§00. Reikšti nepasitenkinimą protestų poveikiu (tiksliau – jo nebuvimu) yra ganėtinai dažnas užsiėmimas – daug kas įstengia nemąsliai nudrėbti, kad „protestai nieko nekeičia“, „čia tik dar vienas spektaklis“ ir panašiai. Kam šitai dar nėra žinoma? Pulti visų tų akcijų teatrališkumą ir performatyvumą yra smagu, sveika ir naudinga. Tačiau visa toji protestų kritika, tam tikru atžvilgiu, labai suartėjo su pačių protestų apraiška – tapo kone savarankišku žanru ir atskira kategorija, kuri kassyk reprodukuojama pagal jau įsitvirtinusius pėdsakus ir pirmyn-atgal pravažinėtas vėžes.
§01. Ypač kalbant apie šį pavasarį, protestų pastaruoju metu daug, jų daugėja ir jie plinta – galbūt tai vienas iš ženklų, kad išties gyvename laikais, kuomet visuomenė vienu metu yra maksimaliai depolizuota ir „nupolitinta“, tačiau tuo pat ir ekstremaliai perpolitizuota. Tokia viršpolitizacija atitinka viską, ką nusako nuvalkiotasis „hiper“ prefiksas – perpildymą atitinkamomis distinkcijomis, „išdidinimą“ kokiomis nors savybėmis. Kitaip tariant, čia politika tampa tik butaforiniais politikos bruožais ir charakteristikomis, nesusijungiančiomis į vientisą politinį darinį su tvirtu branduoliu ir solidžia substancija. Kas lieka iš politikos – taip, abstrakti energija, medijų haipas, patrauklių tapatybių graibstymas, kolektyvinė vaibo distribucija.
§02. Visus tuos pobjaurius mitingus, mieguistas akcijas, pageltusius piketus ir savo beskonybe smurtingus performansus jau įprasta vadinti protesto kultūra. Bingo – čia lieka tik kultūra, o tiksliau, nuvytusios ir nukaršusios jos formos, kuomet iš skirtingų šaltinių nudilusiais peiliais atsipjaunami įvairūs trendai ir iš jų organizuojama tai, ko jau net nepavadinsi, kaip populiaru sakyti internetiniu žargonu, krindžfestu. Festivalinis (kaip ir apskritai šventiškas, karnavališkas) motyvas yra tikrai gajus (sykiais (auto)ironiškas, bet dažniausiai ne), ir jis nėra vien dėl to peiktinas, bet čia pademonstruoja vieną svarbų ir reikšmingą poslinkį – šiandien protestas yra dar viena laisvalaikio dalis.
§03. Protestas-kaip-laisvalaikis, žinoma, kaip ir daug kas, vertintinas dvejopai: viena vertus, galbūt kaip tik dėl to neverta galutinai atmesti protesto, kaip, vis dėlto, mūsų bendro laiko kąsnio. Visad galima piktdžiugiškai iki begalės raitytis spkrepliuojant ant visų įmanomų politinių impotencijų, tačiau kartais susirinkti kur nors ir dėl ko nors, ypač žinant, jog „kitoje pusėje“ kažkam dėl to slinks plaukai, kais pakaušiai ir trūkčios smilkiniai, yra malonumas, net jei daugelis to nereflektuoja arba atsisako tai pripažinti, t. y. represuoja šią nuovoką. Šis malonumas anaiptol nesimbolizuoja ir neišreiškia jokios galios, tačiau jo, kaip unifikuojančio stimulianto, nevalia niekam atiduoti, „perleisti“ ir paaukoti – tai ir yra vienas iš tų kelių kuklių vadinamosios „protesto kultūros“ pranašumų.
§04. Kita vertus, kaip kartą kalbėjo Hegelio ir psichoanalizės tyrinėtojas Toddas McGowanas – Politics is a struggle over a distribution of enjoyment. Todėl, taip, politika, materialia prasme, turi kovoti už malonumą ir jį atsiimti, tačiau malonumas, kaip neva jau kažkuo politinis įrankis savo paties įtvirtinimui ir sklaidai, tampa itin abejotinu svertu, ir čia nesunku įpulti į aklavietę. Kaip tik protestas ir yra tas mediumas, kuris mus įveda į šį tamsų epistemologinį akligatvį – ateiti į aktyvistų susibūrimą ir prisijungti prie „veiksmo“ kokioje nors aikštėje daug kam reiškia vienkartinį pasitenkinimą, afektų sužadinimą, netgi narcisistinę palaimą. Kitaip tariant, malonumas, esantis priemone, o ne rezultatu, čia tampa spyna, politiką užrakinančia momentiniame blyksnyje ir „apgenėtame“ fragmente.
§05. Pastaroji problema prisideda prie kitos, jau gerokai įsisenėjusios, problemos – pasklidusių protestų išsiskaidymo, atomizacijos ir disasociacijos, kaip susijungimo ir tęstinumo nesaties. Kur bebestum pirštu į gaublį, egzistuoja didelė tikimybė ir nemažas šansas, jog ten šiuo metu „kažkas vyksta“. Žmonės išeina į gatves, buriasi į iniciatyvas, skanduoja šūkius, organizuoja iniciatyvas, reaguoja į aktualijas. Nepasitenkinimas kažkuo reiškiamas be perstojo – jei ne „gyvai“, tai interneto sferoje ypač. Tačiau, kad ir kaip globalaus ryšio tinklas mus visus sujungtų, čia jis tik paradoksaliai atliepia dabartinę protestų būklę – spurda burbuliuojančios molekulės ir skardžiai lojama tūnant būdose. Organai nesusijungia į kūną.
§06. Tai yra vienas įrodymų, jog nuolatinis ir netylantis masinis sujudimas nėra pakankamai masinis – net jei sutampa priežastingumas ir keliami tikslai (o taip nutinka itin dažnai), protestai lieka geografiškai ir subjektyviai izoliuoti, o visas mimetinis solidarumas yra praryjamas „gilaus susirūpinimo“ vaidybos virtualioje erdvėje ir socialinėje medijoje. Visuotinės komunikacijos, bendradarbiavimo ir susisiekimo galimybė šiuo atveju veikia labiau kaip tramdymas, slopinimas ir nugalinimas, neabejotinai artėjantis prie tokio scenarijaus, kokį neseniai nubrėžė Slavojus Žižekas: It is easier to imagine all of humanity digitally interconnected with their brains wired, sharing their experiences in a global self-awareness, than to imagine a move beyond global capitalism.
§07. „Išjunk kompą ir eik į lauką“ moralizuojantis gestas irgi nebeveikia – taip, vis dar įmanomas užtektinai rimtas maištas („Black Lives Matter“ praėjusiais metais), kaip ir rekordiškai milžiniškos masės mobilizacija (Baltarusija, irgi 2020 tulžies proveržio derlius), bet tokius įvykius netrukus pasitinka trumpalaikiškumas. Kitaip tariant, protestas turi ganėtinai ribotą „galiojimo laiką“ – norint išlaikyti politinio veiksmo tęstinumą, šiais laikais tenka remtis dėmesio traukos ir prikaustymo arsenalu, kas daugiausiai reiškia žurnalistinę reprezentaciją. Neretai dauguma tų „didžiųjų palaikytojų“ ir „paramos reiškėjų“ nuo visko nusisuka tuomet, kai nuo liepsnojančių policijos nuovadų ar okupuotų erdvių nusigręžia naujienų tarnybų kameros, o žiniasklaidos furgonai išrieda sensacijų dairytis kitur. Teko apie tai kalbėtis su vienu žurnalistu – jis patvirtino, kad dažnai kyla problema ilgiau trunkančius įvykius išlaikyti aktualiais ir įdomiais, nes tik per tokį nenusibodimą tasai įvykis gali būti matomas kaip svarbus.
§08. Šitaip, medijų logikai įsitvirtinant politiniame gyvenime, didesnio masto protestai tampa „o, kažkas vyksta!“ penu, pašaru, daviniu – taip, vyksta, bet dažniausiai tik tol, kol mus apie tai informuoja. Medijos mums suteikia galimybę sekti įvykius, mintimis tapatintis su kovomis ir „laikyti špygas“, bet tuo pačiu tai yra viena priežasčių, kodėl įvairūs judėjimai ilgainiui „išsisemia“ ir nuleidžia rankas – politinis veiksmas yra tampriai priklausomas nuo virtualios legitimacijos, kuri palaiko „gyvybę“ tol, kol įdomu. Arba tol, kol iš portalų „viršaus“ neišstumia kitos naujienos. Ne, čia nėra paantrinimas Gil Scott-Herono kūriniui „Revolution Will Not Be Televised“ – esant dabartinei svyruojančiai ir, prisimenant Herbertą Marcuse, desublimuojančiai dinamikai tarp medijų ir politikos, revoliucija paprasčiausiai will not be.
§09. Todėl ūmiai raukiasi antakiai kaskart feisbuke susiduriant su ta, jau veikiausiai pamažu nykstančia (norėtųsi…), optimistinių ir naivių kairuolių „rūšimi“, putojančia apie globalią darbo klasės revoliuciją. Negalime kalbėti ir galvoti ne tik apie revoliuciją, bet net ir apie apčiuopiamą protestų, kaip potencialių pamatų tai „revoliucijai“, poveikį vietiniu lygmeniu – pavyzdžiui, ar tas pats „Black Lives Matter“ išaugo į kažką išliekančio ir daugiau, nei tik masinį instagramo swago nuraibuliavimą, apsisvaidymą hashtagais, A.C.A.B. šūkio revitalizaciją ir rūpestėlio kupiną stambių kompanijų rebrandingą, skirtą apsivalyti nuo rasistinių konotacijų?
§10. Jei jau užsiminta apie Baltarusiją, įdomu stebėti, kaip jau beveik metus besitęsiantis sujudimas, jau spėjęs pritilti ir apmirti, staiga įgavo šviežią kvėpavimą dėka jau bene visiems žinomo Lukašenkos sprendimo nutupdyti lėktuvą su opozicijos blogeriu (hell yeah, tinklaraštininkai – tikrasis pavojus valstybei ir grėsmė visuomenei!) Pratasevičiumi. Ar tai, domėn imant visą nuspėjamą informacinį šurmulį, nepagrindžia prieš tai susakytų teiginių, kad socialiniam aktyvumui šiais laikais yra gyvybiškai būtinas sensacionalistinio haipo ir skandalingo akibrokšto mandatas? Galiausiai, toji beprotiškai rizikinga geopolitika, kurią diriguoja Lukašenka, per spaudos katalizatorius perauga į viešųjų ryšių akciją, kuri, aišku, gali atsisukti prieš patį koncertmeisterį.
§11. Emancipacinės kovos – bebūtų tai pusaklis kabinimasis į liberaliąją demokratiją ar materialiai angažuoti darbuotojų streikai – yra kupinos išsklidusių pertrūkių, o pačioje jų istorijoje atsiveria ne tik ryškūs užmaršties plyšiai, bet ir gilios pajėgumo smegduobės, į kurias protestai, tarsi užprogramuoti, vis įkrenta ir nesėkmingai mėgina iš jų kapanotis. Dėl to kartais irzliai atrodo, kad kiekvienas naujas sambrūzdis yra startas nuo nulio, sunkiai sugebantis „konstruktyviai“ pasimokyti iš praeities klaidų. Visgi kalbėti apie protestų tradicijos (jei tokia apskritai yra) silpnumą arba elementariausią tęstinumo nebuvimą jau irgi nuobodu, tad verčiau prabilti apie… patį nuobodulį.
§12. Nuobodulys mus sugrąžina į malonumo faktorių. Būtent pastarasis dažnai verčia pagrįstai suabejoti, ar protestu nuoširdžiai tikima – pavyzdžiui, pandemija ir karantinas, jokia naujiena, įsteigė naujas nuobodulio formas, susijusias su visu sėsliu namudiškumu, „išdraskytu“ sociumu ir daugelio gyvenimo veiklų skaitmenine „domestikacija“ (labiau doomestikacija, cheche). Vėl laisvėjant visuomeninio dalyvavimo galimybėms, protestas iškyla kaip vienas iš būdų kolektyviai susirinkti, patirti žmones, galop susitikti su seniai matytais pažįstamais. Protesto aktas nūdien suveikia labiau ne kaip socialinė, o veikiau socializacijos inžinerija – kad ir už kokią ten laisvę būtų „kovojama“, šiame kontekste nepalyginamai pagauliau yra manifestuojama asmeninė laisvė pabūti kartu.
§13. Tiesą pasakius, apmąstant protestą-kaip-malonumą, protestą-kaip-laisvalaikį ir protestą-kaip-festivalį, už visą „apšviestąjį hedonizmą“ yra kur kas įdomesni tokie atvejai, kaip Vingio parką neseniai nusiaubęs „Didysis šeimos gynimo maršas“. Apie jį labai paranku kalbėti numetus visas „idėjas“ ir „įsitikinimus“ į šalį (kas apie tai dar nepasakyta?), nes būtent paties šio įvykio efektas labai gerai ir tinkamai iliustruoja, kaip visus nerišlius lozungus, šizofreniškas „programas“, „iš mūsų atimtos Lietuvos“ haliucinacijas ir patetišką „pilietiškumą“ nustelbia kokią nors Jūros šventę primenantis jovalas su tragiškais atlikėjais, plastike teliuskuojančiu alumi, vienkartinėmis kepurėlėmis ir besmegenio vedėjo stendapu. Žmonės iš visos šalies suvažiavo tiesiog pasibūti – „protestas“ čia atstoja savaitgalinę veiklą, išvyką į gamtą, šeimyninę pramogą, šašlą prie ežeriuko.
§14. Visa problema, kad afektyvus vyksmas čia beveik suniveliuoja pastarąjį farsą su, tarkime, įvairiais kairiaisiais judėjimais. Kad ir kokios ideologijos „kalbėtų“, kad ir kokia pozicija „liptų ant bačkos“, kad ir kokios pasaulėžiūros keltų klausimus, šiandien protesto formatas nuskendęs begaliniame echolališkume – aidinčiame pasikartojime, kurio retorika sugrabaliota tame pačiame medijų sraute, tik pridedant kokią grotažymę. „Bandos“ resentimentas sumagnetintas, permiežtas viešaisiais ryšiais ir atskiestas rinkodaros liežuvavimu: protestuotojai čia veikia kaip vartotojai, kuriems yra (į)siūloma prekė. Jau net nebeįmanoma sakyti, kad protestai, kokie jie bebūtų, turi bent kažkokį simbolinį poveikį – simbolių užuomazgos (gal tiksliau – liekanos) čia jau įmegztos į komunikacijos audinį, o tavo iškelto plakato turinys rytoj rasis reklaminiame stende.
§15. Tai yra paprasčiausias protestų nuspėjamumas: dėl to dažnai nebėra jokio skirtumo, ar tu jame sudalyvauji, ar ne. Gali nenueiti į palaikymo ar solidarumo akciją Vinco Kudirkos aikštėje ir net neskaityti naujienų apie šį įvykį, tačiau vis tiek puikiausiai nuspėti, įmanyti ir įminti, kas daugmaž susirinko, kas buvo kalbėta, kaip viskas atrodė vizualiai. Sankcionuoti (su suteiktais leidimais ir formaliai suderinti su isteblišmentu) protestai, dar ir su visokiais atstumais nuo institucijų pastatų, visada buvo dygi pajuoka, laiko gaišimas ir švaistymas, bet pastaruoju metu tas pats visų galimų spontaniškų protrūkių apmaldymas ir užgniaužimas ima virsti naujo pavidalo schematizmu, kurio nežabota inercija, ironiška, dar sugeba nustebinti. Kitaip tariant, kūrybingumo (mhm, šlykštus žodis, bet tik tokie čia pritinka) ir nenuspėjamumo galimybė perimama pragulomis nuspausto įdirbio – protestai tampa savo pačių kartotės nuoviru.
§16. Būtent dėl šios priežasties jau kurį laiką su vienu geru draugu juokaujame, kad reikia kurti protestų organizavimo startuolį (startupą), kuris veiktų kaip programėlė ir interfeisas. Veikimo principas paprastas – susikondensavus ir užplūdus eilinei resentimento bangai, appsas automatiškai sugeneruoja viską, ko reikia: išrenka tinkamiausią lokaciją, skaitmeniniams draugams išsiunčia kvietimus, suderina leidimą su miesto savivaldybe, o tavo profilio nuotraukai netgi uždeda proginį rėmelį. Draugo, kuriam ir kilo ši geniali idėja, žodžiais – nieko nepasiekti su abstrakčiais reikalavimais dar niekada nebuvo taip paprasta! Taigi, tokia patogi programėlė padėtų išvengti to galvasopio, kad ničnieko nesugebi sugalvoti, ką jau kalbėti apie status quo sudrebinimą.
§17. Juokingiau už patį pokštą yra tik tai, kad gyvenamuoju laiku tai visiškai gali tapti realybe – skaitmeninė protestų automatizacija nebeatrodo kaip fantastinis absurdas, ypač matant visus feisbuko eventus, kurie įtikinamai atrodo tarytum sutverti šaltomis dirbtinio intelekto žnyplėmis. Filosofine ir teoretine prasme, panašūs samprotavimai irgi nebūtų kažkas šokiruojančiai naujo – pavyzdžiui, Werneris Hamacheris jau prieš daugiau nei dvidešimt metų rašė: Every political action consequently threatens to become an automatic farce in a spectropolitical theater. Kitaip tariant – politika „išsigimsta“ į buką pneumatiką, perniek išbarstančią visą politinį turinį, iš kurio lieka tik šmėkliškas šou, piaro balionai ir kolosališkai abstraktūs šūkiai, kaip „Laisvė Palestinai“ arba „Ne diskriminacijai“.
§18. Kad ir kaip tokios lobotomizuojančios abstrakcijos nieko nepasakytų, jos visgi yra labai iškalbingos apie dabartinę situaciją: po abstrakcija yra tiesiog lengva susivienyti, pernelyg nemąstant apie konkrečios politikos galimybes. Juk kur kas paprasčiau ateiti pamosikuoti paties reikalavimo forma, nei kažko iš tikrųjų reikalauti. Kita bėda yra ta, kad neretai ir protestuojama prieš pačias abstrakcijas: nuo prieš tiesiog kapitalizmą nukreiptų „We are 99%“ grybavimų iki šiandieninių „Fridays for Future“ susirinkimų pastovėti su „There is no planet B“ kartonais. Taip, klimato kaita yra labai reali ir materiali problema, tačiau čia, negalint nieko pakeisti, išliekama saugiame abstrakcijos sluoksnyje; dar daugiau – uoliai prisidedama prie tolimesnio abstrakcijų produkavimo.
§19. Šitai yra labai analogiška tam, ką Alexas Williamsas rašė tekste „The Politics of Abstraction“: kapitalizmas procesualiai kuria abstrakcijas, kurios, be abejo, kyla iš realių fenomenų, tačiau po to pradeda veikti savarankiškai. Abstrakcijos save ne tik (at)kuria, bet ir dauginasi bei formuoja domenus ir struktūras, nebeleidžiančias sugrįžti prie to, kas tas abstrakcijas, visų pirma, pagamino – materialių veiksnių. Kitaip tariant, abstrakcijos įsitaiso visur ir tuomet pradeda užgožti „kilmės“ elementus – pavyzdžiui, tų pačių protestų atveju, abstrakcijos persismelkia į pačią kalbą ir mąstymą, tuščius signifikantus, nuorodas į niekur. Jei dar labiau supaprastinant – forma pribaigia turinį.
§20. Tokios entropiškos transformacijos jau seniai turi savą pavadinimą – post-politika. Bet šio termino eksplikacijos yra velniškai įkyrėjusios ir nusibodusios, o apie tai jau ir daug kur rašyta, todėl šįsyk įdomiau ir prasmingiau susitelkti į post-politiką kaip… postinimą. Kartais pasišaipoma, kad post-politikos sąvoka būtent tai ir reiškia: dabar daug kas įsivaizduoja, kad vien pats dalyvavimas socialiniuose tinkluose yra politika, o postinimas – tvarus politinis veiksmas. Tai suveikia labai panašiai, kaip ir protestai – veikiau ima priminti dar vieną coping mechanism arba tylią saviapgaulę, kad visi tie šėrai, peticijų pasirašinėjimai ir apskritai bet koks nususęs kliktyvizmas turi kažkokią politinę reikšmę.
§21. Gaila (nors gal ir ne), kad tuo įtiki ir nemažai vietinių kairiųjų – jei kokį gerą penktadalį jų dėl to feisbuke reikia unfollowinti, vadinasi, tai jau porimtė problema. Tačiau lengva užsipulti šią savipatenkintą trydą socialiniuose tinkluose, kai panašus išjuoktinas tonas transliuojamas ir politikų, kaip „aukštų“ ir reprezentatyvių figūrų – nepaisant to, kad tokie žmonės iš tikrųjų bent jau turi galios, kai kuriais klausimais jie „sužiba“ mažų mažiausiai idiotiškai. Pavyzdžiui, po tų pačių Lukašenkos aero-viražų, pagrindiniai Lietuvos geopolitikos žaidėjai socmedijoje apie tai pradėjo grūmoti visokiomis demonstratyviomis frazėmis à la „This needs to stop immediately“ – primena ne ką kita, o tuos pačius transparantus protestuose, kurie reikalauja, kad jiems nepavaldūs (dažnai ir nesuprantami) procesai tučtuojau būtų nutraukti.
§22. Todėl su tuo pačiu draugu toliau juokaujame, kad minėtoji protestų automatizacijos programėlė galėtų turėti papildomą funkciją kokiame nors tviteryje generuoti lakoniškas pasipiktinimo sentencijas, diplomatinius devizus ir bendrus pasisakymus apie bet kokias aktualijas. Tas pats galiotų ne tik „Stop it now“ arba „We demand…“ niektauzoms bei bevaisėms menedžmento ištaroms, bet ir iškilioms progoms – appso algoritmas crawlina po naujienų srautą, indeksuoja svarbią informaciją ir minėtinus atvejus, sudėlioja visus reikiamus jaustukus ir emodžius, tada tik žiū – kokio nors Gabrieliaus Landsbergio paskyra jau postina sveikinimą Latvijai su nepriklausomybės diena, besibaigiantį „Together we are strong“.
§23. Bet už tokius etatinius pasiplekšnojimus įdomesnis yra tas chroniškas piktinimasis, kuriuo neišvengiamai mėgaujamės mes visi. Kartais toks dalinai iracionalus elgesys klaidingai pavadinimas kritika – pavyzdžiui, kokiame nors tekste nervingai bedžioti pirštu į neoliberalus ir kartoti, kad jie, na, neoliberalai, nėra kritika, tai tebus pasipiktinimas. Apskritai, netgi tai, kas išties vadintina kritika, dažniausiai yra viso labo taško atskleidimas kaip taško – apsipatenkinusi ir savyje verdanti kalbinė gestikuliacija, atsiperkanti pojūčiu, kad kažką žinai, ir žinai geriau. Todėl tarp kritikos ir piktinimosi netvyro toks jau giliai platus tarpeklis – abu šiuos reiškinius nesunku sugretinti pavadinant savitiksle mankšta, „pakraunančia baterijas“.
§24. Tie patys protestai, persigėrę kartaus nepasitenkinimo, tampa priklausomi nuo savo „kritikuojamo“ objekto – ne veltui psichoanalizėje dažnai kartojama, kad nesąmoningumo srityje (the unconscious) mes visi geidžiame, jog niekas iš tikrųjų nesikeistų. Asmeniškai mėgiamas pavyzdys čia yra Gitanas Nausėda – spardomas jau ištisus dvejus metus, tikras įtūžio magnetas ir pykčio kolektorius, kurio didžiausi „oponentai“ internetuose sunkiai nuslepia visą tą „kritiką“ esant tiesiog pramoga. Pašiepti prezidentą tapo kasdieniu ritualu, kol kur kas pavojingesnės ir žalingesnės politinės personos, kaip Aušrinė Armonaitė ir Ingrida Šimonytė, susilaukia kur kas mažiau viso inertiškai kandaus užmeminimo. Taigi, labiausiai skalijantys prezidentūros pusėn iš tiesų trokšta, kad Nausėda ir liktų Nausėda. Tad kokiam nors Olegui Šurajevui bepigu išlįsti į miestą su kartotiniu prezidento atvaizdu, kai visa dabartinė politika yra kartoninė.
§25. Galbūt ir tas politikos, kaip siekiamybės ar idealo, akcentavimas čia yra kiek ydingas – didžioji dalis protestų, nepriklausomai nuo savo kilmės ir flango, žvelgia per beveik išimtinai politinę prizmę, kol ekonominė linija lieka arba antraplanė, arba jos apskritai neaptiksi, arba ji abstrahuojama iki plokščios „gerovės“ meldimo. Jei kalbame apie kairiųjų protestus, tai, kuomet šie kelia tik politinius tikslus, o ne ekonominius, jiems dažniausiai gresia virsti eiliniu viduriniosios klasės ermideriu, kažką toliau abstrakčiai kvaksinčiu apie laisvę, tačiau ir vėl ignoruojančiu materialų pagrindą, kuris apskritai, geistinu atveju, turėtų būti nekvestionuojama politikos pirmenybe – tuo tarpu pačios kairės prioritetas turi būti savęs nepavertimas grupės The Fall daina „Middle Class Revolt“.
§26. Viduriniosios klasės manierizmu taip pat atsiduoda jau įvardytasis sukultūrinimas – ne tik koktusis „protesto kultūros“ terminas, bet ir įvairios „Kultūra – tai prioritetas“ iniciatyvos, darbuotojo/s subjektą suskaldančios į bereikalingas skirtis ir netgi hierarchiją, ką jau implikuoja žodis „prioritetas“. Apskritai, vargu ar ši situacija dar bepataisoma – kur tik dairysies šalimais protesto fenomeno, atsimuši arba į kiaurumu gargaliuojančią nevyriausybinių organizacijų kalbėseną (teisės, teisės, teisės…), arba, *sugelia pirštus berašant*, „pilietinės visuomenės brandą“. Pilietiškumas neturi nieko bendro su emancipacija – jis išlieka paklusnumo ir servilizmo subjekto kategorijoje, kuri tokį paklusimą išreiškia tais pačiais neveiksniais #protestais, vietoje agento tave paliekančiais vasalu pilies mūro pašonėje.
§27. Rašytojas ir publicistas Andrius Jakučiūnas ne viename savo tekste svarstė apie „skaitymo kultūrėlę“ – knygas, kaip madą, bujojančią visokių mugių bei bukinistų dėka, ir skaitymą, kaip parodomąjį veiksmą, ką gerai įkūnija socialiniuose tinkluose vyniojama puošni romantika, fetišizuojanti pačias knygas ir patį skaitymą, o už pastarąjį čia reikšmingesniu virsta tiesiog knygų įsigijimas. Deminutyvas šios tendencijos pavadinime yra itin prideramas, nes visa įsivyravusi banali estetika ir muginiai tauškalai to tikrai neleidžia pavadinti kultūra. Ar panašiai nėra ir su protestais? Protestas, kaip viešųjų ryšių akcija, netgi kaip prekės ženklas, skirtas sau pačiam sukelti pakylėtą impresiją, kad dalyvauji ir prisidedi – kaip ir „skaitymo kultūrėlei“ yra visiškai nereikalingas skaitymas, taip ir esamai politikai nė kiek nėra būtina politika.
§28. Viena iš baisesnių tokių ir panašių skiedalų pasekmių yra kuriama liturginė būtinybė įsitraukti ir sudalyvauti – negana to, protestai, ypač kairėje, yra naratyvizuojami kaip „progresyvios politikos“ dalis. Pastarąją sąvoką, kaip ir „progresyvumą“ ar „progresą“ apskritai, reikia be menkiausio gailesčio išmėžti iš politinio žodyno – kaskart susiduriant su šiais tropais nuoširdžiai ištinka lengvas nervinis tikas ar sutrūkčioja akis. Gerai, jei jau taip, suprantu, kad „progresas“ daug kam simbolizuoja teigiamus visuomeninius pokyčius ar bent jau intenciją jiems – progresas kaip Pažadas, progresas kaip Ateitis ir taip toliau. Tačiau labai didelė vadinamosios progresyvios politikos iš tiesų yra tokiai progreso sampratai atvirkštinis aktas – reakcija. Ypač, jei pažvelgsime į kairiąją kapitalizmo kritiką, tirštai besiremiančią susvetimėjimo, suprekinimo ir vartotojiškumo reiškinių asortimentu, kas itin primena reakcionierių niurzgėjimą prieš „modernią visuomenę“. Dar daugiau – daugybė kairiųjų savo priešu vis dar laiko tečerizmo paradigmą ir kovoja prieš neoliberalizmą per se – pasisako už kažką panašaus į socialdemokratinį gerovės valstybės modelį, kuris negrįžtamai pasiliko praeityje ir niekada nebebus atkurtas. Tad ženkli dalis visos kairės (?) yra viso labo bandymas reformuoti XXI kapitalizmą atgal į XX a. stadiją, kas nebus pasiekta, nes tai neįmanoma. Progresas neegzistuoja – kaip ir progresyvi politika.
§29. Breaking news – gali būti kairiųjų pažiūrų nesant nei „progresyviu“, nei „retrogradu“, nei centru-viduriu tarp jų! Tokiose nudėvėtose priešpriešose užstrigusią kairę, kuri, beje, labai dažnai yra perpasakotas liberalizmas, verta pavadinti tuo, ką Reza Negarestani kritikavo savo esė „The Labor of the Inhuman“ – kičiniu marksizmu (kitsch marxism). Paprastai nusakant, kičinis marksizmas įsikabina į kovingą negatyvumą (militant negativity) ir atsisako išlipti iš (anti)humanizmo aptvaro, pavyzdžiui, nesiekdamas permąstyti paties žmogaus koncepto, kad šis būtų įvilktas į sociotechnologinę perspektyvą. Kičinis marksizmas yra pernelyg normatyvus ir jis atitinka šiame tekste jau apibrėžtą „sterilios“ kritikos sampratą – kičinis marksizmas pasyviai reaguoja į normas ir jas pasitinka jau supakuotu „kritinės refleksijos“ rinkiniu. Kontrolės ir autoritarizmo retorinės „nuokritos“ yra tie dažni instinktyvūs prikišinėjimai, būdingi kičiniams marksistams.
§30. Kičinis marksizmas vadovaujasi impulsyviais „paruoštukais“, konceptualiomis šperomis ir mąstymo klišėmis – Negarestani sveikintinai nesismulkina tokį patosišku negatyvumu apstingusį marksizmą išvadindamas mechanizuotu ir nemąsliu reakcionizmu, kuris paprasčiausiai vartoja normas, vietoje to, kad konkrečiai užsibrėžtų jas kurti ir steigti. Norm consumerism is another name for cognitive servitude and noetic sloth. Nors ir kičinio marksizmo apybraiža gimė šio filosofo inhumanizmo projekto kontekste, daugelį savybių, kaip nesugebėjimą atliepti dabarties ir įsišaknijusią teoretinę nekompetenciją, galima drąsiai pritaikyti nemažam gabalui šiandieninės kairės – ypač tai daliai, kuri vaitoja apie hegemoniją bei abstrakčią galią, kaip tiesiog priespaudos ir represijų aparatą, kažką dar vapėdama apie demokratinius ir egalitarinius siekius. Pažįstama dainelė? Tikrai taip.
§31. Ir ši labai neskambi dainelė yra dažnas protestų repertuaras. Čia pati politinė kalba esti didžiulė problema – pavyzdžiui, kai tõkios aptakios ir problematiškos sąvokos, kaip „meilė“ ir „šeima“, tampa argumentais savaime kovoti už tos pačios lyties partnerystę ir panašiai. Pridėkime galimą mąstymą ir refleksyvumą panašia linkme supūdantį „žmogiškumą“ ir „empatiją“ – gausime ištisą paklausų (t. y. išlaikantį populiarumą) aktyvizmo popuri, pagal kurio programą tas pats protestus generuojantis appsas veiktų nepriekaištingai. O kur dar „rūpestis“, „gailestis“, „atjauta“, ir visas tas pradvokęs care politics kompostas, ugdantis paternalizmo ir saviviktimizacijos tandemą. Be jokios abejonės, tarpusavio santykiuose jautrumas etc. yra nepakeičiami afektai, tačiau hipertrofuoti šią „emocinę šilumą“ lig universalių politinių vertybių reiškia tuos pačius mąstymo blokus ir dar šantažą, kuriam kairė yra tokia neatspari.
§32. Tas rūpestis, kaip problema, iškyla veikiausiai dėl vadinamosios „tapatybės politikos“ (identity politics) vaidmens, „aptraukiančio“ dabartines politines platumas – pasirūpinkime tais, pasirūpinkite anais, išreiškime paramą ir taip toliau. Klasinis solidarumas ir netgi tas pats intersekcionalumas ištykšta į diskursyviai vaikomus mikrokosmus. Vis dėlto nuskurusios tapatybės politikos aptarinėjimas nebekelia jokio produktyvaus akstino, ypač, kai pastebimos įdomesnės jos mutacijos – politika virsta LARPinimu. LARP – live action role-playing game – žaidimas pasiskirstant rolėmis, tačiau, priešingai, nei virtualioje RPG videožaidimų erdvėje, čia tai atliekama gyvai – fiziškai įsikūnijant į veikėjus. Simuliuojami ne tik vaidmenys, bet ir aplinka, reikalinga žaidimui – realus pasaulis ima reprezentuoti įsivaizduojamybės projektuojamą fikciją. Kitaip tariant, LARPinimas tau sutveria ne tik veikėją ir avatarą, į kurį tu įsijauti, bet ir erdvę, kurios išmatavimuose ima funkcionuoti tavasis personažas.
§33. Nežinau, kaip kitaip verta pavadinti didžiąją dalį šiandienos politikos, nei tik solipsistiniu LARPinimu. Todėl ir kai kurie protestai kartais ima priminti kokį nors cosplay entuziastų suvažiavimą, o „politinės“ feisbuko grupės, ypač save vadinančios kairiosiomis (dar ir radikaliomis – radikali čia yra nebent neblėstanti FB komentarų durnystė), primena jutubo kanalų fan fiction būrelius. Post-politika čia bujoja visiškais kliedesiais – kokioje matricoje tie žmonės gyvena? Neatmestina, jog susiduriame su dar viena fantazija, suformuojančia identitetą, reikalingą tiesiog ištverti šį pasaulį, taikstytis su tikrove, išlaikyti galvą virš vandens – bet tai nėra dingstis nepasakyti, kad, jūs, infantilūs juokdariai, tauškiate niekus. Kaip bebūtų, nevalia nurašyti fikcijos: ji – galingas ginklas, bet, šiuo atveju, užtaisytas tuščiais šoviniais.
§34. Tapatybinis-identitarinis LARPinimas, vis dar labiausiai tebeakcentuojant kairę, iškelia kitą opų klausimą – tikėjimo ir įsitikinimų. Tai, kad šitiek daug žmonių identifikuojasi su tokiu plačiu spektru politinių „pakraipų“, ir dar kuomet kai kurios iš šių yra absoliučiai nesuderinamos su dabartimi (pvz. koks nors anarcho-sindikalizmas), parodo, jog egzistuoja nemažai iš tikrųjų tuo netikinčių žmonių. Kitaip tariant, šiandien kairė daug kam atrodo cool: tinklas pilnas paveikaus kairuoliško turinio, socialistinė praeitis reprezentuojama masinančia estetika (vien ką reiškia tokių grupių, kaip Молчат Дома, sėkmė), internautai buriasi diskutuoti (tiksliau – pavaibinti), populiarėja praskalauta kairioji teorija ir panašiai. Būtent dėl to marksizmas pragaištingai apsireiškia kaip tiesiog intelektualiai arba estetiškai stimuliuojanti subkultūra, suteikianti tau komfortabilią vietą po raudona saule.
§35. Ar tai nepataiko į tą patį protesto-kaip-pasitenkinimo lauką? Jei prieš tai apie protestą rašyta, kaip apie libidinę iškrovą (o rimtesni įvykiai išties gali varinėti adrenaliną) ir „turiningo“ laisvalaikio dalį, tai dabar tampa lengviau atsekti prielaidas ir predispozicijas, kodėl taip yra – kultivuojama tapatybė arba gyvenimo būdas, tiesiantis tau šiaudą kabintis į kasdienybę. Iš čia ir visas tas neurotiškas repetityvas, susisiejantis su dominuojančiu protestų formatu, kuris paprasčiausiai vėl ir vėl save kopijuoja ir atkartoja – daugumos skirtingų protestų jungtis yra ne idėjinis tęstinumas, bendra Tiesa ir solidarumo motyvai, o estetinė ir performatyvi mimezė; turbūt ne be priežasties meninis performansas (šokiai, flešmobai ir kitas nonsensas) skinasi kelią, kaip vis „einamesnė“ protesto forma. Visa tai vizualiai papildo jau minėti hashtagai (koks protestas be grotų?), ryškūs baneriai su ultra-abstrakčiais sloganais, ar bent jau šmaikščia žaisme, kaip sykį LGBT abreviatūra buvo paversta „Lietuvoje Griūva Buržuazinė Tikrovė“.
§36. Bėda tik ta, kad nė velnio negriūva. Ir tokios žinutės, deja, nesugeba sutelkti atitinkamos masės, kad tai tikrovei būtų bent jau pakutenti padai – vietoje rimtų politinių tikslų daugeliui lengviau, pavyzdžiui, nueiti iki Baltarusijos ambasados ir… per tvorą švystelėti popierinį lėktuvėlį su žinute. Sarkastiškai prisiminus Pokemonų videožaidimą – It’s super effective! Jei protestai panašėja į vaikų darželio grupės šventę, gal tãi pačiai programėlei tikrai veriasi ambicijos – netolimoje ateityje, protestams dar labiau tampant tuščiaviduriais hipersimuliakrais, startuolis galės pradėti kurti viešųjų akcijų nuotraukų deepfake egzempliorius, tad patiems įvykiams nebereikės įgauti gyvos sueigos pavidalo – pakaks evento, kuriame reikiamu laiku tiesiog išsiklos keliasdešimties kadrų galerija su iš Shutterstock nutrauktais veidais. Šitaip nebebus eikvojami nei finansiniai, nei emociniai resursai, visi sutaupys jėgų ir energijos, kurią galės dedikuoti iš tikrųjų prasmingai veiklai.
§37. Protestų botas yra mūsų ateitis. Gerai, ironija užsiimti linksma, bet visa politiką apniukusi derealizacija yra labai reali – šiandien paplitęs suinteresuotumas (ir, be abejo, susirūpinimas!) yra veikiau eksaitmentas, kad, ė, kažkas vėl pagaliau vyksta. Pavyzdžiui, sunku žiūrėti į tuos pačius Lukašenkos poelgius kitaip, nei kaip į dar vieną įdomybę, šiek tiek išbudinančią iš viso efemeriško naujienų srauto komos – ne veltui pasipylė tiek daug komentarų, prilyginančių šį įvykį sapnui arba siurrealizmui. O netrukus nemaža dalis viso galimo nerimo esamoms ir būsimoms peripetijoms yra užgrobiama staigaus ir perdėto dėmesio bangos, maždaug, „Tai, kas įvyko, yra siaubinga“ – ir taip kas antra galva, lyg prie dėžutės prikaustyta besisukanti figūrėlė, beskambant šimtus kartų girdėtai melodijai. Panašu, kad visa tai sraigtais išsisuka į kažkokį perversyvų cinizmą, kuris nesąmoningai veikia it „pagaliau veiksmas“ šniūras į šnerves, bet, žinoma, viešai racionalizuojamas „čia valstybinis terorizmas!“ ar kokiais kitais panašiais standartiniais šaukiniais, pažyminčiais, kad tuo klausimu jau pasisakyta, pasipiktinta, nuomonės varnelė uždėta.
§38. Šitoks kičinis frazynas persismelkia į politiką tiek ekrane, tiek kitapus jo. Protestų kiaurymė žiojasi autoreferentiškumu, tautologiškumu ir cirkuliatyvumu – dauguma jų yra patys sau ir balsas niekam. Dažniausiai protesto fenomeno praktinę funkciją galima apibūdinti kaip besitęsiančias imtynes su Weltschmerz – giliu liūdesiu („pasaulio skausmu“) dėl realybės „neadekvatumo“ ar „nepakankamumo“, kuomet tai, kas egzistuoja, nesutampa su tavaisiais idealais. Tad nesudėtinga susiprasti, jog protestai, visų pirma, išpildo mentalinę, libidinę ir netgi terapinę reikmę – politika čia nukrapnoja tik keliais mažyčiais lašeliais pavėjui. Galbūt protestai ir įstengia bent simbolizuoti tarpstančią politinės legitimacijos krizę, bet tikrai nepadeda jos spręsti. Neverta apsigauti galvojant, jog „visuomenė jau bunda“, „bręsta demokratija“, „išmokstama kovoti“, „revoliucija už kampo“ ir panašiai. Maištaujama ir sukylama pernelyg nulinėmis receptūromis, kurios ištęžta beviltiškais šablonais vos tik mėginamos realizuoti.
§39. Revoliucionierių pilna, tik kur jūsų revoliucija? Vietoje jos – nejudantys judėjimai, apsiginklavę piktomis grimasomis. Sulig pavasario žiedais prasprogo ir nauja protestų banga, tačiau metodai tokie įsisenėję ir imobilūs, kad, atrodo, vangiai krapštomas sukietėjęs žiemos įšalas su pernykščių lapų pluta – bet ir tai atliekama sapnuose, nes niekaip neįvyksta pakirdimas iš hibernacijos. Pavasaris visad buvo šlykštus ir depresyvus metų laikas – kas gali būti blogiau? Teisingai, vasara. Taigi, eilinįsyk prisimenant Marką Fisherį – abandon hope, summer is coming.
Iliustracija – iš „The Charity Report“. Nuotraukoje matome holograminę (!) „Greenpeace“ protesto akciją Briuselyje.
nyksmografija 