Tag: post-truth

Platono „Gorgijas“ ir šiuolaikinė post-politinė retorika

L.7 Comments

Die Sprache spricht.

Martin Heidegger

Politika ir retorika

Patiko mintis, jog tai, kad Platono „Gorgijo“ pokalbis veikiausiai vyksta Kaliklio namuose, galbūt nurodo, kad tikroji visagalės retorikos šeimininkė yra politika. Nuo to atsispyrus, galima pradėti nuo truizmo, kad kiekviena politika turi savo retoriką, o kiekviena retorika – neišvengiamai politiška. Skamba banaliai, bet šiandien matant tiek daug paplitusios politologinės-empirinės žiūros, nagrinėjančios sausą statistiką ir aptarinėjančios kone išimtinai tik asmenybes / figūras bei jų sprendimus, o ne politinius konceptus, socialines įtampas ir, šiuo atveju, retorinius elementus, darosi neramu, kad pernelyg užmirštamas (arba prie jo vis sunkiau prisikasama) kalbinis politikos lygmuo. Tai reiškia, kad nepakanka kreipti dėmesį į tai, kas yra kalbama – reikia žiūrėti ir kaip kažkas išsakoma: informacinis turinys yra betarpiškai priklausomas nuo stilistinių figūrų, ekspresijos matmens, pasirenkamo žodyno, manieros ir formų apskritai. 

Panašu, jog kalba tapo pernelyg „natūralizuota“ – ji neįvardijama, kaip separuotas ir savaip visavertis žaidėjas, nusipelnęs atskiros analizės. Tai nėra siūlymas užsiimti išimtinai kalba apie kalbą (kitaip tariant – metakalba), bet apie kalbą verta pabandyti pasakyti daugiau būtent iš politinės prizmės, ir tą daryti plačiau, nei tik apsiribojant nūdien plačiai vartojama „populizmo“ sąvoka, redukuojančia politinės retorikos virsmus į buką demagogiją ir akiplėšišką melą. Retorika yra politikos balsas, prabylantis atskiru kanalu ir turintis savas, autonomines reikšmes, be kurių nebūtų įmanomas joks prasminis branduolys ir žinutės adresatams – arba, Sokrato žodžiais, retorika yra politikos dalies pamėklė [1]. Politikai yra būtina idėja, ir tik nuo retorikos priklauso, kaip ji bus transliuojama, komunikuojama ir vystoma – politinė kalba brėžia trajektorijas, perspektyvas ir nutiesia horizontus, kas reiškia, jog yra paklojami pamatai pačiai iniciatyvai ir veiksmui. Politika steigia kalbą, ir kalba steigia politiką, bet kalba gali būti visiškai sau pačiai, o politika vykti drastiškai kitaip, nei mus sugestijuoja jos kalba ir retorika.

Pereikime prie moralinius politinio veikimo pagrindus tiriančio Platono „Gorgijo“, kuriame galima pastebėti ir mūsų laikams būdingą konfliktą tarp formos (ekspresijos, stiliaus, manieros – ką proponuoja Gorgijas) ir turinio (informacijos, tiesos, įsitikinimų – ką gina ir atstovauja Sokratas). Gorgijas teigia, kad retorikos darbas ir veiksmingumas eina per kalbas [2], o Sokratas tą suformuluoja gražiau: retorika yra per kalbą veikiantis menas [3]. Nors ir vėliau dialoge Sokratas atmeta retorikos, kaip meno, kategoriją (priskirdamas įgūdimo), meno apibrėžimas šiandien galbūt netgi tiktų labiau, ypač kalbant apie estetinio ir juslinio matmens uzurpuotą nūdienos politiką. Galima ir patikslinti – Gorgijo žodžiais, retorika yra vienas iš menų, kuriuose viską nuveikia ir įvykdo kalba [4]. Tuo tarpu Sokratas teigia, jog politika yra sielai skirtas menas [5], ką būtų galima įtaigiau pavadinti ir sielos inžinerija. 

Panašų efektą ir poveikį galime įžvelgti Sokrato žodžiuose, kad retorika yra įsitikinimo kūrėja – į šį tikslą veda jos esmė ir visas jos veikimas [6] – čia lengva atpažinti sąsają su ideologizavimu arba ideologine interpeliacija į subjektą, nes retorika, kaip moko Sokratas, padeda dengti gyvenimo neteisybes, o tai, šiuolaikiškesne terminologija, galima vadinti ideologine mistifikacija, kuri uždengia materialias problemas ir socialinius prieštaravimus. Dar viena paralelė su ideologija įsisteigia veikale aptinkamoje tikėjimo ir žinojimo perskyroje – anot Sokrato, retorika kuria tikėjimą [7], bet ne žinojimą. Pats Gorgijas pripažįsta retorikos funkciją įtikinti [8], kas kai kur priartėja netgi kone prie tiesmukos demagogijos (kai kalbama apie įtikinėjimą teismuose, susirinkimuose, piliečių sambūriuose ir pan., kuomet gali kitus paversti vergais ir iš kitų pradėti pelnytis [9]). 

Retorika, kaip papildo Sokratas, nėra vienintelė įsitikinimo kūrėja [10], bet mums šįkart, aišku, svarbiausia yra ji, kuri esti praktiniu menu ir galingu įrankiu, leidžiančiu gyvu žodžiu, įtaigiu kalbėjimu, kalbos dailumu ir įkalbinėjimu daryti poveikį žmonių valiai. Sokratas įvardija, kad retorika yra dvejopas dalykas [11]; retorika gali būti pataikavimas ir bjaurus užkalbinėjimas, bet taip pat egzistuoja ir grąžioji retorika, kuri turėtų rūpintis, kad piliečių sielos būtų kuo geresnės, ir kovoti, kad būtų sakoma tai, kas tyra ir geriausia, ar malonu, ar nemalonu tai būtų klausytojams. Dera pabrėžti, kad pastarasis variantas taip ir pasilieka postuluojamo idealo lygmenyje, o štai pirmasis dėmuo, kaip pataikavimas, savo svarba mums leidžia pereiti prie populizmo.

Post-ideologija ir populizmas

Tai yra veikimas, kylantis ne iš meno, bet iš taiklios, drąsios ir baisaus įgimto gabumo prieiti prie žmonių turinčios sielos. O vadinu aš jį, jo esmę, pataikavimu. [12]

Sokratas

Neverta mėginti aprėpti visos politinės retorikos istorijos – net ir glaustas jos aptarimas čia nebūtų itin produktyvus. Temos ir krypties dėlei verčiau susitelkti į pastaruosius dešimtmečius, arba tai, kas vadinama post-ideologiniu amžiumi – šiek tiek vėliau, darant milžinišką chronologinį žingsnį atgal, bus galima vėl nubrėžti analogijas su Platono „Gorgijo“ veikalu ir antikine mintimi apie politinę retoriką. Kaip jau minėta, gausiausiai sutinkamas pakitusios politinės retorikos apibrėžimas, pradėjęs plisti XX a. antroje pusėje, yra populizmas, kaip abstraktus kalbėjimas „liaudžiai“, „žmonėms“ ir „masei“, kaip „valdžios“, „isteblišmento“ ir „elito“ priešpriešai. Dar labai tinkamas žodis, kaip populizmo taikinys, yra minia –  būtent „Gorgijuje“ kalbama apie tokios blogosios retorikos įtaigą minioje [13]. Retoriai / kalbovai siekia miniai daryti įspūdį, ją pavergti, remdamiesi lengvai įkandamais ir simplifikuotais teiginiais. Minia, verta pridėti, tinkama ir kaip post-ideologijos signifikantas. Tokiame kalbėjime, užsimenant apie dabartį, išsitrina konkrečios konkrečių grupių problemos, nunyksta paskiri politiniai subjektai, tokie kaip socialinė / ekonominė klasė, nacionalinė mažuma, seksualinė tapatybė ir panašiai. Populizmas yra kalbėjimas „tiesiog žmonių vardu“, nesileidžiant į diferenciacijas ir apibrėžtas pozicijas, dėl ko populizmo neįmanoma priskirti išskirtinai tik kairei arba dešinei – egzistuoja ir kairysis, ir dešinysis populizmai su savomis specifikomis.

Būtent dėl pastarosios priežasties populizmas yra priskirtinas post-ideologinei epochai, datuojamai dažniausiai nuo Sovietų Sąjungos ir Rytų Bloko žlugimo, taip pažymint, kad neva baigėsi didžiųjų idėjų (kaip kapitalizmo ir komunizmo) ir didžiųjų naratyvų kova, o liberalioji demokratija triumfavo, taip kardinaliai susilpninusi opoziciją sau. Išnykus šiai kovai, ryškiausiai įkūnytai Šaltuoju karu, tapo labai sunku formuluoti kairiąją politinę retoriką dėl visų kompromatų ir demonizacijų, todėl tai leido įsigalėti populizmui, kaip darbo klasės atstovavimo surogatui. Politinės retorikos pažadai vietoje ryškių kontradikcijų ir aiškių vaidmenų akcentavimo pradėjo manipuliuoti aptakiais lozungais, kaip „Bus darbo“, „Gėrės gyvenimas“, „Suteiksime žmonėms galios“ arba „Žmonių vardu“ ir panašiais. Dažnam rinkėjui, be abejo, tai atrodo patraukliai, nes suteikia mistinį nimbą, kad štai, „aš esu atstovaujamas, manimi rūpinamasi“. Populizmas, kaip ir palaikymas įvairioms nišinėms bei marginalioms grupėms, atsiranda dėl tradicinių politinių jėgų silpnėjimo, kaip ir visuomenės nusivylimo jomis – tai yra viena priežasčių, kodėl, tarkime, 2004-aisiais Lietuvos Seimo rinkimus laimėjo Darbo partija, vietiniu lygmeniu iki šiol įvardijama, kaip populistinė partija par excellence. Pavyzdžiui, 2016 m. vienas iš jos rinkiminių šūkių buvo „Stabdysime pabėgėlių antplūdį“ – tai yra tiesiog vadovėlinis populistinis lozungas, nes tuo metu Lietuvai joks antplūdis negrėsė, tačiau viešumoje buvo suformuotas mitas, esą pabėgėliai užtvindys ir sunaikins Europą. 

Taigi, populizmo apibrėžimą galima papildyti tuo, kad tai yra pataikavimas ne vien „liaudies“ interesams ar poreikiams, o mitui (tautos, vienybės, gerovės ir pan.). Vienas iš geriausiai tą iliustruojančių įvykių mūsų šalyje buvo liūdnai pagarsėję Garliavos mitingai, į kuriuos žmonės susirinkdavo protestuoti prieš viską (čia ataidi Gorgijo žodžiai: retorius geba kalbėti visiems ir apie viską [14]) – nepaisant to, kad pati įvykio kilmė ir pirminė priežastis buvo pedofilijos skandalai, gana greitai viskas abstrahavosi į „kovą“ tiesiog prieš korupciją, prieš biurokratiją, prieš valdžią, prieš valdančiuosius, prieš „supuvusią valstybę“, prieš elitą, prieš susimokiusį klaną ir panašiai; tokias žinutes buvo galima matyti susirinkusiųjų transparantuose ir girdėti „ugninguose“ pasisakymuose. Būtent tokie karnavaliniai gatvės protestai, į kuriuos susirenka amorfiškos ir fragmentuotos politinės jėgos, kurių esatyje smarkiai jaučiasi įsitikinimų konvergencija, puikiai atspindi post-ideologinės eros simptomatiką.

Gorgijas, kaip veikalo / pokalbio veikėjas ir dalyvis, yra idealus populistinis subjektas, trokštantis vadinamąja negražia retorika (kitaip tariant – pataikavimu, esančiu vienu iš kertinių populizmo bruožų) pasiekti didžiausią politinio gyvenimo sėkmę. Gorgijas oportunistiškai instrumentalizuoja retoriką, kas virsta ir tuo, kad jo mokiniai preferuoja ne tiesą, o galią. Tą regime Kaliklio ir Polo charakteriuose – Kaliklis be skrupulų agituoja už galios konsolidaciją, ją šlovina; tai gali būti vadintina „tamsiąja“ retorikos puse (veikalo įvade pakrikštijamu karčiu retorikos branduoliu), kol, tuo tarpu, Gorgijas yra tasai žvilgantis popierėlis, įpakavimas ir skraistė, sukurianti patrauklią ir respektabilią retorikos išorę. Gorgijo veiklos tikslas yra auditorijoje daryti įspūdį, paprasčiausiai pasirodyti. Tą sykiais mėgstu pavadinti politiniu impresionizmu: jis gamina afektus, yra grįstas performansu, kurio procese svarbiau ne sprendimai ir veiksmai, o greiti momentiniai įspūdžiai, komunikacinė ekstazė ir emocijos produkavimas, dažniausiai krypstantis nuo įprastos logikos. Politinis impresionizmas užsiiminėja staigių ir efemeriškų impresijų dauginimu bei plėtra, kaip greitai suryjamų įspūdžių akumuliacija.

Iš dabartinės perspektyvos, galime matyti, kad paties Gorgijo retorikos variantas puikiai pasitarnauja kapitalizmui. Gorgijo iškalba tinka bendrajai sistemos pragmatikai, rinkodarai, visa ko optimizacijai, marketingo strategijoms ir panašiai. Sokratas būtų absoliuti antitezė tam, todėl jo retorikos variantą būtų iš dalies galima vadinti antikapitalistiniu. Kaip kalba Sokratas, retoriką atkakliai vadindamas pataikavimu (jis tą radikalizuoja net iki to, kad retoriką įvardija, kaip pataikavimo dalį [15]), retorika yra negražus dalykas, nes taikosi į malonumą nežiūrėdamas kuo didesnio gėrio [16] – tas, paprastai tariant, lengvai sutampa su kapitalistine ideologija. Na, o dabartinėje populizmo perspektyvoje, galime matyti beveik galutinį Sokrato mokymo pralaimėjimą prieš retorines Gorgijo dūmų uždangas.

Post-demokratija ir post-truth

Retorikos dalykas yra kalbos […] apie tai, kas teisinga ir neteisinga. [17]

Sokratas 

Populizmas taip pat priskirtinas tam, kas vadinama post-politika – politika be politikos, t.y. politika, kaip administravimas, menedžmentas, tušti šūkiai ir begaliniai debatai bei diskusijos status quo palaikymui. Kitaip tariant, kuomet idėjinės skirtys yra dangstomos įsivaizduojamu konsensusu ir deklaratyviu sutarimu – tas būdinga būtent XXI amžiaus globaliam kapitalizmui, kitaip vadinamam neoliberalizmu. Pasyvus post-politinis būvis padeda išlikti ir išsilaikyti tokiai (san)tvarkai, o retorika paverčiama funkcionaliu įrankiu išskirtinai tam. Tačiau tokią retoriką vadinti propaganda būtų netikslu ir neprofesionalu – propaganda yra matoma, identifikuojama ir eksplicitiška agitacija, o post-politinė retorika, kaip ir ideologija, veikia nematomai: ji apsimeta, kad vyksta arši diskusija, įtempti debatai ir panašiai, tačiau leistinos nuomonės cirkuliuoja siaurame diapazone ir „suveržtoje“ amplitudėje. Kaip sakė garsus, nors ir dažnai besilaidantis abejotinais teiginiais, kairysis teoretikas Noamas Chomskis, protingas būdas išlaikyti žmonės pasyviais ir paklusniais yra griežtai apriboti priimtinos nuomonės spektrą, tačiau leisti gyvybingas diskusijas to spektro viduje.

Post-politinis režimas dar vadintinas post-demokratija: pasitelkiami demokratiniai politiniai instrumentai (valdžių kaita, laisvi rinkimai, žodžio ir spaudos laisvė), tačiau galia ir realūs sprendimai vis vien sukoncentruoti mažo žmonių ratelio rankose, kurios dažniausiai yra verslininkai, stambusis kapitalas, bankai, privataus sektoriaus lobistai. Čia retorika tampa tuščiu ir formaliu ritualu, skirtu tęsti tokį politinį klimatą. Demokratija netenka savo turinio, užtat išlaiko kalbinio paviršiaus formą – žinoma, signifikantas „demokratija“ išliko, tačiau tai, į ką jis nurodo, smarkiai pasikeitė. Juk vargu, ar galėtume pasakyti, kad dabartiniame pasaulyje egzistuoja tai, kas etimologiškai atitinka šio žodžio reikšmę – liaudies valdžią. Post-politinį ir post-demokratinį būvį papildo šviežesnis post-truth (dar vadinamas post-tiesa ir post-faktu) fenomenas, savo aktualiausią gyvavimą pradėjęs 2016 m., kuomet buvo nuspręsta dėl Brexito, o vėliau išrinktas Donaldas Trumpas; Lietuvoje analogiškai laimėjo „valstiečių“ partija. Post-truth yra labiausiai tiesiogiai susijęs su retorika, kaip tokia: tą galime vadinti ženkliu ir iškalbingu tiesos bei racionalumo kategorijų pralaimėjimu.

Jei populizmas vis dar turėjo šiokį tokį racionalumo grūdą, dalinai atitinkantį ligtolinės politikos nubrėžtus parametrus, post-truth laikmetis atnešė daugiau nepaaiškinamumo, grįsto „sveiko proto“ griūtimi bei emocijų, mediatizacijos ir afektų valdomos retorikos įsigalėjimu. Apie tai jau kalbama ir populiariojoje kultūroje, pavyzdžiui, naujame filme „Sala samobójców. Hejter“ („The Hater“, 2020), labai iliustratyviai pateikiančiame socialinių tinklų stimuliuojamą ir penimą post-politinį chaosą, kuriame skaitmeninių technologijų komunikacija, susijusi su politinėmis žinutėmis, gali lengvai diktuoti visuomeninius posūkius, ypač pakurstomus padiktuojamų emocinių pliūpsnių – filmo atveju lemiama žaidėja tampa neapykanta, kuri, pripažinkime, šiandien yra paklausia ir geidžiama preke. Apeliacija į emociją – vienas iš pamatinių post-truth apibrėžimų. Emocijos čia yra bendro šou dalis. Prisiminkime praėjusiais metais nuskambėjusią aktyvistės Gretos Thunberg kalbą, kurioje mažai kam rūpėjo šios turinys – daugelis akcentavo ir pirštu bedžiojo į prelegentę ištikusį ir pratrūkusį emocinį krachą, pakeltą balsą, kiek patosišką kalbėseną ir arti verksmo esančią būseną. Būtent tai, o ne žinutė, leido daug kam pasmerkti Gretą Thunberg ir jos idėjas.

Post-truth pasaulyje asmenybės ir figūros yra sunkiai sukontroliuojamos konjunktūros įkaitės: pavyzdžiui, politikais tampa pramogų verslo įžymybės, su kuo siejama ir post-politikos sąvoka. Politikas virsta tam tikra tara, į kurią gali supilti kone bet kokios genezės skystį, kaip turinį. Tokia tendencija dar vadinama berluskonizmu – pavadinimas kilo nuo ekstravagantiško italų politiko Silvio Berlusconi, kuris savo konservatyvias ir populistines nuostatas derino su plevėsos superžvaigždės, vakarėlių liūto ir lovelaso įvaizdžiu. Lietuvoje jau gana nuo seno irgi turime savus panašius atitikmenis, kai politika persipina su televizinio eterio pamazgomis: Vytautas Šustauskas, Arūnas Valinskas, Andrius Tapinas (beje, jo organizuojami „protestai“, pvz. „Laisvė rokenrolui“ ar „Mes kaltinam“, yra grynas retorinis post-politinis performansas) arba Antanas Guoga. Tai, kad tokie žmonės užima tokias svarbias pozicijas visuomenėje, rodo, jog dabartinei politikai dažniausiai nebėra būtinas autoritetingas, orus ir nusipelnęs įvaizdis. Dėl to galią geba įgauti ir tokie, kurie politiškai galbūt nėra itin kompetetingi, užtat turi „kalbovo“ patirties, moka pajuokauti, turi gražią šypseną ir panašiai. Žmones paperka tokia charizma, o politinės idėjos bei ideologijos ar vizijos lieka nuošalyje – tai yra viena priežasčių, kodėl prieš ketverius metus laimėjo Donaldas Trumpas (kaip kažkur teko perskaityti – daugelis jį matė, kaip bičą, su kuriuo būtų faina išgerti alaus), tapęs veik post-truth sinonimu ir šios tematikos standartiniu pavyzdžiu; jis mokėjo sakyti tai, ką žmonės norėjo girdėti, ypač apeliuodamas į darbo klasę. Tą gerai iliustruoja ir šiemetiniai prezidento rinkimai: Floridos valstija balsavo už minimalaus atlyginimo pakėlimą IR už Trumpą.

Platono „Gorgijuje“ tokį profilį taikliausiai atspindi, be abejonės, pats Gorgijas, tampantis tiek populizmo, tiek post-politikos, tiek post-truth prototipu. Tiesos paieška nublanksta, ką jau kalbėti apie principus ir sąžiningumą – kaip ir Gorgijo retorikoje, taip ir minėtoje šoumenų politikoje. Šitą nuostatą galima atpažinti vienoje iš Gorgijo ir Sokrato konfrontacijų: Sokratas sako, kad pačių dalykų, kokie jie yra, [retorikai] žinoti visai nereikia – ji rado tokią įtikinimo priemonę, kad nežinovų būryje pasirodytum žinąs daugiau už žinovus. Tuo tarpu Gorgijas atšauna: argi ne didžiulis patogumas, Sokratai? Neišmanai jokių kitų menų, tik šį vieną, ir niekuo nenusileidi amato žinovams [19]. Taigi, matome, kad įtaiga yra svarbesnė už žinias – lygiai taip pat, kaip ir nūdienos (post)politikoje, kurioje dar ir paplitusi retorika, už kurią nebaudžiama; Trumpas čia vėl klasikinis pavyzdys, o Lietuvoje, pavyzdžiui, minėtasis Tapinas. Paprastai tariant – kai kurie asmenys dėl savo statuso gali kalbėti ką tik nori ir visiškai neatsakyti už savo žodžius. 

Prie panašių ekstremumų galima pridėti ir naująjį JAV prezidentą Joe Bideną, kurio pulsuojanti tuštuma pasireiškia tuo, jog jis apskritai gali kalbėti ką tik nori, nes išrinktas dėl to, kad nebūtų Trumpu. Tas matoma ir vienuose iš rinkiminių debatų, kuomet visiškai nebuvo įmanoma suprasti, ką kuris kandidatas nori pasakyti, kai jie vienas kitą pertraukinėjo ir kilo įkyrus erzelis. Debatai, kaip politinio kalbėjimo ir retorikos apeigos, atrodo, apskritai patiria didelę krizę, kurią demonstruoja ir pastarųjų parlamento rinkimų debatai Lietuvoje, tarnavę labiau ne kaip idėjų ir pažiūrų susirėmimas, o režisuota TV laida, skirta žiūrovams pasijuokti, aptarinėti feisbuke, kurti interneto memus ir panašiai. Tas matoma iš daugybės nevalyvų susipainiojimų, kuomet tradicinių šeimos vertybių gynėjai pasimesdavo savo retorinėse figūrose ir nejučia išreikšdavo palaikymą tos pačios lyties partnerystėms ir panašiai. Turbūt įsimintiniausiu ir labiausiai nuskambėjusiu visų debatų momentu buvo Nendrės Černiauskaitės dalyvavimas apsirengus archajišku kostiumu ir atsinešus lazdą – šitaip vietoje politikos mes turime performansą ir primityvią semantiką, tačiau daug kam ji padaro didesnį poveikį, nei kalbėjimas (pridėkime ir neseniai su nepaaiškinamu senoviniu apdaru į seimą atėjusį Aurelijų Verygą). Juk ar kas nors klausysis post-politinės kaliausės žodžių? Galbūt tokie įvykiai, kai retoriką pakeičia kone holograminė prezencija, rodo, kad sklandus politinis dialogas ar polilogas yra vis sunkiau įmanomi.

Gelbstint retoriką: tiesos reabilitacija

Norint būti tinkamu retoriumi, išties reikia būti teisingam ir išmanyti, kas yra teisinga. [20]

Sokratas

Retorika praverčia tada, kai pavyktų atsikratyti didžiausios blogybės – neteisybės. [21]

Sokratas

Taigi, turime nemažai skirtingų sąvokų, kurios pakliūva į post-politikos lauką: populizmas, post-ideologija, post-demokratija ir post-truth. Madingas ir įkyrokas priešdėlis „post“ sako, kad tai yra šiuolaikiškas ir sąlyginai naujas reiškinys, koreguojantis ir papildantis tradicines politikos, demokratijos, ideologijos ir tiesos sąvokas. Tai anaiptol nereiškia, kad nebegalime operuoti tokiais įprastais apibrėžimais ir rasti jų atitikmenų: stambiosios politinės doktrinos (liberalizmas, konservatizmas, socializmas) vis dar egzistuoja, kaip ir tebeesama idėjiškai įkrautos politinės retorikos, tačiau šalia jų neišvengiamai atsiduria ir minėtos sąlyginai iškreiptos formos. Taip ir su post-truth – ji ne pakeitė tiesą, o atsidūrė šalia jos. Nepaisant to, kad kalbame apie XX-XXI a. virsmus, post-politinės retorikos (kuomet retorika išduoda tiesą, siekdama įtikti, pataikauti, gražbyliauti, telkti galią, pelnytis prielankumą ir panašiai – vadinamoji blogoji ir negražioji retorika tapo visiškai normalizuota) užuomazgas, kaip matome, galime aptikti Platono „Gorgijuje“. Tai toli gražu nereiškia, kad šis veikalas iki tol buvo mažiau aktualus – veikiau jo poveikio bei reikšmės tiesė vaisingai atsekama ir iki mūsų gyvenamojo laikotarpio.

Kai kurios idėjos yra nepavaldžios istorijai, todėl priežasčių kodėl dabartinė retorika yra tokia klaidinanti, toli ir ilgai ieškoti nebūtina – dalis atsakymų ar bent prielaidų apie dabar dominuojančias idėjas ar veikimo būdus išsakyta jau antikoje. Platono „Gorgijas“ parodė, kad retorikai kyla grėsmė tapti tuo, kuo ji šiandien iš esmės ir yra: hedonistiniu spektakliu, tuščiomis ceremonijomis, manipuliacija emocijomis, pompastika ir patosu, estetikos triumfu, tropų šokiu, apsukria persuazija, tuščių signifikantų ermideriu (čia verta prisiminti pastarąjį vietinių konservatorių šūkį „Duok Lietuvai daugiau jėgos“ – tokie šūkiai nieko nepasako, bet veikia), politikos ištrynimu iš simbolinio registro. Nieko keisto, kad iškalba „Gorgijuje“ vadinama menu (nepaisant to, kad Sokratas tokiam apibūdinimui priešinasi): būtent taip politika yra suartinama su estetika ir mūsų laikais. Kai politika tampa menu, nebelieka vietos tiesos turiniui ir prasideda dekoracijomis apstatyta karusėlė. Estetikos pergalę prieš politiškumą veikalo kontekste liudija ir Sokrato keliskart atliekamas retorikos sulyginimas su kulinarija ir kosmetika [22]. Galima ir pacituoti: retorika – kulinarijos atitikmuo: kas kūnui kulinarija, tas sielai retorika [23]. Čia iškalbingesnis, žinoma, sulyginimas su kosmetika – retorika išsižada etinės pozicijos ir atsakomybės, o vietoje to lieka puošnus ir apgaulingas paviršius. Liaudiškai tariant – špaklius.

Kalbos įmantrumas ir iškilmingumas maskuoja politinę impotenciją, poetika nurungia idėjas, o pataikavimas nutraukia konfliktiškumą bei įtampas. Tai – anestezuojantis, pacifikuojantis, fikcionalizuojantis ir nugalinantis retorikos poveikis. Ne veltui Sokratas įvardija, jog retorikos paskirtis – kurti tam tikrą pasitenkinimą ir malonumą [24]. Sokratas laikosi pozicijos, kad retorika yra ne menas, o veikiau įgūdimas pataikauti ir teikti ne naudą, o malonumą [25]. Malonumas, pasak jo, nelygus gėriui [26]. Todėl siekiamybė ir išeitis būtų traktuoti politiką, kaip etiką, esančią anapus malonumo principo – juk ir patsai Sokratas laikosi moralinės maksimos, kad reikia žiūrėti, kas geriausia, o ne kas maloniausia (žinoma, gėrio sąvoka čia labai svyruojanti). Jis duoda patarimą, kad retoriką turi papildyti svarstymo menas [27] ir akcentuoja gėrio siekiamybę [28]. Taigi, tikroji retorika, pasak Sokrato, yra nepataikaujanti [29], kas būtų visiškai priešinga čia aptarinėjamam populizmui ir post-politikai, kurioje vyksta nuolatinė nuomonių (bet ne tiesos) cirkuliacija, palaikanti status quo.

„Gorgijas“ ir šiandien tebegali būti laikomas vienu moderniausių (jei ne pačiu) Platono veikalu, nes gana glaudžiai atitinka dabartinę tikrovę. Kaip ir Platono „Gorgijuje“, taip ir šiandienos globaliame polyje egzistuoja tikrojo politikos meno poreikis. Tikslas būtų tas, kad politiškumas neišsižadėtų idėjų, išlaikytų šiokį tokį racionalumą ir kovotų prieš pataikūnišką retoriką. Retorikos aptarimas neatsiejamas nuo santykio su tiesa, su teisingumu ir su etinio pasirinkimo klausimu. Priešingai, nei Sokratas, aš nesiūlyčiau moralizuoti apie gerą ir tikrą retoriką, kaip pasmerkiančią tą, kurią reprezentuoja Gorgijas ar Polas – verčiau tą sintezuoti, pasitelkiant ir Kaliklio proto-makiavelizmą. Taigi, reikia kombinuoti ir valdžios siekį, ir poreikių tenkinimą, ir sokratišką tiesos laikyseną; nereikia visiškai išsižadėti retorikos, kaip ginklo (ko „Gorgijas“ ir nesiūlo daryti). Galbūt taip retorika atskleis tikrąją visuomeninę padėtį. Juk, kaip sako pats Sokratas, kad nesielgtum neteisingai, reikia tam tikros galios ir meno [30] – šiame teiginyje matyčiau etinių politinio veikimo pamatų raišką.

Jei Gorgijas įkūniją konformizmą santykyje su status quo, Sokrato siūloma tiesa būtų tai, kas tą status quo sulaužo, į jį įsiveržia, sudarko ir dezintegruoja; tokia tiesos samprata labiau būdinga filosofui Alainui Badiou. Tik rašant „tiesa“ čia jokiu būdu neturimas omenyje kažkoks objektyvus ir viršistorinis ar transistorinis faktas, o nuoseklūs įsitikinimai, turintys savo Logos ir Telos. Badiou, beje, esantis moderniuoju platoniku, pridėtų, kad politikai būtinai reikia ir Idėjos. Idėja čia yra galimybė suvokti save dalyvaujant politiniame procese – Idėja leidžia save patirti kaip subjektą, priklausantį istorijos tėkmei [31]. Pasak jo, tikra politika žino tik tikrovės fragmentus, o tikrovės Idėja paliudija faktą, kad vyksta tiesos darbas [32]. Badiou mintyje, politinė tiesa gali būti nusakoma ir empiriškai: tai yra konkreti, įlaikinta ir laikiška seka, kurioje atsiranda, egzistuoja ir sunyksta nauja kolektyvinės emancipacijos mintis ir praktika [33]. Tik, dera pridėti, kad dabar politika nebėra Badiou formuluota tiesos procedūra, o labiau post-tiesos procedūra. Mažai abejonių, kad Platono „Gorgijo“ strategija yra pademonstruoti Sokrato kalbėjimo viršenybę ir pranašumą (pavyzdžiui, tokiais kartojamais teiginiais, kaip kad pataikavimo reikia vengti, o retoriką vartoti teisingumo labui [34]) – nepaisant to, kad veikale Gorgijas pralaimėjo Sokratui, tačiau mūsų laikais Gorgijas jam atsikeršijo su kaupu.

  • [1] 463 d1.
  • [2] 450 b10-450 c10.
  • [3] 450 e5.
  • [4] 451 d1.
  • [5] 464 b1-464 b5.
  • [6] 453 a1.
  • [7] 454 e1-455 a5.
  • [8] 453 d10.
  • [9] 452 e1.
  • [10] 454 a5.
  • [11] 503 a5.
  • [12] 463 a5-463 b1.
  • [13] 459 a1-459 a5.
  • [14] 457 a5. Vis dėlto po to jis prideda, kad retorika reikia naudotis teisingai (457 b1), nors tai mažai ką keičia.
  • [15] 466 a5-466 a10.
  • [16] 464 e1-465 a1.
  • [17] 460 e5.
  • [18] 459 b5-459 c1.
  • [19] 459 c5.
  • [20] 508 c1.
  • [21] 480 d1-480d5.
  • [22] 462 e1, 463-a5.
  • [23] 465 e1.
  • [24] 462 c5.
  • [25] 462 b1-462 c7.
  • [26] 506 c5-506 d1.
  • [27] 471 d5.
  • [28] 468 b1.
  • [29] 517 a5.
  • [30] 510 a1-510 a5.
  • [31] Badiou, Alain. The Communist Hypothesis. Verso, 2010, p. 235.
  • [32] Ibid. p. 8.
  • [33] Ibid. p. 231.
  • [34] 527 c1.

Iliustracija – iš „Poetics of Populism: Literature and Societal Truth in Post-Factual Times“.