Niekingos būties laikas. Sartro temporalumo filosofija

(Naujesnį tekstą apie santykį su Kitu Sartro filosofijoje galite skaityti čia.)

Įvadas: trys „H“, Niekio žaismė, transcenduojanti būtis

Jeano-Paulio Sartro „Būties ir Niekio“ veikalo filosofiją galima nusakyti kaip egzistencialistinę fenomenologiją arba fenomenologinę ontologiją, kurios įtakas apibrėžia trijų „H“ trikampis: Hegelio, Heideggerio ir Husserlio. Iš Hegelio Sartras pasiėmė dialektinį mąstymą ir negatyvumo sampratą, Heideggeris suteikė būties koncepciją, o Husserlis – fenomenologinę prieigą. 

Tokia formulė Sartrui leido mąstyti sąmonę – fenomenologijos pagrindą – per ontologinę prizmę. Kitaip tariant, Sartrui rūpi sąmonės būtis. Tačiau čia sąmonė nėra vientisa ir tolydi: ją nuolat lydi plyšiai, trūkiai, stoka, nepakankamumas – sąmonė visada susijusi su Niekiu. Šis sąmonės ir Niekio santykis Sartro filosofijoje yra mąstomas per negatyvumą, neatsiejamai būdingą sąmonės egzistavimui. Pati būtis „savaime“ yra tuščia – tik per jos paneigimą ir Niekį būtis yra tampanti ir kintanti: būties ir Niekio sintezė suteikia tapsmą.

Neigimas ir negatyvumas čia yra ne destruktyvumas, bet sąsaja su kaita, dinamika, judėjimu – paneigiant būtį, ši nesunaikinama, o pakeičiama. Susiduriame su prieštaravimu tarp būties ir Niekio – įtampa tarp jų. Tačiau ši prieštara nėra trukdis ir barjeras – ji tampa sąlyga suvokti būtį; tik per Niekį, neigimą ir negatyvumą suprantame, kas yra būtis. Sartrui sąmonė atsiveria per negatyvumą – Niekis per būtį atveria pasaulio prasmę. Tokia neigimo įsteigiama būties dekompresija Sartro filosofiją paverčia neblogu įvadu į Hegelio mąstyseną; kaip ir, žinoma, į Heideggerio ontologiją bei Husserlio fenomenologiją – Sartras tampa pravarčiomis durimis į platesnę filosofinę tradiciją.

Toji „skylė“, neleidžianti būčiai sutapti su savimi, yra sąmonė, veikianti gyvenime. Tai parodo, kad stoka atsiranda su žmogiška realybe: sąmonei žmogaus egzistencijoje kažko trūksta, o tai nurodo į platesnes implikacijas, kad žmogaus būtis visada yra neužbaigta būtis – tai, ko nėra, apibrėžia tai, kas yra. Būtis nėra užfiksuota, ji transcenduoja – peržengia save pačią. Iškalbingu transcenduojančios būties pavyzdžiu tampa geismas, kaip sąmonė, kuri yra nukreipta į kažką. Čia Sartras skolinasi Husserlio konceptualizuotą sąmonės intencionalumą, bet šį papildo stokos ir jos įsisąmoninimo reiškiniais – pavyzdžiui, troškulys yra troškulio įsisąmoninimas. 

Kaip ir psichoanalizėje, Sartrui taip pat padariusioje nemažą įtaką, čia geismo variklis yra pats geismas – Sartras irgi mąsto nepasiekiamą sutapimo su savimi idealą. Greta to atsiduria ir svarbi laisvės sąvoka – sąmonė, dėka Niekio ir neigimo, atveria laisvę. Laisvės idėja Sartro filosofijoje svarstoma gana patosiškai – laisvė prilyginama pačiai egzistencijai, ir teigiama, kad mes esame pasmerkti laisvei: laisvės iš mūsų neatims jokios aplinkybės.

Sąmonė pulsuoja kryptingumu ir atvertimi, todėl negalime kalbėti apie tyrą sąmonę – ji visad išsaugo kitoniškumą, kuris yra neeliminuojamas: aš pats sau visada esu kitas. Dėl šio kitoniškumo likučio sąmonė niekada nebus skaidri ir sutampanti su savimi. „Būtyje ir Niekyje“ kitoniškumo tematika pasireiškia ir vaidmenų, rolių bei tapatybių sąveika – dažnai esame priversti būti tuo, kuo nenorime, arba kiti mus palaiko tuo, kuo nesame. 

Čia svarbus yra žvilgsnis, kuris medijuoja santykį su Kitu: Kito žvilgsnis interiorizuojamas, mano savimonė integruoja Kito žvilgsnį. Būtent todėl santykis su Kitu jau yra manyje, todėl galime sakyti, kad ir pats Kitas tam tikru būdu esti manyje. Šitaip atsiranda įtarpinimas, kuris leidžia teigti, kad aš sau pačiam egzistuoju per kitus. Tai rodo, kad mūsų būtį sąlygoja daugybė nekontroliuojamų veiksnių, kurie dažnai veikia nesąmoningai.

Dialektinės sankirtos aptinkamos ir čia: Sartras sąmonę mąsto tokią, kurioje nuolat dalyvauja nesąmoningumas – nesąmoningas sąmoningumas. Nesąmoningumas tarpsta pačioje sąmonėje ir sudaro ženklią sąmonės dalį – pavyzdžiui, mūsų įgūdžiai, kurie ilgainiui tampa nereflektuojami ir jų veikseną perima automatizmas bei kartotė (panašias įžvalgas rasime ir Maurice Merleau-Ponty kūno fenomenologijoje). Galima sakyti, kad žmogus yra nesamybės buveinė – tai susiveda į vieną pagrindinių Sartro teiginių, kad žmogus yra tai, kuo jis nėra. Tad žmogus yra pozityvi neapibrėžtybė – nuolatos transcenduojantis, kintantis, tampantis.

„Būtyje ir Niekyje“ vyrauja svarbi Hegelio iškelta įtampa tarp būties savyje (being-in-itself) ir būties sau (being-for-itself). Būtis savyje yra sau pakankama būties „plokštuma“ be paneigimo – su savimi sutampanti būtis, kurią galima nusakyti tautologine formule „būtis yra tai, kas ji yra“. Būtis savyje pavadintina Parmenido būties pilnatve – neprieštaringa būtimi, neturinčia įtrūkių. Tuo tarpu būtis sau atveria prasmę ir reikšmingumą – būtis sau yra sąmonės būtis, tuo pat esanti nesutapimu su savimi, distancija nuo savęs.

Galop būtis sau mus nuveda prie kūno. Subjektas čia yra įkūnytas subjektas. Sartrui kūnas kaip sąmonė yra atskaitos taškas – čia, aišku, sąmonės ir kūno koreliacija aiškinama ontologiniais terminais: sąmonės kūniškumas yra neatsiejamas buvimo pasaulyje matmuo. Santykis su kitais įmanomas tik per kūniškumą, o man manasis kūniškumas atveriamas per kito geismą. Įkūnytumas apskritai tampa mano individualumo išraiška – kūnas individualizuoja sielą. Čia vėl išryškėja analogija su Merleau-Ponty – tai galima pavadinti kūno stiliumi, kuris atskleidžia buvimo pasaulyje charakterį.

Kūnas transcenduoja ir peržengia save, todėl taip pat mano mano kūnas pasižymi ir susvetimėjimu: mano kūnas nėra tik mano ir tik man. Čia kūnas nėra izoliuojamas ir yra mąstomas išimtinai kaip susisaistęs su aplinka – kūnas, kuris neturi santykio su aplinka, yra lavonas. Matoma fenomenologijai būdinga mokslo kritika: nagrinėdami negyvą kūną (anatomija, autopsija ir pan.), mes negalime suprasti jo gyvo. Fenomenologija įgalina kūną kaip instrumentinę orientaciją erdvėlaikyje – erdviškumas ir laikiškumas tampa kūniškomis kategorijomis: pavyzdžiui, kūne nešiojamės savo praeitį. Tuo galima ir pereiti prie paties laiko.

Praeitis: organizuota totalybė, nebūties šešėlis, kontingencija

Sartro „Būtyje ir Niekyje“, pati būtis mąstoma kaip įlaikinta. Tam nusakyti labai tinka diasporos analogija – būtis išsibarsto, tačiau vis vien išlieka savimi. Diasporinė būtis sau atitinka mūsų laikiškumą – šis atsiranda kaip tam tikra savirefleksija, papildanti savasties struktūrą. Laikiškumas Sartro filosofijoje svarstomas kaip temporalumo ontologija: temporalumas padalinamas į statišką ir dinamišką, o orientacinės dimensijos suskirstytos į įprastas praeities, dabarties ir ateities kategorijas.

Tokiame kontekste laikas suvokiamas kaip organizacija – jis veikia kaip organizuota struktūra, kaip sintezė, kaip totalumas. Laikas čia taip pat ontologizuojamas – kalbant apie praeitį, ši apmąstoma kaip praeities būtis. Sartras įveda praeitiškumo (pastness) sąvoką, taikomą atminčiai: dėka sąmonės, praeitis transcenduoja dabartį. Todėl žmogaus negalima izoliuoti jo dabarties „saloje“, nes tokiu atveju neteksime metodo, galinčio paaiškinti žmogaus ryšį su praeitimi.

Sartras dalinai sutinka su Henri Bergsonu, kad laikiškoji trukmė yra interpenetracijų daugialypumas, o praeities tęstinumas yra organizuotas kartu su dabartimi. Vis dėlto čia užsibrėžiama pateikti šios interprenetracijos priežastingumą – Sartras siekia paaiškinti, kaip praeitis atgimsta mums vaidentis ir mus persekioti. Kitaip tariant – egzistuoti mums. Tokia praeities savybė įsivyrauja kaip nebūtis (not-being), kuri įtraukta į būtį ir negali būti nuo jos atsieta.

Kaip jam įprasta, Sartras nemąsto būties kaip vientisos, tankios ir tolydžios visumos – į būtį jis įtraukia neigimą ir negatyvumą: būtent tai padeda išlaikyti tiltą su praeitimi. Jei laiką mąstysime kaip René Descartesas arba minėtasis Bergsonas, šio tilto nebus – jų filosofijoje praeitis ir dabartis mąstyta, Sartro aiškinimu, atskirai, be jungties, izoliuotai viena nuo kitos. Todėl Sartras siūlo temporalumo fenomeną mąstyti kaip ontologizuotą totalybę.

Todėl praeitis, visų pirma, yra mano praeitis – ji egzistuoja kaip mano būties funkcija. Praeitis nėra niekas, bet ji nėra ir dabartis, tačiau praeitis jau pačia savo kilme yra surišta su dabartimi ir ateitimi – praeitis priklauso tiek dabarčiai, tiek ateičiai. Laiko dimensijas – praeitį su dabartimi – apjungiantis ir suvienijantis ontologinis santykis yra pavadinamas praeities savastimi (myness). Praeitis niekad nėra uždaryta savo praeitiškume – čia praeitis pasireiškia kaip dabarties praeitis.

„Jei mano vakarykštė praeitis neegzistuoja kaip transcendencija už mano šiandienos dabarties, mes prarandame bet kokią viltį sujungti praeitį su dabartimi“ [1]. Praeitį su dabartimi sintezuoja atmintis – dėka šios mnemoninės sintezės dabartis išlaiko kontaktą su praeitimi. Ši sintezė Sartrui yra autentiškos būties režimas (mode of original being). Praeitis yra nusakoma kaip praeitis kažko arba kažkieno – mes turime praeitį. Kitaip tariant – praeitis ir dabartis yra mano aktualybė (actuality), o ne universalija, patvirtinanti būtį. Praeitis gali būti dabarties šmėkla, tačiau ji negali būti dabartimi.

Sartras patikslina, kad vietoje „turėti praeitį“ mes turėtume sakyti „būti praeitimi“ – aš esu mano praeitis. Praeitis negali būti aprioriškai pati sau: „Praeitis egzistuoja tik dabarčiai, kuri negali egzistuoti nebūdama savo praeitimi“ [2]. Dabartinė būtis yra savo praeities pamatas ir pagrindas. Žmogiškajai realybei praeitis yra manifestacija, kuri į pasaulį atkeliauja per save ir sau (for-itself), nes praeities „aš esu“ pasireiškia „aš esu aš“ pavidalu.

Tuo tarpu žodis „buvo“ yra dabarties ir praeities tarpininkas – „buvo“ nėra pilnai nei dabartyje, nei praeityje. „Buvo“ indikuoja ontologinį šuolį iš dabarties į praeitį ir reprezentuoja autentišką (original) šių temporalių režimų sintezę. „Buvo“ yra būties režimas: kaip tik šia prasme aš esu mano praeitis. Aš neturiu praeities – aš ja esu. Aš negaliu disasocijuotis nuo savo praeities: aš esu savo praeitis ir praeitis egzistuoja man – praeitis yra nuolatos augantis savasties, kuria mes esame, totalumas.

Taigi, pasak Sartro, aš esu tas, kuriam mano praeitis atkeliauja į šį pasaulį. Tačiau aš nesuteikiu praeičiai būties – praeitis neegzistuoja kaip mano reprezentacija ir aš tos praeities nereprezentuoju. Praeitis į pasaulį atkeliauja todėl, kad, vėlgi, aš esu mano praeitis. Aš negaliu būti kažkuo kitu, nei savo praeitimi – kita vertus, ir čia vėl pasireiškia dialektinis momentas, aš nesu savo praeitis, nes aš ja buvau. Praeitimi, kuria esu, aš turiu būti neturėdamas galimybių ja nebūti. Sartriškame egzistencializmo kontekste neįmanoma išvengti galimybių klausimo – temporalumo atveju, praeitis neturi savųjų galimybių, kadangi ji šias jau „suvartojo“.

Laikiškumo tematika įperša tapsmą. Tapsmas čia yra įmanomas todėl, kad mano būtis ir būties režimai yra heterogeniški: tapsmas yra būties ir nebūties sintezė, kurią įtvirtina Niekis (Nothingness). Tad tapsmas negali būti duotis ir duotybė (given) – tapsmas negali būti betarpiška būtis būčiai. O Niekis, be abejo, implikuoja nebūtį, o ryšys tarp būties ir nebūties yra vidinis – iš būties kyla nebūtis ir atvirkščiai. Kalbant apie praeitį, aš turiu būti ja, kad ja nebūčiau – aš turiu nebūti ja, kad ja būčiau; kol aš esu savo praeitis, tol aš galiu ja nebūti. Su savo būtimi aš susietas per vidinį nebūties ryšį. Būtis yra savo Niekio būtis.

Praeityje aš esu tuo, kuo esu. Kita vertus, šis būties sunkis yra už manęs – atsiranda absoliuti distancija, kuri būtį atriboja nuo manęs. Šiame „Būties ir Niekio“ lauke praeitis yra vienintelė ontologinė struktūra, kuri įpareigoja ir susaisto mane būti tuo, kuo esu kitapus (from behind) – „buvo“ būtent tai ir reiškia. Būtis, kuri gyvuoja anapus savęs pačios, yra savo arba savęs būtis, o ne kažko kito. Tokios ideacijos įtvirtina vieną esminių veikalo tezių, kad būtyje visad „įrėžtas“ neigimas ir negatyvumas.

Prisimenant perskyrą tarp būties savyje (being-in-itself) ir būties sau (being-for-itself), praeitis yra būtis savyje, kuria aš esu, tačiau aš esu šia būtimi savyje ją peržengiant, pranokstant, pralenkiant, viršijant (surpassed). Tuo tarpu „Būtis sau pasireiškia kaip autentiškas aktas, kuriuo būtis savyje paneigia (nihilates) save tam, kad save rastų. Būtis sau yra savo pačios pagrindas tol, kol ji paverčia save būties savyje pagrindo nesėkme“ [3]. Iš pažiūros paradoksų kupina kalba iš tiesų atskleidžia nenustygstančius vidinius prieštaravimus, lydinčius Sartro filosofiją.

Prieš tai užsiminta apie heterogeniškumą, prie kurio verta pridėti ontologinėje praeities struktūroje besisteigiančią kontingenciją, kuri čia reiškia faktiškumą (facticity). Faktiškumas čia ir byloja praeitį: faktiškumas, kaip ir praeitis, yra savasties kontingencija. Tai nuveda prie to, kad praeitis yra sau – aš irgi esu sau. Praeitis yra tai, kas aš esu be galimybės tai išgyventi – praeitis čia vystoma kaip substancija, o Sartras žymųjį kartezietišką cogito performuluoja į „Mąstau, vadinasi, buvau“ [4]. 

Praeitis mums pasireiškia kaip gryna kontingencija – šalia kontingencijos, tarp praeities ir dabarties egzistuoja absoliutus heterogeniškumas. Praeities negaliu pasiekti, nes praeitis yra: praeitis yra „yra“ ir „nėra“ sintezė. Iš praeities negaliu išvesti jokio imperatyvo – ji yra unikalus savasties faktas, pasižymintis kontingencija ir būtojo laiko faktiškumu. Sartras poetiškai reziumuoja: „Praeitis yra būtis sau, sulaikyta ir užtvindyta būties savyje“ [5].

Prie to galima pridėti, kad „Praeitis yra ontologinis būties sau įstatymas; tai yra viskas, kas gali būti būtimi sau, turi būti už savęs ir nepasiekiama“ [6]. Taigi, praeitis yra savo būties įstatymas, o mano esmė yra praeityje – prieiga (passage) prie praeities tampa būties modifikacija. Čia palanku žengti link kitos temporalumo dimensijos – dabarties.

Dabartis: esaties ryšys, neigimo įkrova, būties skrydis

„Kontrastuodama su praeitimi, kuri yra būtis savyje, dabartis yra būtis sau“ [7] – Sartras įvardija bemaž reikšmingiausią skirtumą tarp praeities ir dabarties šios fenomenologinės ir egzistencialistinės ontologijos lauke. Dabarties atveju yra akcentuojama esaties arba prezencijos (presence) savybė – esatis priešpriešinama nesačiai, kaip ir praeičiai. Dabarties reikšmė ir prasmė yra kažko esatis kažkam. Galima pridėti kelias „Būties ir Niekio“ citatas: „Būtis sau yra apibrėžiama kaip esatis būčiai“ [8]; „Būtis sau yra esatis visai būčiai savyje. Arba veikiau esatis būčiai sau yra tai, kas leidžia būčiai savyje egzistuoti kaip totalybei“ [9].

Pastarieji žodžiai patvirtina tai, kad Sartras mąsto laiko organizaciją ir totalybę. Dabartyje iškylanti esatis (presence) būčiai implikuoja, kad mes esame pririšti prie tos būties vidiniu ryšiu – kitu atveju, jokia sąsaja tarp dabarties ir būties nebūtų įmanoma. Žinoma, kaip ir kitur, šis vidinis ryšys yra negatyvus ryšys – neigimas yra tiek intencionalumo, tiek pačios savasties struktūros pagrindas. Dabartis yra kaip tik šis neigimas, kuris tampa tarytum pabėgimu nuo būties tiek, kiek būtis yra čia.

Įdomu tai, kad būtis sau dabarties sąlygomis atitinka skrydžio formą – dabartis yra nuolatinis skrydis būties akivaizdoje. Tačiau dabartis nėra (toks linksniavimas yra daug pasakantis) – ji save pateikia kaip skrydį. Todėl ir, pavyzdžiui, neįmanoma staigiai užčiuopti dabarties, nes staigumas reikštų momentą, kuomet dabartis yra. Šis ontologinis „plėšymasis“ pakartoja nemažai jau prieš tai įvardytų Sartro teiginių ir argumentų: dabarties konceptualizacija tęsia dialektinę filosofo liniją – šiuo atveju, fundamentali dabarties prasmė yra ta, kad dabartis nėra. Galbūt todėl Sartras „neužsižaidžia“ dabartimi ir ji tampa tik gana trumpu praeities ir ateities „įtarpinimu“.

Ateitis: stokos sąlyga, atsiskleidimas, galimybių horizontas

Ateities mąstymas tęsia sartrišką logiką: į pasaulį ateitis ateina per žmogiškąją realybę, o jei ateities kontūrai matosi pasaulio horizonte, tai gali būti tik būties ateitis. Aptartoji būtis savyje negali būti ateitimi ir negali būti ateities dalis – tik būtis, kuri yra savo būtis, o ne tiesiog būtis, gali turėti ateitį. Sartras, toliau kritikuodamas kartezietišką suvokimą, siūlo atmesti idėją, kad ateitis egzistuoja kaip reprezentacija – jis taip pat atmeta šiandien jau nuvalkiotą teiginį, kad dabartis yra nėščia ateitimi.

„Būtyje ir Niekyje“ temporalumas, žinoma, susietas su sąmone: mano sąmoningume neegzistuoja momentas, kuris nebūtų apibrėžtas vidiniu santykiu su ateitimi. Ateities neturime banaliai suvokti kaip „dabar“, kuris dar neatėjo – šitaip laiką mąstytume kaip statišką konteinerį. Vėlgi, kaip ir praeities bei dabarties atvejais, Sartro pozicija nesikeičia ir ataidi tradiciniu leitmotyvu: ateitis yra tai, kuo aš turiu būti tiek, kiek aš galiu tuo nebūti. 

Čia paaštrėja psichoanalizės vaidmuo, nes ateitis imama traktuoti lyg stoka, kuri pateikia save kaip atitrūkusią nuo esaties būties savyje. Jei ši esatis nejustų stokos, ji atsitrauktų į būtį, tuomet prarastų savo esatį būčiai ir izoliuotų save pilnoje tapatybėje – būtent stoka leidžia esačiai būti tuo, kuo ji yra. Tad ir vėl susiduriame su neigimo ir negatyvumo dalyvavimu: ateitis yra todėl, kad būtis sau turi būti savo būtimi, vietoje to, kad tiesiog būtų. Ateitis atsiskleidžia būčiai sau kaip tai, kas būčiai sau dar nėra – šis atsiskleidimas pats reikalauja būti atskleistu sau. 

Taigi, tik būtis, kuri yra sau atsiskleidusi, gali turėti ateitį. Viskas, kas būčiai sau yra anapus būties, yra ateitis. Rašymas Sartrui tampa palankiu pavyzdžiu iliustruoti šiam ateitiškumui: kai rašau, atrodo, kad patys žodžiai yra manęs laukianti ateitis. Tačiau pats faktas, kad žodžiai man reiškiasi kaip būsiantys parašyti, byloja, kad rašymas, kaip savimonė, yra galimybė, kuria aš esu. Tad ateitis, kaip būties sau esaties ateitis, tempia būtį savyje kartu į ateitį. Vėl sušmėžuoja egzistencialistinės galimybės: pasauliui suteikiu tas galimybes, kurios yra toje pasaulio padėtyje, kurioje esu aš. 

Todėl mano ateitiškumo projektą lydi savotiškas determinizmas. Galima sakyti, kad ateitis yra kažkas, kas laukia būties sau, kuria esu aš – tas kažkas esu aš pats. Ateitis yra savęs paties laukimas. Kadangi ateitis čia neatsiejama nuo stokos, aš projektuoju save į ateitį tam, kad joje susijungčiau su tuo, ko stokoju. Šitaip ateitis tampa tuo idealiu tašku, kuriame praeities faktiškumas, dabarties būtis sau ir jos galimybės (tam tikra ateitis) leis savasčiai (Self) iškilti kaip egzistencijai savyje ir būčiai sau.

Grįžtant prie galimybės sąvokos, ateitis yra mano esaties galimybė būčiai anapus būties. Taip pat ateitis konstituoja mano dabartinės būties sau prasmę – tai yra mano galimybių projekcija. Neišvengiamai įsiterpia ir sartriškoji laisvės idėja: ateitis yra tai, kuo aš būčiau, jei nebūčiau laisvas, ir tuo pat tai, kokiu galiu būti todėl, kad aš laisvas. Ateitis pasireiškia horizonte, kad man paskelbtų, kas aš esu iš to taško, kokiu turėčiau būti. Aš esu mano ateitis nuolatinėje galimybės nebūti tuo, kuo esu, perspektyvoje. Ateitis yra tęstinis galimybių įgalinimas, o mano galimybės visad turi savo hierarchiją.

Būtis sau gali būti savo ateitimi tik problematiškai, kuomet ją nuo ateities atskiria Niekis (Nothingness). Būtis sau yra laisva, o jos laisvė tampa savo pačios riba, limitu – vėl aptinkame persukimą dialektinėmis prieštaromis. Tą puikiai nušviečia „Būties ir Niekio“ temporalumo skyriuje tarp sakinių įspraustas aforizmas: „Būti laisvam reiškia būti prakeiktam būti laisvam“ [10]. Beje, neseniai minėta horizonto metafora Sartro filosofijoje gali nusakyti ir, pavyzdžiui, plataus masto politinius idealus ir jų potencialą ateičiai – ne veltui Sartras kitur yra rašęs, kad „marksizmas yra mūsų laikmečio horizontas“.

Sartro temporalumas ateities sampratą leidžia išlaisvinti iš homogeniško ir chronologiškai nuoseklaus modelio. Egzistencialistinė ontologija ateitį siūlo mąstyti kaip atvertį, nuolat besimainančias trajektorijas ir įmanomybes – ateitis nėra, ji yra įmanoma (possibilized). Taip ateitis, kaip ir apskritai laiko dimensijos, yra atgręžiamos į būtį ir jos galimybes: aš esu begalybė galimybių, nes būties sau reikšmė yra kompleksiška ir negali būti suredukuota į vieną formulę. Ateitis yra siekis save iš naujo suvienyti su galimybe, kuria aš esu.

Tarp statikos ir dinamikos: tapsmas, dispersija, perskyros

Aptarus tris laikiškąsias dimensijas, prasminga prabilti apie bendrą temporalumo ontologiją, kurią Sartras paskirsto į statišką ir dinamišką temporalumus. Bene pagrindinė jų skirtis yra ta, kad statiškas temporalumas susideda iš „prieš“ ir „po“ kategorijų: statiškas temporalumas yra laiko tvarka kantiškąja prasme. „Prieš-po“ tvarka nusakoma neatsukamumu (irreversibility). O dinamiškas temporalumas, ką jau sugestijuoja pats pavadinimas, laiką įvelka į tapsmą – kantiškąja prasme, dinamiškas temporalumas yra laiko kursas. Dinamiškas temporalumas labiau nurodo į laiką kaip materialią tėkmę.

Sartras pažymi laiko konfliktiškumą, ir tai, kad laikas turi savybę skaldyti ir atskirti – pavyzdžiui, mane nuo mano geismo išpildymo. Taip pat laikas graužia ir laikas nusidėvi, laikas atriboja, laikas skrieja. Tačiau, dėka šios atskyrimo savybės – atskiriant žmogų nuo jo skausmo arba jo skausmo objekto – laikas gali ir gydyti. Skaldantysis laiko charakteris „Būtyje ir niekyje“ pavadintas temporaliąja dispersija: „Laikas atskiria mane nuo manęs – nuo to, kuo buvau, kuo norėčiau būti, ką norėčiau daryti; nuo daiktų, nuo kitų“ [11].

Be abejonės, laikas nėra visų pirma ir vien tik atskyrimas: jei jau laiką vadiname atskyrimu, čia šis atskyrimas yra ypatingas – tai yra skirtis, kuri suvienija. Tokia dialektika Sartras kritikuoja asociacijos teoriją, kurią grindžia monistinė koncepcija – būtis visur yra būtis savyje. Ji izoliuota dabarties pilnatvėje ir neįsileidžia ateities be stokos. Greta to, kritikuojama ir Immanuelio Kanto filosofija, kurioje temporalumas tampa paprastu išoriniu ir abstrakčiu santykiu tarp netemporaliųjų substancijų – aptinkame bandymą rekonstruoti temporalumą su atemporaliomis medžiagomis. Sartrui, žinoma, tokia rekonstrukcija negali atitinkamai išaiškinti temporalumo.

Tuo Sartras pademonstruoja Descarteso, Kanto, Bergsono ir Gottfriedo Leibnizo laiko teorijų ribotumą – Sartrui nepakanka temporalumą mąstyti kaip seką, kaip sintezę, kaip imanenciją arba kaip elementarų tęstinumą. „Būtyje ir Niekyje“ pabrėžiama reikmė mąstyti ontologinę laiko struktūrą, t. y. susieti temporalumą su būtimi. Temporalumas privalo turėti savasties (selfness) struktūrą ir jis egzistuoja kaip būties intrastruktūra – būties, kuri turi būti savo pačios būtimi. Būtis sau gali egzistuoti tik temporalioje formoje – būtis sau yra būtis, kuri turi simultaniškai egzistuoti visose dimensijose.

Reflektuojant temporalumą, atskyrimo ir vieningumo mes neturime mąstyti atskirai. Šalia įsitaiso Niekis, neleidžiantis temporalumui išsipildyti ir būti stabiliam: Sartrui laikas yra tirpstanti jėga, bet ji yra unifikuojančio akto centre. Laikas ne kaip realus daugialypumas, o kaip kvazidaugialypumas; kaip atskyrimo numatymas vieningumo širdyje. Kvazidaugialypumą į būties širdį įtraukia Niekis. Laikiškumas neatsiejamas nuo tam tikro atotrūkio: „Praeitis yra mano kontingentiškas ir lankstus ryšys su pasauliu ir savimi pačiu – tol, kol aš praeitį išgyvenu ją nuolatos apleisdamas“ [12].

Dėl to temporalumas tuo pat yra ir netemporalumas – jis save pranoksta ir pralenkia, atsiduria prieš save, už savęs, niekad netampa savimi. Būtent tai apibrėžia praeitį ir ateitį. Todėl temporalumas yra būties intrastruktūra, kaip savęs pačios nihiliacija (nihilation). Belieka eilinis „oksimoroniškai“ skambantis, bet Sartro kontekste blaiviai išplaukiantis teiginys, kad būtis yra visur ir niekur.

Temporalumo dinamika apibrėžia trukmę: kai kalbame apie žmogiškąją realybę, labai svarbu kalbėti apie gryną ir absoliučią kaitą, kuri gali reikšti ir tai, kad niekas nekinta, nesikeičia, tačiau tai vis vien vadintume trukme. Čia būtis neišvengiamai suvokiama ir mąstoma kaip metamorfozė, o laikas traktuojamas kaip vienas heterogeniškas blokas. Tai ir leidžia temporalumą pateikti kaip būties, o ne reprezentacijos santykį.

Kaita arba pokytis priklauso būčiai sau, kol ši būtis sau yra spontaniškumas. Kaip ir būtis, taip ir laikas save transcenduoja: praeityje pasaulis apsupa mane ir aš netenku savęs dėl universalaus determinizmo, tačiau aš radikaliai transcenduoju savo praeitį link ateities. Visa tai vyksta taip, lyg dabartis būtų nuolatinė skylė būtyje – kaskart užpildoma ir užgimstanti iš naujo. 

Galop tokį ontologinį-egzistencialistinį „Būties ir Niekio“ laikiškumą reziumuojantis Sartro konceptas yra temporalizacijos totalybė – ši totalybė niekad nėra pasiekiama, ji pasprunka nuo savęs. Sąmoningumo laikas yra žmogiškoji realybė, o ši temporalizuoja save kaip totalybė, kuri sau pačiai yra neišbaigta. Tai yra Niekis, įslystantis į totalybę kaip detotalizuojantis fermentas. Ši totalybė, kuri bėga paskui save ir tuo pat metu savęs atsisako, peržengia pati save.

---

• [1] Sartre, Jean-Paul. Being and Nothingness. New York: Washington Square Press, 1993, p. 111.
• [2] Ibid. p. 114.
• [3] Ibid. p. 118.
• [4] Ibid. p. 119.
• [5] Ibid. p. 120.
• [6] Ibid.
• [7] Ibid.
• [8] Ibid. p. 121.
• [9] Ibid.
• [10] Ibid. p. 129.
• [11] Ibid. p. 131.
• [12] Ibid. p. 141.

Nuotraukos – iš asmeninio archyvo.