Nuo griežčiausios izoliacionizmo fazės praėjęs laikas leidžia susumuoti kelias aptakias išvadas, kurios, nors ir veikiausiai ne tvirtai galutinės ir „įžemintos“, tačiau daug ką pasako apie erą, kuri dar nesibaigė, bet jau sukūrė kritinį nuotolį, kurio dėka retrospektyviai galima apžvelgti kai kuriuos simptomus.
Laisvė vs. saugumas – fiktyvios perskyros
Galima pradėti nuo politinėje teorijoje įprastos „laisvė versus saugumas“ dilemos, esančios manipuliatyviu mitu, pasireiškiančiu atitinkamų galimybių (judėjimo, pramogų, vartojimo, socializacijos, laisvalaikio) varžymu ir ribojimu „vardan jūsų visų saugumo“. Chrestomatinis vietinis pavyzdys yra parlamentaro konservatoriaus Gabrieliaus Lansbergio siūlymas, vos Lietuvoje prasidėjus karantinui, įvesti nepaprastąją padėtį / ekstremalią situaciją. Toks juridiškai konstituotas būvis valstybei ir suvereno intervencijoms suteiktų daug autoritarinės galios ir prerogatyvų – apie tai galima perskaityti Mark Neocleous straipsnyje „Security, Liberty and the Myth of Balance: Towards a Critique of Security Politics“, kuriame tokia saugumo forma prilyginama inherentiškam liberalios politikos elementui, o balansas tarp saugumo ir laisvės yra mitas, nes pastaroji visuomet yra aukojama vardan pirmojo.
Mistinis ekvilibriumas tarp laisvės ir saugumo yra itin paplitusi ideologema COVID-19 laikotarpiu, tiesa, dabar, karantinui švelnėjant ir sugrįžtant „senajam normalumui“, pasitraukianti į šešėlį – o Naujasis Normalumas dar neišrastas, ir ši tranzityvi fazė tarp karantino rudimentų ir „visaverčio“ socialumo bei viešumo, gali būti pavadinta nuliniu pandemijos štiliu. Visgi dar labai neseniai daug kur internete buvo galima sutikti vyraujantį vox populi, desperatiškai reiškiantį poreikį tvirtesnės rankos politikai, t. y., akivaizdesniam suverenui – kaip rašė Neocleous, poreikis saugumui yra varomoji jėga susikurti absoliučiam suverenui. Žinoma, virusas sukėlė daug panikos ir chaoso, kuris įsteigė nestabilią ontologiją, neretai virstančia didesniu prielankumui galiai, pasiryžtant jai save subordinuoti.
Itin iliustratyvus šiame kontekste yra Eglės Činikės įrašas feisbuke:
Bet gi sekmingiausia suvaldyti pandemija butu iskart perduoti valdzia kariuomenei ir zaliuju zmogeliuku institucijai. Isejai laukan, gavai su bananke per galva, viskas del tavo paties saugumo. Katra cia vadoveli reiktu cituoti apie disciplinas ir kontroles, kai vos tik pandemijai uzejus, isstoja choras stipresnes rankeles reikalaujanciu „visuomenes atstovu“ ir „gydytoju sajudziu“. Ir vis girdisi tas pats naratyvas – rankele su byzuneliu buciuoti reikia, kad „lavonu sunkvezimiais, kaip Italijoj, neveztu“ – detaliai perkuriamas holivudines siaubo piguskes vertas reginys pakloti poreiki mustrui. Tai nezinau, kas blogiau: ar reali pandemija, ar su ja nesusitvarkanciu visuomeniu dairymasis i kariuomenes ir mentines „musu paciu saugumui“ mus gyvuleliu kaimene versti.
Militarizacija – nuo šiol ir jūsų kieme
Nieko keisto, kad dažnai pasipila tokie įbauginti reikalavimai (ypač paskatinti įtaigaus statistikos sprogimo), kai dažną aktyvesnę ir intensyvesnę krizę yra įprasta spręsti militarizacija – kariuomenė projektuojama kaip patikima ir operatyvi institucija, taip užsiimant „nekalta“ krizės vadyba, o kur dar kariuomenės legimitizacija, kaip patrauklios stovyklos ir prekės ženklo, ją reprezentuojant, pavyzdžiui reklaminiuose klipuose: post-politikoje valstybė sklandžiai perima rinkodaros modus operandi.
Tik čia šios institucijos veikimas yra labiau simbolinis ir performatyvus: štai, vos nustačius pirmąjį užsikrėtimo atvejį šalyje, į pasienį ir oro uostą pasiųsti kareiviai, po to į gatves išėjo patruliuoti kariuomenė, prie patikros punktų budi paramilitaristiniai savanoriai, o sveikatos apsaugos ministras situaciją kelissyk komentavo apsirengęs karine uniforma. Veikiausiai manoma, jog kamufliažas ir teatrališkas karinės jėgos / galios demonstravimas per veiksmą ir techniką suteiks pasitikėjimo visuomenės akyse bei sukurs impresiją, esą „padėtis kontroliuojama“ – toks „bekraujis karas“ (bloodless war) įsteigia abstrakčią permanentinę karinę parengtį.
Žinoma, panašu į absurdišką spektaklį, bet tai rodo, kad net ir tokia beprecedentinė bio-krizė, veikianti, visų pirma, per grėsmę kūnui (biopolitiškai krizės kilmė gali būti aiškintina kaip kūno ne(be)pajėgumas, o bendroji grėsmė kūnui mus visus suvienodina į tą patį Žmogų, visuomenė pradedama traktuoti kaip organizmas), yra „sprendžiama“ neadekvačiomis priemonėmis, skirtomis demonstratyviai imituoti veiklumą ir mobilizaciją. Krizių metu įprasta ieškoti priešo (jei jo nėra, jis fikcionalizuojamas) ir atpirkimo ožio – COVID-19 metu to negali padaryti (galbūt tas iš pradžių buvo bandoma adresuoti kinų pusėn, tačiau ilgainiui rasizmas nuslopo), bet militarizacija, kaip atsakas „priešui“, vis tiek išlieka, nors ir jokio apčiuopiamo teroro nėra.
Militarizmas tampa ne tiesiogine smurtine galia, grįsta ginkluotomis konfrontacijomis, bet abstrakčia prezencija, ženklinančia tęstinį būvį – tokia kondicija nesunkiai gali atitikti ir Tiqqun nekart minėtą Spektaklį, kaip visuomeninį reginį, maskuojantį realius antagonizmus ir sociumo poreikius, taip pat palaikantį intensyvias tėkmes, kurios galop pasyvizuoja. Šitaip kariniai galios instrumentai yra normalizuojami (o normalizacija, pasak Tiqqun, yra viena iš Spektaklio savybių), sukasdieninami, rutinizuojami iki tokio lygmens, kad daugelis pradeda neįsivaizduoti viešojo gyvenimo be tokios uniformuotos esaties, kuri krizės metu pristatoma, kaip būtinybė ir neišvengiamybė. Taip krizė, su visa išimties būkle (state of exception) yra legitimuojama kaip ilgalaikė ir permanentinė norma.
Sienizacija + skaitmenizacija
Per tokią būtinybės produkciją ir konstravimą suverenas, kaip rašo Neocleous, ir operuoja – kol viskas daroma dėl „viešojo gėrio“, jis turi savo autonomiją anapus moralės. Nors ir Neocleous kalba apie liberalizmą, kaip tokį, ir atseka jo istorinius panašumus su absoliutizmu (nors ir liberalizmas pabrėžtinai save pozicionavo, kaip absoliutizmo antipodą ir antitezę), saugumo aspektą galima adaptuoti ir šiandieniniam neoliberalizmui: viena vertus, iš valstybės pusės beatodairiškai nuolaidžiaujama globaliam kapitalui ir sudaromos sąlygos laisvai prekių cirkuliacijai, tačiau, kita vertus, pasaulį, ypač dabar, ištinka sienizacija (Achille Mbembe vartojamas terminas borderization), o šalių teritorinis pasiskirstymas ir nacionalizmo augimas vis labiau prieštarauja Imperijos koncepcijai, apie kurią rašė ir Tiqqun.
Aišku, globalizacija niekur nedingo, o neoliberalizmas, kad ir koks dabar būtų geografiškai fragmentuotas, tapo dar abstraktesniu, nes itin didelė dalis ekonomikos persikėlė į skaitmeną, kurioje, net jei ir nedirbi, vis vien tarpsta uncanny dialektika tarp to, kad aplink per daug srauto, nuo kurio norisi visiškai atsijungti, ir tarp to, kad tas srautas palaiko ūpą, linksmina ir stimuliuoja, atlieka rekreacinę funkciją. Tą galime pavadinti Marko Fisherio įvardyta depresyvia hedonija: tam, kad savijauta dar labiau nepakriktų ir psichikos neištiktų krachas, turime įsikibti į šiuos menkaverčius ekraninius impulsus, pavyzdžiui, savo išmaniajame telefone. (Apie panašius reiškinius daugiau skaitykite trilogijoje „Pašliję interneto laikmæčiai“ – I, II, III).
Rizikos grupės ir post-politique bizarre
Taip pat pasidarė aišku, jog prekariškieji darbuotojai (dirbantys prekybos centruose, išvežiojantys maistą ir pan.), prieš tai laikyti nesvarbiais ir nereikalingais, dabar tapo gyvybiškai reikšminga ir nepamainoma grandimi. Lygiai taip pat, kaip ir ekonomika visiškai nesustojo – ji dalinai įgavo namudinį pavidalą, o neapmokamas reprodukcinis darbas taip pat niekur nedingo.
Atsiradusi naujoji žmonių grupavimo kategorija su diskriminacinėmis charakteristikomis – rizikos grupė – atitinka state of exception liniją, reikalaujančią apibrėžto kontingento ir arealo, leidžiančio veikti, suteikiančio prerogatyvą. Vis dėlto, iki koronaviruso, tokių rizikos grupių jau buvo nemažai: šias determinavo socioekonomis efemeriškumas, benamystė, prekariškumas, skurdas ir ateities perspektyvos nutrynimas, tačiau dominuojančiame diskurse tam nebuvo nukaldinta sąvoka (nei prekariatas, nei kitas klasinis žodynas nebuvo įtrauktas į viešumą). Štai, pastarosiomis savaitėmis dar labiau atsiskleidžia, jog rizikos grupė nėra vien tik pagyvenusio amžiaus žmonės ir sergantieji lėtinėmis žmonėmis – staigiai paplito užsikrėtimai tarp parduotuvių ir maitinimo įstaigų darbuotojų, jau neminint to, kad, kaip darbuotojai, viso karantino metu užsikrėtinėjo medikai, kuriems nebuvo suteikta reikiamų saugos priemonių.
COVID-19 leido suprasti, kad medijų ir žiniasklaidos vaidmuo gali būti (ir, veikiausiai, yra) substancialesnis, nei valstybės struktūrų – išaugus laikui prie kompiuterio ir kitų kažką transliuojančių įrenginių, pasimatė dar ryškesnis post-politikos matmuo, kuomet mediatyvi informacinio srauto logika ištrina ribas tarp vartojimo ir politikos, tarp pramogos ir svarbių duomenų (tas plačiai vadinama infotainment). Įvairios šou verslo garsenybės, atlikėjai ir netgi kunigai spaudos konferencijose prasidėjus karantinui – tą atspindintis egzempliorius. Tad, bent jau Lietuvos mastu, post-politika labiau primena kreivą ir kaleidoskopišką politique bizarre, kuomet autoritetais tampa entertainment sektoriaus įžymybės, tuo pat paraleliai minią šeriant žinojimą privilegijuojančia neoliberalistine „ekspertų“ mantra, kuri įsitaisė, pavyzdžiui, interneto laidoje „VU ekspertai padeda suprasti“.
Tikrovės nyksmas – konspirologinis rezignacijos virusas
Dauguma žiūrovų, kaip medijų vartotojų, tapo dar labiau pasyvizuoti, o vieninteliu jų kanalu ir jungtimi su tikrove tapo kasdienis naujienų triukšmas ir augantys skaičiai. Virusas ilgainiui patyrė tam tikrą derealizaciją ir tapo savotišku simuliakru – egzistuojančiu tik ekranuose ir taip dangstančiu savo realią tarpkūnišką esatį. Minint kūnus, dėka šios pandemijos labiau išaiškėjo, kad kūnai priklauso nuo vienas kito, jie nėra hermetiški ir patys sau, o sveikata nėra individuali, pavienė – tai yra tinklas ir sistema, kurios užtikrinimas ir palaikymas privalo būti kolektyvinis.
Kaip ir „balansas“ tarp saugumo ir laisvės atidengė nemažai visuomeninių / socialinių konliktų (išaugęs nepasitikėjimas valdžia ir šoko paskatintas susirūpinimas savo materialia padėtimi), taip ir karantinui taikytos priemonės parodė, jog masinė inercija ir refleksyvumo stoka pažengusi kaip niekad: fizinė distancializacija, daugelį uždariusi gyvenamosiose erdvėse, leido pažaboti eksponentinį patogeno plitimą ir mirčių augimą, todėl daug kam pradėjo atrodyti, kad koronavirusas tebuvo „išpūstas reikalas“ ir „perdėta grėsmė“ – tas (kaip ir intensyvaus skaitmenos srauto ir painios numerologinės prognostikos sukeliamas mentalinis perdegimas, ontologinis nestabilumas) itin paskatino konspirologinę mąstyseną, teigiančią, jog karantinas yra milžiniška afera, skirta kurti priespaudą ir engti žmones.
Naujos paradigmos, nekropolitiniai eksperimentai
Tokie samprotavimai yra formaliai tinkama linkme, nes labai tikėtina, kad daug saugumo (kurio samprata, beje, ima keistis ir tampa labiau biologizuota – dabar saugumas nėra vien tik apie individą ir grupę, o kūną ir jų daugį) metodų, skirtų šio periodo problematikai, vienaip ar kitaip išliks, bus internalizuoti ir tarnaus jau kitokiems galios tikslams. Kita vertus, bandymas žengti „pasitikėjimo žmonių sąmone“ keliu ir eksperimentuoti su minios imunitetu, kaip tą daro Švedija, rodo, kad tokia nekropolitika (jai reikalingas paaukotinas atsikratytinų žmonių (disposable people) sluoksnis) gali būti ne ką mažiau žalinga, netgi atvirkščiai, jei tai sukels antrąją viruso bangą (o jei ne, tuomet po COVID-19 gali atsirasti ir daugiau panašių virusų, kuriais užsikrečia dirbantieji kapitalizmo periferijoje, o ši vis labiau plečiasi į gamtą, šią naikindama, tačiau perimdama jos patogenus).
Be Švedijos, skaičiai byloja panašias nesėkmes ir Italijoje, Ispanijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje – šiose šalyse taikytos švelnesnės priemonės arba ilgą laiką ciniškai ignoruota grėsmė. Jei COVID-19 taps sezoniniu reikalu, net ir sukūrus vakciną galime tikėtis rimto tradicinės biopolitikos poslinkio į farmakologinę nekropolitiką, kuomet visuomenė bus stratifikuojama survivalizmo principu ir galimai susikurs nematomi išlikimo getai. Arba, jei vadinamoji kūrybinė klasė, kurios gamybinė materija yra protas ir vaizduotė, dėl virtualizacijos dar labiau išsiplės, greta nekropolitikos gali ženkliai įsitaisyti Byung-Chul Hano konceptualizuota psichopolitika: neoliberalizmo poveikis ir įtaka darbuotojų sąmonei bei afektams (kas iš esmės negrįžtamai keičia visą percepciją) bus konsoliduota kur kas stipriau.
Kapitalizmas kaip milžiniškas aukštų statymų kazino
Bet kokiu atveju, toks naujas paradigmas kuriantis kitokumas jau yra verčiamas pacifikuotu tapatumu, ir mes pamažu galime vėl užsidaryti slogiame inferno of the Same. Bet tai nereiškia, kad visa naratyvinė ir kultūrinė inercija veda link absoliučios stagnacijos – COVID-19 su savąja nekropolitika ir rizikos grupėmis padėjo suprasti, kad kapitalizmas tapo dar labiau panašesnis į loteriją ir žaidimą. Jei seksime antropologu Johanu Huizinga, kultūriškai žaidimą, kaip turintį sakralizuotų dvasinių (žaidimo sąvokos galiojimo lauke atsiduria ritualo, magijos, liturgijos, sakramento ir misterijos apibrėžimai) arba šventės elementų, galima glaudžiai sutapatinti su kultu. Taip pat kultas, pasak antropologo, sukuria efektą, kuris vaizduojamas veiksmu – tą nesudėtinga susieti tiek su rinkos ekonomikos beprotybe, tiek su performatyviąja militarizacija.
Šalia „laisvė ar saugumas“ prieštaros įsitaiso ir „ekonomika ar žmonės“ dichotomija, kurį laiką tapusi centriniu šio laikotarpio lauku, kai buvo svarstomi keliai, kaip sudaryti prevenciją krizei ir užkirsti kelią katastrofiškiems padariniams. Laisvoji rinka pasiekė tokį savaimingo iracionalumo ir maniakiško automatizmo lygmenį („laisvosios rinkos rankos“ lyginimas su religija jau seniai yra įprastas), kad kapitalizmo, kaip mirties kulto, idioma pasirodė dar ryškesne figūra: tam, kad neoliberalizmas (ir stambiausi jo agentai) kuo mažiau nukentėtų, nemažai žmonių yra paliekami likimo valiai, nesiimant jokių radikalesnių socialinių ir ekonominių reformų; žinoma, JAV čia yra archetipinis pavyzdys.
Prie mirties kulto galima pridėti numerologijos kultą – dar niekada statistika ir duomenys neturėjo tokios įtakos, kaip dabar, ypač, kai tam pamatus padėjo algoritminė logika; statistika tampa ne tik tikrovę reprezentuojančiais rodmenimis, bet ir ją kuriančiais, perkonstruojančiais. Visa pasaulio būklė ir (iš)likimas yra sudėtas į tas kelias internetines svetaines, operatyviai atnaujinamas idant būtų sekama pandemijos situacija. Neretai tie skaičiai tampa save pildančiomis pranašystėmis, sėjančiomis dar didesnę paniką ir ontologiškai užkertančias kelią veiksmui, organizavimuisi, pagalbai.
Nors ir dabar padėtis mūsų regione aprimusi, kai kuriose šalyse mirtys nevaldomai tebeauga – jei Švedijos apsisprendimą galima krikštyti nekropolitika, tai čia apsinuogina vulgarusis darvinizmas (arba protestantiškoji etika), į kurį iš dalies mus ir sugrąžino koronavirusas: atitolimas nuo vienas kito, anti-sociali intymumo netektis, susvetimėjimas, „kiekvienas už save“ individualizmas ir taip toliau. Kartu su socialinės erdvės ir viešumo nunykimu (kurį laiką buvo beveik išnykęs polis, o oikos išsiplėtęs į daugybę mikropolitinių skaitmenos salelių, sunaikinusių privatumą, nes įsibrauta į namų erdves, į kurias ir dalinai persikėlė politika, o kartu su ja – ir galia), kapitalizmas grįžo į savo ideologinius fundamentus (pakankamai hobsiškus), nuo kurių traumatikos dabar vėl reikia reabilituotis.
Laisvoji rinka, kaip (beveik) nesuplanuotais atsitiktinumais ir lenktynėmis paremta ekonomika, visuomet turėjo eksplicitiškų žaidimo elementų, tačiau dabar pati mūsų išgyvenama tikrovė dar labiau priartėjo prie žaidimo, kaip derealizacijos (ypač imant domėn dar smarkiau įsigalėjusį nuobodulį, o nuobodulys bet kokiu atveju yra derealizacijos struktūra) ir simuliacijos efekto. Čia vėl galima panaudoti Huizinga, teigiantį, kad žaidmui yra reikalingas erdvinis veiksmo atsitraukimas nuo įprastinio gyvenimo, kasdienės aplinkos. Be to, tikrovės nyksmą padidina ir Neįmanomo (arba Jacques Lacano the Real) anticipacija – vis daugiau žmonių nujaučia, kad pasaulį greitu metu gali ištikti vienoks ar kitoks žlugimas; jei ne ekonomikos, tai ekologijos, tačiau bet kokiu atveju viena sfera gali katalizuoti kitos griūtį ir atvirkščiai.
Apokaliptinė retorika COVID-19 periodo metu išplito kaip niekad gausiai: Mbembe tokias pranašystes vadina negatyviuoju mesianizmu – vietoje įprasto mesianizmo, turinčio biblijines šaknis ir skelbiančio išsigelbėjimą (politikos atveju – revoliuciją, pokyčius, socialinio teisingumo virsmą, istorijos pildymąsi ir pan.), visa persuazija ir įtaiga nukreipiama į survivalizmą ir valią (pa)aukoti arba būti paaukotam. Tą puikiai atitinka to paties Mbembe postuluojama nekropolitika, kaip ir rizikos bei šanso ir negarantuoto rezultato „statymas“ pataiko į Huizinga žaidimo apybraižą.
Toliau užsimenant apie pastarąjį mąstytoją, jo knygoje „Homo ludens: mėginimas apibrėžti kultūros žaidiminį elementą“ („Gelmės“, 2018) 107 psl. galima perskaityti tokį pasažą: Prasideda išmėginimų ir aukojimo veiksmai. Iškilmės vyksta švento veiksmo arba žaidimo forma. Tam virvėmis atitveriamas pailgas keturkampis. Vyksmą lydi dainos pakaitomis ir šokiai su kaukėmis. Ritualas griežtas – menkiausia klaida visą veiksmą padaro negaliojantį. Už kosėjimą ar juoką grasinama griežčiausia bausme.
Atskyrus nuo knygos konteksto, čia kurioziškai esama panašumų su pandemija: išmėginimai ir aukojimas brėžia sąsają su nekropolitika, atitvėrimas virvėmis primena sienizaciją, o šokiai su kaukėmis jau klausimų nebekelia. Ritualas griežtas – menkiausia klaida visą veiksmą padaro negaliojantį – primena vieno asmens užsikrėtimą, netrukus išsieskaluojantį į daugybės kitų užsikrėtimą. Grasinimas bausme už kosėjimą ir juoką – kardomosios priemonės ir apskritai visa nuobaudų sistema už karantino nesilaikymą, kuomet pareigūnai, pavyzdžiui, savaitgalio metu gaudavo daugybę skambučių dėl skundimo kultūros paplitimo (paranojiška vienas kito, kaip potencialaus kenkėjo ir parazito, stebėsena).
Restauracinė nostalgija: užgniaužto sugrįžimas
Galbūt tokį internalizuotą panoptizmą (kitur vadinamą sinoptikonu) paskatino nostalgija prieškarantininiam laikotarpiui ir naivi viltis bei tikėjimas, kad jis sugrįš. Svetlana Boym nostalgiją apibrėžia, kaip gynybinį mechanizmą, gelbstintį akseleruojančių ritmų ir istorinių poslinkių metu. Tokią nostalgiją ikikarantininiam būviui ši teoretikė pavadintų restauracine (arba restauratyviąja) nostalgija, kaip siekį sugrįžti namo bei atstatyti prarastąjį laiką ir erdvę. Čia labai tinkamas Karolio Jonučio įrašas feisbuke: Tas sugrįžimas į post-karantininį normalumą įgauna kažkokių nostalginių bruožų ta prasme, kad bandoma sugrįžti į tokią romantizuotą versiją, kurios niekada ir nebuvo ir kuri egzistuoja tik vaizduotėje, o tai, savo ruožtu, neišvengiamai veda prie traumos. Tokia nostalgija veikia kaip kompensatorinis anestetikas, aklai vedantis link troškimo užsiimti, pavyzdžiui, praeities monumentų rekonstrukcija ir panašiai – tas, netveriant poreikių ir lūkesčių nepatenkinančios dabarties, sukelia ir sąmokslo teorijų vajų, kuris, kaip minėta, pastebimai paūmėjęs COVID-19 krizės atkarpoje.
Judėjimo laisvės ir „senojo normalumo“ susigrąžinimas kai kuriems žmonėms, kaip buvo galima kurį laiką pastebėti, suteikė savotišką nemirtingumo nimbą – daug kas viešosiose erdvėse nebesilaikė saugumo reikalavimų ir jautėsi tarsi nepažeidžiami, lyg jiems niekas nebegrėstų. Atrodo, kad ilgalaikė mirtingumo ir trapumo percepcija (į mąstymo apsukas sugrąžinusi ir kūną) sublimavosi atvirkštine išeiga, savotiškai gyvuliška mirties vara. Fredricas Jamesonas, dalinai sekdamas Sigmundu Freudu, tai pavadintu užgniaužto sugrįžimu (return of the repressed) – slopinamas ir represuojamas geismas ilgainiui prasiveržia ryškiu ir sutelktu pavidalu (kaip kad, Jamesono filosofijos atveju, prezervuoti modernizmo elementai pastišo forma sugrįžo postmodernioje kultūroje).
Troškiai besivadėjantis karantinas ir susi(t)raukusi Išorė
Šiandien, panašu, pasiekta atoslūgio, atlydžio ir reabilitacijos fazė – karantinariatas (taip būtų galima pavadinti specifinį nūdienos subjektą) gatvėse nebevaikšto taip rizomatiškai ir žmonės vienas kito nebeaplenkia tolimu lankstu. Jei prieš tai solidarumo apraiškos ir užuomazgos buvo sukeltos bendros grėsmės kūnui, tai dabar vienybė akumuliuojama labiau dėl nepasitenkinimo pratęsiamu karantinu – pastarasis vis labiau atrodo, kaip bukas būdas valdančiajai partijai išlaikyti savo galios poziciją ir nesusidurti su atomazga, kuomet reikės imtis realių veiksmų status quo sugrąžinimui. Karantinas – patogus būdas tęsti šią liminalią pacifikaciją ir „We’re all in this together“ arba „We’re on the same boat“ ideologemas, kurios Lietuvoje labiau įkūnijamos, pavyzdžiui, „Maximos“ „Išvien dėl Lietuvos“ kampanija. Empatijos injekcija per konsumerizmą ir paguodos transliacija bei intermediatyvi užuojautos dalyba, pridedant ir nuolatinį moralizavimą, yra šio laikotarpio skiriamieji ženklai.
Vargu, ar dabar galime kalbėti apie anapusybę / kitapusybę (The Outside), apie kurią rašė Tiqqun, kaip apie kapitalizmo išorę, kurios savaip nebeliko (tiksliau – ji abstrahavosi visur), bet tuo pat ji tapo imanentiška vidujybe (The Inside), suteikiančia produktyvų šansą pokyčiui. Tokia metafizinė dialektika prarado savo aktualumą XXI a., pridedant dar ir tai, kad išorė (bent jau geografinė) kapitalizmui nebeegzistuoja nuo 1989 m., o nuo to laiko veikimas kapitalizmo ribose ir jo plotmėje bemaž nedavė jokių apčiuopiamų vaisių – Tiqqun svarstytas The Imaginary Party potencialas baigėsi net neprasidėjęs. Kalbant apie potencialą, jo nemažai yra bendrajame afekte ir emocijų apykaitoje: visuomenėje šiuo metu esti daug pagrįsto pykčio ir nepasitenkinimo, tik jo artikuliacija ne ten nukreipta. Matant tokią nerimastingą ir depresyvią ontologiją, būtų galima svajoti apie veiksmą (ar bent pasipriešinimą) per negatyvumą, atsiribojimą ir atsisakymą, kuris ilgainiui radikalizuotųsi. Radikalus „ne“ sakymas būtų negatyvus judesys palankesniam antagonizmui, kas galbūt sukeltų tą trūkį sistemoje.
Visgi tai, matant tokią slopią ir letargo apimtą konjunktūrą, ir telieka svaja. Gyvenant šiuo lūžio laikmečiu populiarėja vadinamasis guesswork – neužtikrintumas iššaukia spėliones dėl ateities, kurios, be abejo, varijuoja, mąstant reduktyviai, tarp distopiškumo ir utopiškumo (pvz. tarpdisciplininio meno organizacijos „Rupert“ projektas „Post-pandeminės ateitys“ arba, jei arčiau popkultūros, grupės Happyendless albumas „Utopia“). Tikrovė, kaip jau rašyta, tapo dar labiau žaidiminė, kupina loterijos bruožų ir dar labiau spekuliatyvi – tas veikia itin nugalinančiai ir mus patupdo į spectator democracy centrifugą, kurioje sėdime atskirai, o mūsų susvetimėjimą reguliuoja neoliberalus menedžmentas. Skęstame pertekliniame minimume arba, kaip rašė Slavojus Žižekas, mirusiame laike. Jei jau apie laiką, anksčiau protarpiais, vos prasidėjus karantinui, galėjo atrodyti, kad istorija vėl tęsiasi, o mes vėl esame jos subjektas, tačiau dabar, atrodo – vėl apsėdo domestikuota stagnacija, suvokus, kad COVID-19 (kol kas) veikiausiai neatnešė nieko išliekamesnio, nors ir įtikinamai parodė, kad dar daug kas įmanoma, žmonės sugeba solidarizuotis, o valstybė visgi yra įgali suteikti kai kurias būtiniausias paslaugas ir aprūpinimą ištekliais.
Nuotrauka – iš asmeninio archyvo.
nyksmografija 