reikš pralaimėjimą ne kapitalui, o tam, kuris ir nustatė tą limitą. Dėl to iššūkis kapitalizmui negali būti paremtas mėginimais apriboti sistemą: dera ne kurti ir dauginti limitus, o patį kapitalizmą įveikti kaip Limitą.

Verta pridėti tai, jog degrowth propaganda įprastai sklinda iš saugių ir užtikrintų pozicijų – tų, kurios turi mažai ką prarasti. Pavyzdžiui, pažvelkime į degrowth linijai būdingą antiindustrinį sentimentą: be abejo, jei gyveni Europoje arba JAV, nesunku pasisakyti už deindustrializaciją ir taršių fabrikų uždarymą, kai didžioji dalis pramonės iškeldinta į globaliuosius Pietus. Tačiau pramonės sektoriai ne tik dosniai aprūpina „pirmąjį pasaulį“, bet tuo pat milijonams dirbančiųjų yra kasdienė duona. Tokiu atveju, galima įžvelgti tai, kad degrowth vėl užsimoja neoliberaliais įrankiais, kuomet skurdžiausioji visuomenė matoma kaip atsikratytina auka. 

Modernybės ir augimo reabilitacija

Galiausiai, degrowth pasireiškia kaip modernybę išduodanti idėja. Jau užsiminta, kad degrowth atstovai, kaip ir apskritai nemažai žaliųjų, yra įsikibę į švaresnio, grynesnio, sveikesnio ir „teisingesnio“ gyvenimo idealą. Šitaip degrowth mąstysena suartėja ne tik su reakcingais dariniais, fantazuojančiais apie ikimodernią „autentiką“, bet ir su grubesnėmis fašizmo apraiškomis: įvairių „Just Stop Oil“ ir kitų niekdarių retorikoje vis išlendantis išgyvenimo (survival) kovos vaizdinys jau yra viena koja link nacionalistų mėgiamo „kraujo ir žemės“ (blood ir soil) motyvo.

Taip pat, kaip ir nemenka dalis tokio retrogradiško plauko dešinės, degrowth irgi prielankiai žvelgia į modernybės trajektorijos pristabdymą, deceleraciją ar netgi atšaukimą. Vis dėlto, kaip kažkas itin taikliai pažymėjo, kiekvienas bandymas riboti ir varžyti modernybę virsta reakcingiausių modernybės elementų akcentavimu. Istoriškai tą įrodo tokios katastrofa pasibaigusios ambicijos, kaip Pol Poto Kambodža: „komunistinis“ eksperimentas vykdytas prievartine agrarizacija ir gyventojų išvarymu iš miesto į kaimą. Tokie atvejai patikina, kad kairė turi žengti kartu su modernybe ir neišsižadėti jos nuopelnų bei pasiekimų – bet kokiu atveju kelio atgal nėra.

Atsisakydama modernybės projekto, degrowth pozicija iš esmės neturi jokios pozityvios vizijos – tik negatyvią, todėl ir pasmerktą nesėkmei. O pozityvi vizija yra būtent augimas – tik, be abejonės, išsilaisvinęs nuo kapitalistinės akumuliacijos ir jos peršamo augimo dėl paties augimo. Kitaip tariant, augimas turi būti socialiai tikslingas ir nukreiptas į klimato problemos įveiką, o tam reikia milžiniškos plėtros, masyvaus vystymosi ir valstybės galios didinimo. Kas statys didelę alternatyvios energetikos infrastruktūrą? Projektuos atitinkamus pastatus, miestus, susisiekimą, komunikaciją, efektyvų transportą? Todėl valstybės biudžetas turi būti dedikuotas kaip tik tokiems tikslams – valstybė turi ne taupyti, o išlaidauti.

Padidintos valstybinės lėšos ir sąnaudos šiandien atrodo kaip vienintelė išeitis iš kapitalistinio – švaistūniško, iracionalaus ir destruktyvaus – augimo. Dėl to antikapitalistinė ekologija turi pasisakyti už augimą, jei tik jį suprasime ne kaip privataus pelno didinimą, o kaip pokyčių ir transformacijos variklį – visuomeninės struktūros rekonstrukciją ir perstatymą. Degrowth advokatai teigia, kad jų prioritetas yra ne ekonominis augimas, o socialinė ir ekologinė gerovė, tačiau jie nesuvokia, kad be pirmo nebus ir antro. Tad apsukų mažinimas nieko neišspręs – apsukas reikia ne lėtinti, o nukreipti kita linkme.

Kairysis prometėjizmas ir ekomodernizmas

Nepaisant suprantamų biurokratijos ir technokratijos pavojų, technologinė-inžinerinė bazė vis dar atrodo kaip realus problemos sprendimas. Racionalumas, planavimas, strategija, projektavimas, navigacija – galbūt šios gairės skamba sausai ir tarytum iš ofiso susirinkimo, tačiau istoriškai marksizmas buvo orientuotas kaip tik į tai: pasaulį reikia priimti ir transformuoti, o ne jo atsisakyti ir vengti. Garsusis videožaidimas Minecraft pasitarnauja kaip iliustratyvi analogija: pasaulyje galime išgyventi tik tuomet, jei pasitelkiame jo resursus ir jį keičiame, modifikuojame, konstruojame, perkuriame. Pasaulis yra mūsų veikimo erdvė, todėl vertinga atsisukti į kairįjį prometėjizmą: turime išaugti problemą.

Jei seksime prometėjiška marksizmo kilme ir tradicija, turime ne asketiškai atmesti kapitalizmą, o sekti jo pažanga ir pasinaudoti jo sutvertais technologiniais įrankiais bei instrumentais. Socializmas (ar bet kas, kas jį primena) gali išaugti tik iš kapitalizmo – jokio kito kelio nėra. Todėl, išimtinai šia prasme, kairė netgi turi būti prokapitalistine. (Kita vertus, kokia dabartinė kairė nėra kapitalistinė?) Tai reiškia, kad moderni kairė neturi siekti „atsukti“ kapitalizmo virsmo, o jį produktyviai pasitelkti, įgalinti ir performuoti taip, kad išteklių ir turto klausimai būtų suprantami ne kaip sumažinimo, o kaip perskirstymo. 

Galų gale, ir pats Leninas savo 1918 m. tekste „Kairės“ vaikiškumas“ (!) rašė, kad socializmas yra nesuvokiamas be didelio masto kapitalistinės inžinerijos, paremtos naujausiais moderniojo mokslo pasiekimais. Leninizmas tikrai nėra sektinas modelis šiuolaikinei kairei, tačiau bent jau leidžia marksistinį naratyvą permąstyti kaip ekomodernizmą, judantį anapus reakcingų ir infantilių degrowth pareiškimų. Tai yra dar vienas iš daugybės argumentų, kodėl gamybą ir technoindustriją reikia ne mažinti, stabdyti ir riboti, o aktyvuoti, racionalizuoti ir paskirstyti. „Inovacija“ turi būti ne keiksmažodis, o kairės arkliukas.

Socializmas yra augimas. Siekiant įgyvendinti alternatyvą kapitalizmui, pokytis turi būti ne kiekybinis, o kokybinis, todėl ir augimo nereikia suspenduoti – jį reikia keisti. Būtent degrowth pernelyg susikoncentruoja į kiekybę, kuomet turėtume atidžiau paisyti kokybės. Dėl to reikia nesileisti į antikonsumerizmo askezę, netapti liberaliais „kraujuojančių širdžių“ žaliaisiais ar etnopagoniškais medžių gynėjais, nefetišizuoti primityvumo, neužsiimti „tvarumo“ ar „organiškumo“ diskursais ir nedžiūgauti dėl kiekvienos lokalios iniciatyvos. Lygiai taip pat – nekaltinti žmonių ir žmonijos. Individai neturėtų prisiimti jokios atsakomybės dėl klimato – kaip ir dėl jo aukotis.

Išnykimas ir civilizacija

Kalbant apie žmoniją, šį klausimą degrowth ideologijai pritariantieji taip pat gerokai iškreipia. Tarkime, eilinio eterį drumsčiančio sąjūdžio „Extinction Rebellion“ aliarmistinė retorika nevengia pabrėžti žmonijos išnykimo pavojaus – tai nėra tiesa, nes mes, kaip rūšis, (dar) neartėjame prie išnykimo. Žmonės veikiausiai gyvuos ir išliks dar ilgai – klausimas tik, kaip gyvuos. Todėl tikroji klimato ir ekologijos problema yra ne homo sapiens išnykimo hiperbolė ir ne egzistencinė žmonijos krizė, o civilizacijos likimas. Degrowth išmislui besipriešinančio ekomodernizmo užduotis yra išsaugoti civilizaciją, nes būtent jai gresia pavojus, o ne žmonijai.

Tad teigti, kad „žmonija pavojuje“, yra tiesiog kontrproduktyvu. Visgi, žvelgiant kitapus įkyrių „išgyvenimo strategijų“, į ekomodernistinį projektą būtina įtraukti ir katastrofistinį vektorių. Dabartinėje klimato stadijoje kai kurios plataus masto nelaimės jau yra neišvengiamos, todėl reikia joms atitinkamai ruoštis. (Turint omenyje ir tai, kad tokioje industrinio išsivystymo fazėje paprasčiausiai nebeįmanoma nieko sustabdyti ir sumažinti – belieka tvarkytis su inercija.) Vėlgi, vienintelis priešnuodis šioms katastrofoms yra materialus augimas ir prometėjizmo-modernybės palaikymas, kuris čia veiktų kaip įgalinimas – degrowth, priešingai, nepasiūlo nieko kito, kaip tik nugalinimą prie suskilusios geldos.

Nebūkime naivūs – bet koks žmogaus santykis su aplinka nėra harmoningas, nekaltas ir neutralus. Žmogus kuria naikindamas, palikdamas neišdildomus pėdsakus, sujaukdamas pusiausvyrą, pažeisdamas ekosistemas: net ir pati pažangiausia visuomeninė santvarka taip pat keis ir žalos klimatą. Pavyzdžiui, socializmas skatintų dar ir dar daugiau gamybos – be to, iškastinio kuro deginimo nebūtų išvengta. Nepaisant to, jei gamyba būtų organizuojama ne pelnui ir savitiksliam kaupimui, o konkrečioms gyvenimo reikmėms ir poreikiams, santykis su klimatu nebūtų toks barbariškas, kaip laisvosios rinkos sąlygomis. 

Be kita ko, ideologinė šiuolaikinio kapitalizmo utopija siūlo būtent degrowth scenarijų: fantaziją, kad gyvensime kuklų, paprastą ir minimalistinį gyvenimą, kuriame mažiau gamybos ir vartojimo, tačiau gyvenimo standartai kažkokiu stebuklingu būdu nepakitę arba netgi pakilę. Tai yra tipinė „žaliojo kapitalizmo“ vaizduotė, nematanti nieko už turtingų europiečių ir amerikiečių, važinėjančių elektriniais visureigiais. Degrowth kritika šios svajos tikrai nenutrauks, tačiau bent jau susigrums su ja idėjų ringe (o gal, neatsiliekant, idėjų rinkoje?). Kol kas tiesa yra ta, kad sistema mieliau „susitrauks“ iki kaulų, nei leisis globaliai transformuojama pagal iš tikrųjų progresyvią komandą „daugiau!“.

Taigi, prieš degrowth, prieš limitus-ribojimus-varžymus, prieš imperatyvą „mažiau!“, prieš reakcingą primityvizmą, prieš žaliąjį tečerizmą, prieš skurdinimo logiką, prieš natūralumo ir organiškumo kultą, prieš modernybės stabdymą, prieš išnykimo tropą. Už augimą, už racionalią gamybą, už socialią industriją, už technologijų panaudojimą, už modernybės trajektoriją, už ekomodernizmą, už kairįjį prometėjizmą, už civilizaciją. Nereikia stabdyti mašinos – reikia ją perimti.

---

Iliustracija – iš „Sleepwalking toward climate catastrophe“.

Siurrealizmo anarchitektūra

Ryškūs kontrastai, drastiški priešpriešinimai, alogika.
Heterogeniškas koliažas ir šizoidiškas montažas.
Laisvė vaizduotei, fantazijoms, vizijoms, žaismei.
Absurdo ir keistenybių papliūpos, iliuzijos ir haliucinacijos.
Nenatūralumas, teatrališkumas, tikslinga patologija.
Pabirusios užuominos susitinka išsiliejusias aliuzijas.
Išskydę simboliai, deformuotos figūros, atpalaiduotos formos.
Svaigus vulkanas ir užkrečiantis potvynis. Spalvų kilpos.
Viskas pakibę, plūduriuoja, plaukioja, levituoja.
Elastiškumas, ekvilibristika, dinamika.
Sapnas.

Kad ir kaip siurrealizmas būtų susijęs su stebinimu, juo pačiu nustebinti – vis sunkiau. Bretonas, Dali, Magritte – šios meno olimpe įmūrytos pavardės nurodo nebe eksperimentavimą ir avangardą, o kanoną ir hegemoniją. Tačiau sustabarėję dailės ir tapybos pavyzdžiai neužkerta kelio atsigręžti į idėjines ir teorines siurrealizmo ištakas – ypač į sapnus tiriančią psichoanalizę. Pastaroji ves link psichinio automatizmo sąvokos, Georges’o Bataille’o filosofijos ir siurrealizmo aktualizacijos šiuolaikiniame kontekste, kuris, prieš imantis anarchitektūros koncepto, leis prisiminti du svarbius artefaktus – „Sopranus“ ir „Malholando kelią“.

Sapnai ir psichoanalizė

Kodėl „požeminis“ ir „povandeninis“ sapnų pasaulis šitaip eksploatuojamas mene, kodėl taip smarkiai paveikė siurrealistus? Viena vertus, prabilti apie sapnus itin paprasta – juk sapnuoja visi. Kita vertus, sapnų turinys yra tikra lobių skrynia vaizduotei ir kūrybai – atrodo, jog sapne gali įvykti bet kas. Sapnavimą galima vadinti antruoju mūsų gyvenimu, kaip neišsemiama sąmonės „kanalizacija“ arba „komposto duobe“, kurioje nusėda mūsų mintys, norai ir troškimai.

Sapnų būna įvairiausių: vieni yra tokie, kad nubudęs kremtiesi, jog tai tebuvo sapnas. Kiti, atvirkščiai, yra košmarai, iš kurių nubudus laukia palengvėjimas. Psichoanalitine prasme, sapno funkcija yra išsaugoti miegą, tačiau sapno atmosfera ištinka ne tik miegant – egzistuoja Sigmundo Freudo aprašyti dieniniai sapnai, kuomet būdraudami nejučia užsisvajojame arba pasineriame į prisiminimus. Ne veltui anglų kalboje žodis dream reiškia tiek sapną, tiek svajonę – abukart susiduriame su kažkuo, kas yra virš realybės, o tai ir nurodo siurrealizmą.

Freudas rašė ir apie „ekraninius prisiminimus“, kaip iškreiptus vaikystės vaizdinius, kas jau savaime yra siurrealu. Iš kitos pusės, juk visi prisiminimai yra vienaip ar kitaip iškreipti ir perfiltruoti keliais atminties sluoksniais, todėl juos visus, kaip prisiminimų prisiminimus, galima vadinti „ekraniniais“ – tą pripažino ir Freudas. Vis dėlto sapno struktūra yra dar kompleksiškesnė, nes dažnas sapnas yra itin trapus, efemeriškas, miglotas – prabudę liekame tik su nuotrupomis ir fragmentais.

Kadangi prie sapno prisikasi tik per kalbą, kiekvienas užrašytas ar papasakotas sapnas jau yra nuo „originalo“ nutolusi interpretacija – negalime svarstyti „gryno“ sapno. Net ir klaikiai ryškūs ar košmariški sapnai (kurie, bent jau man, dažniausiai pasitaiko paryčiais), atpasakojimo metu netenka savo pirminio poveikio, nes yra neišvengiamai racionalizuojami. Be to, net ir menkiausia gyvenimo bei kasdienybės detalė sapne gali įgauti netikėtai monstrišką pavidalą. Sapnams apskritai būdinga nuolat sugrįžti prie trauminės patirties, o tai atskleidžia psichoanalizei svarbų potraukį kartoti.

Tai rodo, kad net ir nutrūktgalviškiausias siurrealizmas visad atsirems į atitinkamą logiką, kuri asociacijų grandinėmis veikia ir pačiame sapne. Iš pirmo žvilgsnio, sapnas, kaip nelogiška logika, gali pasirodyti lyg neprijaukinama žmogaus egzistencijos dalis ir nekontroliuojama sfera – zona anapus domestikacijos. Tačiau tokie filosofai, kaip Fredricas Jamesonas ir Markas Fisheris, teigia, jog nesąmoningumo srities (the unconscious) gelmės neišlaiko imuniteto ekonominei cirkuliacijai – kapitalistinė santvarka įslenka ir čia, todėl rinkos apsukos kolonizuoja mūsų sapnus.

Tokiomis sąlygomis pati mūsų laiko pajauta įgauna sapno pavidalą: vientisumą keičia chaosas ir begalinė fraktalizacija. Dalinai paradoksalu, bet būtis savo sapniškumą „apsivelka“ miego trūkumu ir dažnėjančiomis bemiegėmis naktimis – šis lunatikavimas ir somnambulizmas, sykiais neleidžiantis realybės atskirti nuo sapno, neretai sukelia būtent siurrealų efektą. Dėl to mūsų gyvenimas vis panašesnis į programinių klaidų kupiną videožaidimą, kurio matricoje lydosi laikrodžiai.

Šiuo atžvilgiu, kapitalizmas pasireiškia kaip amžinas sapnas, – košmaras, – iš kurio, atrodo, nubusti neįmanoma. Tokią keistą realybę galima įvardyti ne tik mums primesta haliucinacija, bet ir, vėlgi, ekranu, siekiančiu uždengti šios realybės ydas ir trūkumus. Ne veltui filosofas Jeanas Baudrillard’as rašė, kad reklamos veikia it svaja: „išvalytos“ nuo negatyvumo ir reliatyvumo, jos visada yra totali imanencija, atakuojanti superlatyvais. Tad kaip ir siurrealistinis menas, rinkodara siekia ištirpdyti ribą tarp realybės ir fikcijos: veikiausiai todėl pramogų industrija šitaip įsikibo į žongliravimą sapnais.

Psichinis automatizmas ir froidiškasis marksizmas

Savo siurrealizmo manifeste Bretonas skelbė apie psichinį automatizmą, kaip siurrealistinio meno kūrybos metodą. Jis pasižymi „išgrynintos“ ir kuo mažiau racionalumo kontroliuojamos minties ekspresija – kad viskas lietųsi be pastangų ir nesuinteresuotai. Šis būdas taip pat turi psichoanalitines šaknis, primenančias ant kušetės gulintį analizantą, kuris turi kalbėti atsisakydamas vidinės cenzūros ir selektyvumo.

Psichinis automatizmas, primenantis plačiau žinomą „sąmonės srauto“ techniką, bene įdomiausiai atsispindėjo modernistinėje literatūroje. Pavyzdžiui, šią kūrybinę praktiką galima atpažinti Henrio Millerio „Vėžio atogrąžoje“, siūlančioje ne tik vingrią stilistiką ir tematinį painumą, bet ir nežabotą bei obscenišką seksualumą, besiprašantį pornografijos etiketės.

Kova prieš represiją, aistringas maištas prieš normatyvumą, sukilimas prieš reguliavimą ir suvaržymų atsisakymas turi sociopolitinę paralelę, primenančią kiek vėliau užsimezgusį froidiškąjį marksizmą, atstovautą tokių figūrų, kaip Wilhelmas Reichas ir Herbertas Marcuse. Froidiškasis marksizmas pasisakė už veržlią išlaisvinto geismo energiją ir seksualinę revoliuciją – jis, kaip ir siurrealizmas, nesąmoningumo sritį laikė laisvės rezervuaru ir potencialu, kurį reikia aktyvuoti.

Tam tikra prasme, čia nesąmoningumas yra pašėlęs ir laukinis – kone vidinė pabaisa, sukylanti prieš represyvią civilizaciją. Toks socialinis angažuotumas (šiandien neabejotinai išsieikvojęs) primena, jog ir pats siurrealizmas save siejo su libertarinėmis ir libertiniškomis socializmo bei anarchizmo atmainomis: išlaisvintas nesąmoningumas turėjo pasitarnauti ne tik meniniam-kultūriniam proveržiui, bet ir politinei emancipacijai.

Georges’as Bataille’is

Istorinis siurrealizmo kontekstas veda link vieno originaliausių XX a. mąstytojų, taip pat savitai sintezavusių Freudą ir Marxą. Georges’as Bataille’is iškilo pačiame siurrealizmo lopšyje ir židinyje – trečiojo dešimtmečio Paryžiuje. Nors ir Bataille’o santykis su siurrealistais buvo tarp meilės ir neapykantos, verta mesti akį į tai, kaip jo idėjose siurrealizmas susiliejo su filosofija.

Nepaisant to, kad ankstyvieji Bataille’o tekstai, kaip antai garsusis „Saulės anusas“, savo apipavidalinimu ir forma smarkiai atsiduoda siurrealistiniais vingiais, vėlyvesni raštai šią estetinę aspiraciją veikiau įstumia pro užpakalines duris. Bataille’is garsėjo kaip didis racionalumo ir utilitarizmo kritikas: anot jo, jokia sistema negali būti iki galo išbaigta, uždara, apskaičiuota ir apibrėžta – visad lieka perteklius, ekscesas, likutis ir, jo paties žodžiais, valia šansui.

Būtent čia ir regimas siurrealizmo charakteris. Kaip ir siurrealistus, Bataille’į domino proto išoriškumas, nesąmoningumo „tamsybės“ ir racijos ribos. Tačiau Bataille’is, kritikuodamas minėtąjį Bretoną ir siurrealistų judėjimą apskritai, buvo pasiryžęs žengti dar toliau: atmesti bet kokį idealizmą ir transcendenciją, o vietoje to atverti nihilistinę beprotybės dimensiją, save imanentiškai aukojančią nemotyvuotam naikinimui. Teoriniais filosofo palydovais tapo intymi destrukcija, raganiška meditacija, keistuoliškas antplūdis ir beribė savineiga.

Radikalizuota siurrealistine prieiga galima vadinti ir jo rašymo stilių. Tai itin pastebima veikale „Apie Nietzschę“, kuris vargiai primena dar vieną antrinę literatūrą, skirtą pažindintis su Nietzsche. Ne, ši obsesyvi knyga – pusiau filosofija, pusiau poezija; pusiau teorija, pusiau fikcija; pusiau rišlus ir nuoseklus tekstas, pusiau padriki ir grubūs dienoraščio eskizai. Toks tekstas įkūnija ne tik koliažišką siurrealizmo montažą, bet ir autoriaus konceptualizuotą heterogeniškumą, kaip skirtingų elementų visumą.

„Sopranai“ ir „Malholando kelias“

Nepaisant to, kad kultinis serialas „Sopranai“ iš pažiūros demonstruoja ganėtinai standartinę mafijos dramą, jame veiksmas padalijamas tarp šiurkštaus kriminalinio realizmo ir lankstaus psichodelinio siurrealizmo. Netgi galima pridurti, kad ir tarp sąmonės bei nesąmoningumo: čia skvarbiai gilinamasi į veikėjų psichinę būklę, šeimos santykius ir subjektų istoriją, atsiskleidžiančią ne tik „paviršiuje“, bet ir sapnuose.

Kaip tik vieni siurrealistiškiausių „Sopranų“ momentų yra dažnokai vaizduojami protagonisto Tonio (sykiais ir kitų personažų) sapnai, vėliau aptarinėjami psichoterapeutės kabinete. Kinematografine prasme, sapnų atkarpos čia yra meistriškas siurrealizmo pavyzdys: sniegas vasarą, žirgas svetainėje, kalbančios žuvys, bekūnės rankos šaldiklyje, milžiniškas vikšras ant plikės – šios ir kitos sapnų iškarpos perša įprastą, bet įtaigią siurrealistinę manierą.

Panašiu metu, kuomet buvo filmuoti „Sopranai“ (amžių sandūroje), savąjį siurrealistinį piką pasiekė Davido Lyncho filmai. Siurrealizmas buvo akcentuojamas nuo pat pirmojo pilnametražio režisieriaus darbo „Trintukagalvis“, tačiau į kur kas aukštesnį lygį užkopta tada, kai filmografijoje siurrealizmą papildė sapnų tematika ir savita oneirologija. Bene populiariausias šios slinkties egzempliorius – „Malholando kelias“.

Pastarasis filmas, kaip sapnas sapne ir kalbėjimas sapnų kalba, suteikia galimybę į psichoanalizę nerti dar giliau – šia prasme, Lyncho opusas jau tapo nuvalkiotu objektu. Filmo sapniškumą labai pastebimai ir trikdančiai atkuria jo pakrikęs naratyvinis laikiškumas, kuris, kaip įprasta sapnui, nelinijinis ir nechronologinis – verta vėl atsižvelgti į Freudą, teigusį, jog nesąmoningumo sritis yra belaikė. Scenos „sukabintos“ netvarkingai ir nepasižymi tradicine serijine seka, kaip koherentišku eiliškumu – kaip tik todėl filmo nepakanka pasižiūrėti vienąsyk.

Čia Lyncho metodika atitinka archetipines siurrealizmo savybes: virtualų temporalumą („išsiplėtusį“, „išsipūtusį“ arba „išnirusį“ laiką), koliažo lipdymą bei barjero tarp realybės ir sapno griovimą. Priešingai, nei „Malholando kelyje“, „Sopranuose“ toji perskyra paprastai būna aiški. Dėl tokių priemonių pasitelkimo, galima sakyti, kad Lynchas režisuoja patį nesąmoningumą – siurrealistine prasme, nesąmoningumo sritis yra montažo mašina.

Todėl kūrėjo instrumentai suartėja ne tik su Freudu, bet ir su filosofu Félixu Guattari, kuris nesąmoningumo sritį apibrėžė kaip mašiną, fabriką, inžineriją – nesąmoningumas yra nuolatos gaminamas ir konstruojamas. Taigi, žiūrėdami „Malholando kelią“, žiūrovai yra imliai verčiami sapnuoti: filmas išties atitinka „karališką kelią į nesąmoningumo sritį“, kaip apie sapnus yra pasisakęs Freudas. Dėl to ir patį siurrealizmo meną galima įvardyti, kaip kažkas taikliai praminė, taikomuoju froidizmu.

Anarchitektūra

Sapnai, psichinis automatizmas, Bataille’o filosofija ir aptartieji popkultūros artefaktai – visi šie atvejai leidžia siurrealizmą apibrėžti kaip anarchitektūrą. Pats terminas nėra naujas – seniau jis pasitelktas kaip anarchijos ir architektūros samplaika („architektūra be architektų“), tačiau prasminga šią sąvoką išplėsti iki sudėtingesnių filosofinių ir psichoanalitinių prielaidų.

Anarchitektūra gali reikšti kelis dalykus. Pirmasis – architektūra be architektų – puikiai tinka psichoanalizei, dėka sapnų leidžiančiai savyje atpažinti tam tikrą anonimiškumą, beveidiškumą, nuasmeninimą. Kadangi nesąmoningumo sritis neturi subjekto, visi sapnai yra sapnai be sapnuotojo. Sapnai nėra solipsistinė erdvė, kaip „aidų kambarys“ – ne, jie yra maksimalios atverties klodai, pasižymintys kontingencija ir aleatorika. Kitaip tariant, sapnuose visad lieka vietos atsitiktinumui, nenumatymui ir spontaniškumui.

Freudas geismą apibrėžė kaip gryną intenciją be subjekto – procesą, kuris negalvoja, neskaičiuoja ir nesprendžia. Šią idėją papildo ir Bataille’o filosofijoje išdygstantis acefalas – begalvė žmogaus figūra. Ar tai nėra ideali siurrealizmo iliustracija? Nepasitikėjimas protu, racionalumo suspendavimas, pasidavimas veiksmui – visa tai veda prie to, kad siurrealizmą pagrįstai galime vadinti… nesąmone.

Siurrealizmas nepaklūsta tikslumui, struktūrai, schemoms ir matematikai – jis visad neaiškus ir reikalaujantis dešifravimo, atkodavimo, „įsilaužimo“. Nepaisant to, siurrealizmas nėra absoliuti anarchija, žaidimas be taisyklių, „viskas galima“ arba „viskas leidžiama“ – priešingai, siurrealizmas nuolat operuoja nustatytos realybės rėmuose. Realybė tampa medžiaga, šaltiniu ir modeliu, atsiduodančiu ekstravagantiškam išradingumui, privedančiam realybę prie „persivalgymo“ arba „karščiavimo“.

Tad kad ir kaip kurioziškai skambėtų, siurrealizmo pagrindas yra realizmas. Siurrealizmas visad lieka prikibęs prie to, nuo ko jis deklaruoja esąs atsiplėšęs, tačiau būtent ši prieštara ir nusako siurrealizmą, kaip trūkio paženklintą santykį su realybe. Todėl siurrealizmas reiškia ne atsitraukimą nuo objektyvios realybės, o jos veidrodinį atspindį. O dar tiksliau – jos nesąmoningumo sritį. Juk ir tie patys sapnai niekuomet nėra „šiaip sau“ ir niekad neišsprūsta anapus kalbos struktūros.

Būtent pastarieji argumentai suteikia galimybę pasiūlyti antrą apybraižą anarchitektūrai: betvarkė tvarkoje, iracionalus racionalumas, destabilizuotas stabilumas, kontroliuojamas chaosas, horizontalus vertikalumas, išprotėjęs protas, dekonstruotos konstrukcijos ir panašiai. Siurrealistinė anarchitektūra pasižymi destratifikuota ir spekuliatyvia infrastruktūra, kurioje monolitiškumą keičia heterogeniškumas, o statišką geometriją – labirintai. Juk ne veltui sapnuose taip dažnai kažko nerandame arba pasiklystame.

---

Iliustracija – Dorothea Tanning darbas „The Witch“.